 |
| Baitereko bokštas – Kazachstano sostinės perkėlimo simbolis. |
Tai antroji straipsnių ciklo „Miestas kaip ideologinis tekstas“ dalis. Pirmąją galite rasti čia.
Ideologijos, arba, paprasčiau sakant, konkretaus laikotarpio valstybinės kultūros politikos atspindžiai ir pėdsakai viešojoje miesto erdvėje – tema, jau seniai kelianti tyrinėtojų susidomėjimą ir diskusijas. Semiotikai teigia, kad miestas yra viena iš vizualinio teksto, kuriančio rišlų ženklų ansamblį, formų. Šis vizualinis tekstas veikia kaip reikšmių sistema, arba, kitaip tariant, aukšto sudėtingumo lygmens diskursas, kuriame užkoduota daugelis politinių, ekonominių, estetinių, socialinių ir kitokių prasmių. Šįkart norėčiau plačiau apsistoti prie į bendrą „miesto kaip ideologinio teksto“ atvejų vagą įsiliejančio autoritarinio miesto analizės. Darytina prielaida, kad tokį miestą kaip ideologinį tekstą „rašo“ išimtinai politinė valdžia su vienvaldžiu lyderiu priešakyje. Tyrimui pasirinkau penkių posovietinių Vidurio Azijos (toliau – VA) valstybių atvejį ir, iš jų tarpo išskiriant Kazachstaną ir Turkmėnistaną 1, siekiau suprasti, kokias pasekmes šių šalių sostinių pavidalui turi autoritarinės valdžios atspaudas.
Dabartinė posovietinė erdvė XX a.–XXI a. pr. nekart patyrė stiprią ir staigi sociopolitinės sąrangos kaitą ir tapo milžinišku socialinių eksperimentų lauku kuriant naujo tipo visuomenę ir žmogų. Po SSRS žlugimo buvusiose sąjunginėse respublikose pasireiškus nacionalizmo pliūpsniui daug kur pradėta ieškoti, ar kaip antai Baltijos šalyse – susigrąžinti, tautos šaknų ir protėvių nuopelnus ir (at)kurti didingos nacionalinės istorijos versiją. Tačiau, priklausomai nuo politinio režimo pobūdžio – parlamentinė ar prezidentinė demokratija, „valdoma demokratija“ (oligarchija, autoritarizmas) ir t. t., – šių šalių atmintie politika įgavo skirtingų pavidalų, kas atsispindėjo ir ideologiškai desovietizuojamuose ir „perrašomuose“ miestovaizdžiuose.
 |
|
Zenekos nuotrauka |
Vidurinės Azijos posovietinės valstybės: bendroji charakteristika
Norint išryškinti Vidurio Azijos regionui būdingus bruožus, panašumus bei skirtumus, galima pasitelkti penkių „I“ formulę: ideologija, identitetas, islamas, ištekliai, izoliacija.
Visų pirma reikia pabrėžti, kad posovietinės erdvės studijose vartojamas perėjimo (transtion) terminas, kalbant apie VA šalis, įgauna kiek kitą prasmę, priklausomai nuo to, kas jį vartoja – vietiniai politiniai lyderiai, užsienio analitikai ar investuotojai. Nors, atrodo, paprasta būtų įvardyti regione vykstančius procesus tiesiog „autoritarine modernizacija“, tačiau tikrovė yra gerokai sudėtingesnė. Tačiau pastebėtina, kad visų penkių VA šalių, nepaisant jų vidinės raidos ypatumų posovietmečiu, ideologijai būdingas poreikis suformuoti nacionalinę doktriną visuomenėse, kurios iki tol neturėjo savarankiško valstybingumo, tačiau turi tūkstantmetę istoriją ir ilgaamžę bei patvarią despotijų arba autoritarinio valdymo patirtį. Apie Turkmėnistano atvejį jau rašiau anksčiau. Kita vertus, naujosioms VA šalių ideologijoms būdinga ir įtampa tarp modernizacijos ir pseudoarchaizacijos („senoviškumo“, „tradicijų išradimo“) siekių. Tad su naujai valstybėse kuriamu grupiniu tapatumu ne viskas taip paprasta. Iki šiol ne visai aišku, kokia šio tapatumo kūrimo kryptis – nacionalistinė, anti/prorusiška, eurazijinė, panislamistinė, pantiurkiška ir t.t.?
Paradoksas, bet tenka pripažinti, kad nepaisant rusų ir rusakalbių imigracijos į V regioną kolonizacijos metu XIX–XX a., būtent sovietmečiu išties buvo sudarytos gana neblogos sąlygos puoselėti nacionalines VA respublikų kultūras. Jų politinis, kultūrinis bei akademinis elitas dažnu atveju įgijo išsilavinimą metropolijoje, kai kuriems ten net pavyko padaryti karjerą. Šios aplinkybės lėmė, kad moderniosios nacionalinės kultūros, nepaisant didesnio, kaip antai Kazachstane, ar mažesnio masto rusifikacijos, susiformavo būtent sovietinės kultūros įtakoje ir neišvengiamai perėmė sovietines formas. Įdomu, kad, žlungant Sovietų Sąjungai, skirtingai nuo aktyviai nepriklausomybės siekusių Baltijos ir Užkaukazės respublikų, VA šalims ši, atrodo, tiesiog nukrito iš dangaus, neįdėjus ypatingų pastangų išsivaduoti.
Kita vertus, regionas pasižymi itin aukštu politinio elito stabilumo laipsniu. Atrodo, kad posovietinė transformacija jų valdančiuosius sluoksnius palietė tik itin nežymiai (išskyrus pilietinių neramumų, kurių pasėkoje prezidentai turėjo keletą kartų pasitraukti, sukrėstą Kirgizstaną). Tad ir jų socioekonominė raida anaiptol nevienareikšmė, o santykis tiek su sovietiniu palikimu, tiek ir su dabartine Rusija išlieka gana komplikuotas. Vienur politiniai lyderiai pasirinko kritinį santykį su sovietmečiu, kitur jis liko nuosaikesnis. Pavyzdžiui, Uzbekistano sostinėje Taškente, kuris, beje, sovietmečiu buvo neformalus VA respublikų centras, 2002 m. net buvo įkurtas Sovietinių represijų aukų atminimo muziejus. Turkmėnistano sostinėje Ašchabade pradėjus totalią rekonstrukciją itin aktyviai naikinamas sovietinės architektūros masyvas, išskyrus „nacionalinę formą“ atspindinčius stalininius pastatus, kurie gana kruopščiai restauruojami. Kitur gi veikiau pozityvų tų laikų vertinimą atspindi ne tik oficialioji ideologija, bet ir kirilicos išlaikymas Kazachstane, Tadžikistane ir Kirgizstane.
Tyrinėtojai pažymi, kad dėl sovietmečio įtakos islamas VA šalyse yra specifinis svyruojantis tarp sekuliarizacijos, pseudoreliginio politinio vado kulto ir fundamentalizmo. Pavyzdžiui, bandydami įsitvirtinti Tadžikistano valdžioje fundamentalistai kartu su nacional-demokratais prieš sovietinės nomenklatūros klaną kovojo nuožmų 1992–1997 m. pilietinį karą. Šie įvykiai turėjo įtakos viso regiono nuostatoms religijos atžvilgiu – nors islamas sudaro tradicinės VA kultūros pagrindą, tad ir jų politiniai lyderiai dažniausiai prisistato kaip religijos puoselėtojai ir mečečių statytojai, tačiau į nors kiek aktyvesnę jo raišką viešajame gyvenime žiūrima itin jautriai ir įtariai, akivaizdžiai bijant islamo įtakos didėjimo ir radikaliųjų fundamentalistų prasiskverbimo iš gretimų Afganistano ir Irano.
 |
| Prezidento rūmai - Ak Orda. |
Geopolitinis veiksnys, kaip ir pati autoritarinių režimų specifika, turi didžiulės reikšmės ir dar vienam regiono šalis sujungiančiam bruožui – savanoriškai tarptautinei auto/izoliacijai (sąlyginai išskyrus Kazachstaną), nors visos penkios valstybės itin stengiasi tarptautiniu mastu prisistatyti kaip šiuolaikiškos ir pažangios. Tačiau šias pastangas, be politinių elitų valios, lemia ir jų finansiniai pajėgumai, apibrėžiami disponuojamų gamtos išteklių (naftos, dujų, retųjų metalų, medvilnės ir t.t.) arba jų stokos. Šiuo atžvilgiu VA šalys sąlyginai skirstytinos į turtingąsias (Kazachstanas, Turkmėnistanas ir Uzbekistanas) ir skurdžiąsias (Tadžikistanas ir Kirgizstanas). Galimybė savarankiškai naudotis išteklių gavybos ir pardavimo teikiamais nemenkais pelnais, kurie sovietmečiu būdavo be ceremonijų nusavinami „Centro“ žinion, nūnai itin paranki autoritarinei valdžiai įtvirtinant savo kaip „tarptautinio žaidėjo“ poziciją (pavyzdžiui, naftotiekio Nabucco projektas). Ekonominis savarankiškumas leidžia minėtoms trims šalims tapti reikšmingais geopolitiniais veikėjais regione, verčiančiais tarptautinę opiniją užmerkti akis prieš režimų vykdomas represijas opozicijos atžvilgiu ir nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus. Ir atvirkščiai, ekonominių svertų neturėjimas padaro Tadžikistaną ir Kirgizstaną Rusijos bei JAV įtakos konkurencijos įkaitais. Be to, lėšos iš išteklių gavybos aktyviai naudojamos ir valdžios legitimacijai šalių viduje – brangiai kainuojančiai vizualinei propagandai, kuo itin pasižymėjo Turkmėnistanas valdant Prezidentui S. Nijazovui (1991–2006).
Miestas kaip autoritarinės valdžios eksperimentinis laukas
Valdžios kišimosi į urbanistinius-architektūrinius sprendimus autoritariniuose, kaip ir totalitariniuose, režimuose laipsnis paprastai aukštas, o architektai ir urbanistai privesti vykdyti savo valstybinių užsakovų norus bei įgeidžius. Ryšių su nepageidautina praeitimi nutraukimas irgi būdingas ne tik totalitariniams, bet ir autoritariniams režimams. Tai daroma, pavyzdžiui, perkeliant sostinę į kitą miestą: iš Stambulo - į Ankarą, iš Almatos – į Astaną (1997 m., kazachų kalba astana ir reiškia sostinę), arba, kaip antai Ašchabade, radikaliai ją perstatant. Beje, autoritarinė valdžia itin linkusi ir į paranojišką viešosios erdvės kontrolę, pavyzdžiui, ir dabar kiekvienas Minsko kiemsargis turi keltis labai anksti ryte, kad apžiūrėtų savo tvarkomą teritoriją ir, esant reikalui, spėtų nuvalyti pernakt opozicionierių ar tiesiog paauglių paliktus graffiti arba nuplėšti politinius lapelius, kad išėję į gatves piliečiai to nepamatytų.
Kazachstano sostinės perkėlimas – posovietinėje erdvėje unikalus atvejis, todėl vertas gilesnio analitinio žvilgsnio. Tyrinėtojus iki šiol domina tikrieji šio itin brangaus ir rizikingo projekto motyvai. Iki pat XX a. pr. kazachams liekant daugiau klajoklių tauta, didžiuma didesniųjų šalies miestų buvo ne tik įkurti caro imperijos laikais, bet ir dominuojami rusų ar rusakalbių. Pavyzdžiui, Almata buvo tipiškas kolonijinis miestas, prasidėjęs nuo kazokų garnizono 1854 m. Iš pradžių pavadintas Zailijsku, vėliau, 1885 m. – Vernyj, 1921 m. miestas gavo dabartinį Almatos (Obuolių tėvo) vardą. Rusijos imperijos užkariavimo metu kazachai sudarė klajoklių gentines grupes, kurios neturėjo sostinės tikrąja šio žodžio prasme. Ir valdant sovietams Almata išliko rusiška tiek gyventojų dauguma, tiek ir savo architektūra. Tačiau dėl sovietų nacionalinės politikos specifikos miestas imtas suvokti kaip kazachų valstybingumo ir nacionalinės kultūros centras. Natūralu, kad Almata tapo ir 1991 m. nepriklausomybę paskelbusios valstybės sostine. Respublikos bei miesto valdžia dėjo nemažas pastangas jos, kaip sostinės statusui pakelti, investuodama į infrastruktūrą bei viešosios erdvės estetiką. Tačiau kiek netikėtai 1995 m. Prezidentas N. Nazarbajevas pasirašė dekretą apie sostinės perkėlimą į šiaurės provincijos industrinį miestą Akmolą (sovietmečiu – Celinogradas), teturintį apie 200 tūkst. gyventojų ir visiškai nepritaikytą modernios sostinės statusui ir reikmėms.
Miesto statyba ir valstybinio aparato perkraustymas prasidėjo 1997 m. (beje, dauguma užsienio ambasadų liko ir iki šiol reziduoja Almatoje). Logiškas klausimas – kam leisti dešimtis milijardų dolerių naujos sostinės kūrimui, jeigu senoji dar visai tinkama? Būta daug oficialių to paaiškinimų – tai ir menamas Almatos užterštumas ar seisminis nesaugumas. Ir nepalanki sostinės geografinė padėtis didžiulės šalies pietuose, prie pat Kirgizstano ir netoli Kinijos sienų, kur esą separatistines viltis puoselėjančių tiurkakalbių uigūrų autonominė sritis kelia potencialią grėsmę. Ir poreikis subalansuoti šalies ekonominius pajėgumus, išlyginant skirtumus tarp industrinės šiaurės ir atsilikusių agrarinių pietų ir t. t. Nors pastaroji priežastis ir labiau tikėtina, visgi analitikai tikruosius sostinės perkėlimo motyvus visų pirma sieja su kazachų nacionalizmo stiprinimo tikslais, savotišku šiaurinės dalies „atsikariavimu“ iš rusakalbių gyvenamų pramoninių teritorijų ir, antra, Prezidento N. Nazarbajevo klano noru užsitikrinti savo valdžios ilgaamžiškumą, silpninant kitų dviejų klanų- žuzų galią.
 |
| Khan Šatyr - didžiausia pasaulyje palapinė. |
Šalies šiaurė tapo ekonominės rusų ekspansijos erdve sovietmečiu, kuomet buvo paskelbtas „plėšinių įsisavinimo“ planas, ir vietiniai rusai bei rusakalbiai laiko ja sava. Tačiau šis persikėlėlių diskursas prieštarauja naujajai oficialiai valdžios nuostatai, kad visa Kazachstano teritorija yra etninių kazachų žemė ir reikia šią prieštarą įveikti. Be jokios abejonės, naujoji sostinė turėjo tapti ne tik šalies vizitine kortele, bet ir užsienio investuotojams pasiųsta žinute apie valstybės ekonominį potencialą ir galimybes. Todėl buvo pasitelktos tarptautinio masto šiuolaikinės urbanistikos ir architektūros įžymybės. Pavyzdžiui, generalinį miesto planą kūrė garsus japonų architektas K. Kurokawa, projektavęs daug sparčiai augančių Kinijos bei Pietryčių Azijos miestų. Kai kuriuos pastatus projektavo garsūs Vakarų architektai, kuriems buvo leista nežaboti savo fantazijos, kas įgalino sukurti išskirtinės išraiškos ir formų pastatus.
1991–1995 m. laikotarpį Kazachstane analitikai laiko pereinamuoju, kurio metu buvo galutinai demontuota sovietinė ideologija ir pradėti kloti naujosios oficialiosios šalies raidos doktrinos pamatai. Iš pradžių jie buvo siejami su euroazijine integracija, iki šiol nuolat pabrėžiama demokratizacija, tačiau ilgainiui vis tvirčiau pereinama prie titulinės tautos nacionalinių ypatumų išsaugojimo bei tęstinumo siekio daugiakultūrės visuomenės sąlygomis (2009 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis iš 16 milijonų šalies gyventojų kazachai sudarė 63 proc., rusai – beveik 24 proc.). Šis prieštaringas uždavinys reikalavo rasti naują visuomenę vienijančią idėją, grįstą tradicijų pritaikymu šalies modernizavimo reikmėms, siekiant adekvatаus atsako į postmodernaus globalizuoto pasaulio keliamus iššūkius. Ir naujoji sostinė Astana turėjo tapti instrumentu, skirtu įgyvendinti šį tikslą.
Jam siekti buvo pasitelkta naujai kuriamo miestovaizdžio estetika, derinanti tradicinius kazachiškus elementus su pasaulio klasikinės ir šiuolaikinės architektūros stilistika. Visų pirma paminėtinas sostinės perkėlimo simbolis - 105 m. aukščio Baitereko bokštas, kuriame įkūnytas mitologinis kazachų gyvybės medis tuopa su jo viršūnėje padėtu laimės paukščio Samruko auksiniu kiaušiniu, simbolizuojančiu saulę – turistų mėgstamu miesto apžvalgos rutuliu. Baltu marmuru dengti Prezidento rūmai Ak Orda iš tolo primena tradicinės kazachų jurtos kontūrus. Dar daugiau nacionalinių elementų esama didžiausioje pasaulio palapinėje – Chan Šatyr rūmuose (aut. N. Fosteris su partneriais, 150 m aukščio), atidengtuose 2008 m. N. Nazarbajevo 70-mečio jubiliejaus proga. Tai prekybos ir pasilinksminimų erdvė, prilygstanti 10 futbolo stadionų pločiui.
 |
| Kazakh Eli monumentas. |
Stebėtina, kad Astanoje nedaug viešųjų paminklų, atvirai nešančių nacionalistinę žinią, tačiau tam yra tam tikras paaiškinimas. Po SSRS žlugimo iš miestų erdvių Kazachstane irgi buvo šalinami monumentai sovietiniams veikėjams, „plėšinių užkariautojams“ ir t. t. Tačiau dėl daugiatautės šalies padėties režimui buvo sudėtinga suformuoti vieningą istorijos versiją ir atitinkamą atminties politiką, kuri Astanoje tenkintų ir kazachus, ir rusakalbius, ir net užsienio turistus. Galbūt dėl to oficialiai buvo pasirinkta puoselėti pilietinį - „kazachstanietišką“, o ne etnolingvistinį – „kazachišką“ nacionalizmą. Tokio pobūdžio manipuliacija pasirodė esanti pakankamai sėkminga, ypač užsieniečių akyse, dėl ko N. Nazarbajevas nekart lygintas su Singapūro lyderiu Lee Kuan Yew, daugiau ar mažiau sėkmingai susitvarkiusiu su savo šalies daugiakultūriškumu.
Norint įrodyti prigimtines kazachų teises į šiaurinių stepių valdymą buvo imtasi ir kitų priemonių. Tam pasitelkta ne tik manipuliacijos įrankiu tapusi istoriografija, bet ir brangiai apmokėti archeologiniai kasinėjimai, turėję šiaurėje rasti materialinės kazachų kultūros liekanų ir taip įrodyti šią teisę. Pradėta net teigti, kad „autentiškos“ klajoklių kazachų kultūros centras visuomet buvo būtent šiaurėje, o ne pietuose, kur tūkstantmečiais gyveno sėslios žemdirbių bendruomenės. Kai kurie istorikai ir archeologai pradėjo aktyviai propaguoti mintį, kad kazachai yra skitų klajoklių palikuonys. Apskritai nauja politiškai angažuota istorijos interpretacija ženkliai pasitarnavo pagrindžiant sostinės perkėlimą į šiaurę.
Tokiu būdu, nepaisant oficialiosios „daugiataučio Kazachstano“ politikos linijos, iš tiesų sostinės perkėlimas sudarė palankias sąlygas suformuoti stiprią kazachiškojo nacionalizmo atsvarą potencialiam rusakalbių vienijimuisi ir ženkliai demografiškai sustiprinti etninių kazachų skaičių šiaurinių regionų miestuose ir ypač naujojoje sostinėje bei įtvirtinti simbolinę jų viršenybę valstybės valdyme ir gyvenime. Dabar jau galime teigti, kad šis rizikingas Prezidento N. Nazarbajevo planas iš tiesų pavyko, o naujosios sostinės projektas, kaip įrankis daugialypiams politinio elito tikslams įgyvendinti, pasiteisino. Eklektiška miesto architektūra – postmodernus įvairių stilių citatų mišinys - nenustoja stebinti savo užmojais ir mastais.
Brangūs sostinės perkėlimo bei totalios rekonstrukcijos projektai įmanomi tik esant valstybinio kapitalizmo ir stipraus autoritarinio režimo samplaikai. Nesant realios demokratizacijos ar netgi nepaisant jos, jais siekiama šalies gyventojams, lankytojams ir ypač užsienio investuotojams sudaryti įspūdį apie sparčią socioekonominę šalies pažangą, kurios įrankiu ir tampa šiuolaikine tarptautine architektūra dekoruotos sostinės. Tačiau prabanga tviskantys klajoklių miestai – Astana ir Ašchabadas – veikiau primena postmoderniuosius „Potiomkino kaimus“, kuriuose prabangus fasadas dengia tikrąją šių valstybių padėtį, forsuotos modernizacijos priemonėmis bandant iš archaikos peršokti tiesiai į globalųjį XXI amžių.
Nuotraukų autorė Vilma Junevičienė