Autorius yra Verslo žinių apžvalgininkas.
Socialdemokratų lyderis ir būsimas ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius pagaliau be dviprasmybių atskleidė, ką reiškia jo partijos rinkimų kampanijos metu naudota retorikos formulė „Mes nesame prieš branduolinę energiją, mes pasisakome prieš Visagino AE projektą“. Viena vertus, interneto portalo „15min.lt” tiesioginėje konferencijoje p. Butkevičius nurodė, kad Visagino atominės elektrinės projektas nebus įgyvendinamas. Būsimas premjeras dėjosi nesuprantąs, kodėl žiniasklaida jo pareiškimuose įžvelgia dviprasmybių ir pats sau atsakė, jog greičiausiai jam reikia išmokti kalbėti trumpais sakiniais.
Galbūt. Tačiau vargu ar kalbėjimo maniera galėtų pakeisti kalbėjimo esmę. Mat socialdemokratų lyderis sakė, esą po kurio laiko JAV bus licencijuoti pirmieji vadinamieji „maži branduoliniai reaktoriai“, tada, suprask, Lietuva galėsianti sugrįžti prie branduolinės energetikos klausimo. Iš tikrųjų pasaulio inžinerinės ir energetikos kompanijos vysto mažųjų branduolinių reaktorių technologijas, tačiau tai tėra ieškojimai. Panašūs į tuos, kurie vykdomi jau keletą dešimtmečių žadant sukurti komerciškai patrauklius vandeniliu varomus variklius, talpius kuro elementus (angl. fuel cells), konkurencingus elektromobilius, potvynių bei atoslūgių, bangų energijos gaudymo įrenginius.
Jeigu tai, p. Butkevičiaus nuomone, rimta alternatyva Lietuvos ir japonų „Hitachi“ pradėtam Visagino AE projektui, kurio pagrindas 10–13 mlrd. litų užsienio investicijų į šalies ekonomiką (pridedant maždaug 7 mlrd. lietuviškų litų), būsimam premjerui gresia rimtai apsijuokti. Pridėjus dar vieną jo idėją šiame kontekste: p. Butkevičiaus manymu, tokia „mažoji branduolinė jėgainė“ galėtų būti įkurdinta Elektrėnuose. Kitaip tariant, pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno. Socialdemokratų lyderis galėtų nelaukti neapibrėžtos ateities, kuri mūsų, jo žodžiais tariant, bus „po kurio laiko“ – iš karto skelbtų dar vieną referendumą, pasitikrintų ir daugiau nepliurptų niekų.
Beje, kompaktiško branduolinio reaktoriaus, telpančio ant balistinių raketų vilkiko važiuoklės, technologiją sovietmečiu kūrė ir Baltarusija. Šia tema nereiktų net amerikonų licencijavimo proceso pabaigos – pliurpt į glėbį Aleksandrui Lukašenkai, ir nauja strategiškai branduolinė partnerystė! Beveik neišskiriama.
Primenu baltarusišką reaktorių ne šiaip sau. Šią technologiją man, energetikos temomis dažnai rašančiam žurnalistui, kaip labai perspektyvią pristatinėjo vienas baltarusių valdžios pareigūnas. Be jokio humoro tvirtindamas, esą tai galėtų būti labai svarbi dvišalio Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo sritis. Tai įvyko pernai metų pradžioje. Tuo pat metu, kada amerikoniškų „mažųjų reaktorių“ technologiją Druskininkuose specialiai organizuotoje konferencijoje pristatė dar a. a. Bronislovo Lubio vadovaujami pramonininkai, teigdami, kad ji – reali alternatyva Visagino projektui. Ponas Lubys, kaip prisimename, visais laikais aktyviai reiškėsi energetikos strategijos klausimais. Problema, kad nieko labai pozityvaus dėl nacionalinio energetikos intereso taip ir nėra nuveikęs. O prisiminus visiškai neigiamą jo įtaką projektui „Power Bridge“ (pamenate, dar prieš penkiolika metų buvo planuota tiesti elektros jungtį tarp Lietuvos ir Lenkijos!), galima sakyti, kad šalies energetikos strategiją dabar jau anapilin išėjęs „Achemos“ prezidentas buvo įpratęs tampyti įtakos virvelėmis taip, kaip reikalavo jo verslo interesai. Tačiau Lietuvai iš to summa summarum– lyg iš mėšlo miltų.
Jeigu ką, tai ir noriu pasakyti: praėjusių metų pradžioje Lietuvą užplūdusios įvairių „naujų“ žaliųjų, branduolinių technologijų propagandos tikslas: jaukti lietuvių sąmonę ir žūtbūt atsisakyti VAE. Jeigu p. Butkevičius to dar nesupranta – jo bėda. Kitu atveju bent neatrodytų vis juokingesnis.
Nes čia – „Net neabejoju, kad Lietuvai nauja atominė elektrinė reikalinga – taip užtikrintume energetinę nepriklausomybę; žinoma, būtų galima išsiversti ir naudojant kitus energijos šaltinius, bet tada už energiją mokėtume daugiau, o Lietuva taptų nekonkurencinga“ – suprantama, taip pat p. Butkevičiaus sentencija. Tiesa, yra išlyga – trejų metų senumo. Tačiau ar treji metai jau yra savaime suprantamas laikotarpis, per kurį save gerbiantys politikai iš esmės pakeičia nuomonę?
Turiu vieną versiją: gal 2009 metais tuomet dar šviežias LSDP lyderis nebuvo apspistas gausių žaliosios energijos lobistų, kurie sapnavo ir regėjo pasakišką saulės baterijomis, vėjo ir biokuro jėgainėse gaminamos elektros energijos pelną visų mokesčių mokėtojų sąskaita. Todėl tada dar kuklaus politiko diagnozė ir įžvalga buvo daug arčiau tikrovės ir realaus gyvenimo. Užtat paklausykite, ką jis kalba šiais laikais...
Įtariu, nieko nebegalime pakeisti iš esmės. Nebent užfiksuoti, prisiminti ir atėjus laikui priminti dabartinę socialdemokratų energetikos strategiją su būsimomis elektros kainomis. Tuo ir užsiimsim.