Spalio 16-oji
Sode prie Krūčiaus – šerno išraustos duobės. Paseku ryškiu miškinės kiaulės pėdsaku, ir matau, kad šis naktinis maršrutas yra toks pat, kaip ir pernai rudenį: atėjo šernas iš Rožės Petrikonienės pievos, perbrido Krūčių, pakilo stačiausiu šlaitu prie dvikamienės liepos, ir, vis paknisdamas mano godojamų vaismedžių šaknis, išsimaudęs Vaikšnoro Ravo šaltinyje, nutolo į Sabaliausko mišką. Žalos lyg ir nedaug padaryta, bet gilios duobės prie Beržininkų ananasinės manęs nedžiugina.
Ir Džono Seimuro (John Seymour) pagiriamasis žodis kiaulei dabar man atrodo dviprasmiškas. Šis originalus ūkininkas ir talentingas savosios veiklos propaguotojas nesunkiai paleidžia į pasaulį tokių aforizmų ir metaforų, kuriomis iš karto patiki, o paskui pradedi abejoti.
Rašydamas apie alaus darymą, jis pirmiausia pataria, kaip užsiauginti apynių: paprašyk kaimyno bent trisdešimties centimetrų ilgumo apynio šaknies, ir iš jos pavasarį iššoks ūgliai, o jei kaimynas neduos, tai reikia pavogti.
Arba štai koks patarimas šeimininkėms: vištos labai gerai ganosi miške, jei jų nenuneša lapė. O kiaulę Džonas Seimuras vadina nuostabiausiu gyvuliu: jei nori suarti kietą dirvoną ar prastą pievą, pabarstyk grūdų ir paleisk kiaules – viską suknis kruopščiai ir dar kenkėjiškus grambuolio vikšrus išrinks... Matyt, dėl tų vikšrų šitas vienišius dzykis ir apnuogino mano brangiausių medelių šaknis. Perkando ir keletą nukritusių obuolių, bet žemėje tūnančios lervos ir kvapiųjų gurgždžių šaknys jam buvo svarbiau.
Lyginu duobes, ir galvoju, kad reikės užkurti čia lauželį, jeigu dar bent kartą pasirodys tas „nuostabus gyvulys“. Laužo dūmo jis turėtų bijoti labiau nei kaliausės.
Apeinu visas retųjų rūšių natūralizacijos buveines prie Krūčiaus ir Vaikšnoro Ravo – gal dar atsirado koks naujas žaladarys, su kuriuo reikia dalintis rudens gėrybėmis? Ant žalio šventagaršvės lapo dar tūno didysis šliužas, prie didžiažiedžių rusmenių smarkiai iškapstyta miško paklotė, aišku, kad čia neseniai buvo jerubės.
Bet labiausiai nustembu pamatęs, kad šalia pavasarį sodintų margųjų aktinidijų netikėtai atsirado juodoji kiauliauogė ir jau spėjo subrandinti žalias uogas. Derlius, žinoma, pavėluotas, tos uogelės dar turi pajuoduoti, bet įdomiausia atsekti to retai pastebimo augalo atsiradimą. Kiauliauogės sėkla tikriausiai atkeliavo čia kartu su kompostu, bet kaip ji ten pateko?
Ir sėklų kelionės, ir jų tūnojimas laukiant savo valandos keisčiausiose vietose yra paslaptingas reiškinys. Štai prie naujos laužavietės vasarą išdygo vešlus augalas, šiek tiek panašus į usnį ar kardažolę, o dabar jau aišku, kad čia atsirado drignė. Žaliuoja drignė iš tolo, bet žydėti nežada, todėl reikia pažymėti šakaliukais, kad kitąmet netyčia nenušienaučiau ir sulaukčiau žydėjimo. Žinoma, drignės tie šakaliukai nuo miško kiaulės šnipo neapsaugos, ji net labai gali susidomėti drigne, nes graikai šią žolę vadino kiaulės pupa.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Agota Akstinienė tarp kitų garbingų žmonių: Vlado Vitkausko, Tomo Vaisietos, Zitos Mažeikaitės (Sajienės) atidarant Gražinos Didelytės galeriją „Andeinė“ Rudnelės kaime 2005 m. Brolių Černiauskų nuotrauka |
Todėl dabar labiau tikiu ne Džonu Seimuru, o Agota Akstiniene iš Rudnelės. Atvažiuojame vieną vidudienį į šį nepamirštamą kaimelį prie Skroblaus, kur tuo metu gyveno tik trys moterys – Agota Akstinienė, Stasė Stoškienė ir Ona Kriaunelienė, žiūrime, kad visos jos raišioja prie tvoros spalvotus blizgančius popierėlius, klausiam, kas čia bus, juk Naujieji metai dar toli, tai Agota Akstinienė ir papasakojo tą bėdą: dzykus striošinam, ale anies nesbijo, ana druni sau Kubilnycion, nakciu vėl atais būlbų kniscie. Toji „kiaulės pupa“, ta drignė (kaip ir durnaropė) nelabai seniai Lietuvoje buvo įprasta daržo ir patvorių žolė, o šiandien jau yra tikra retenybė. Atsirado mano oikumenoje drignė visai netyčia, bet dabar jos gyvenimas jau gali būti kontroliuojamas: jeigu kitais metais pavyks surinkti sėklas, tai pasėsiu aš ją kaip ypatingos pagarbos nusipelniusį žolyną.
Spalio 20-oji
Antroji bobų vasara. Ir saulė, ir šešiolika laipsnių šilumos. Vilkiautinyje bitininkas Juozas Uzdila skina žieminius obuolius. Pravažiuodamas tik žvilgtelėjau, kaip gražiai bitininko galva iškyla virš obels vainiko, ir taip man viskas pasidarė aišku, taip artima.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Taip linksmai rudens gėrybes į namus gabena merkiniškiai |
Pamatiniai sodininkystės postulatai per prabėgusius dešimtmečius nė kiek nepasikeitė, šiandien, kaip ir prieš pusę amžiaus, sodininkas žino, kad žiemai skirtus obuolius reikia nuskinti dar ne visai prinokusius, juos surūšiuoti ir kiekvieną veislę sandėliuoti atskirai. Skyniau šitaip kruopščiai tėviškėje seniai seniai, ir gerai žinojau, kad išpilti iš krepšio lyg bulves galima tik mažus, kietus ir rūgščius 'Pepinus', o 'Lansbergo renetus', 'Grafšteinus' ir 'Svogūninius' būtina atsargiai dėti po vieną.
Ypač pagarbiai skindavom ir į dėžes kraudavom antaninius, nes būtent juos labiausiai pirko Klaipėdos rusai. Didesnių sodų savininkai tada susikraudavo savo derlių į kolūkio sunkvežimį ir retkarčiais pasiekdavo Rygą ar net Leningradą. Į Šiaulius, į Kauną veždavo rudeninius obuolius, iš kurių ypač išsiskirdavo dideli geltoni ir saldūs kronseliniai, o į Klaipėdą ir tolimesnius didmiesčius išsiruošdavo su pirmarūšiais antaniniais. Tokios tėvo kelionės labai išliko atmintyje, iš dalies gal ir dėl to, kad išvažiuodavo būtinai naktį, tarsi į tikrą nežinią. O juk reikėjo ne tiktai kelyje nepaklysti, bet ir turgų susirasti, ir kažkokį leidimą gauti, ir sukčių viliojimams nepasiduoti.
Todėl po daugelio metų man buvo nelabai keista, sužinojus šitokią naujieną: buvę mano bendramoksliai, kolūkių pirmininkai ir agronomai, savo sodybiniuose sklypuose užsiaugino daug ankstyvųjų bulvių, gavo vieną didelį vagoną ir visą derlių pasiuntė į Murmanską – bulvės ten buvo brangesnės nei apelsinai. Matyt, verslumo dvasios lietuviams niekada netrūko.
Bet grįžkime prie tų pirmarūšių antaninių, kuriuos taip stropiai rūšiuodavau, sugrįžęs iš pamokų. Ir tada žinojom, kad tiktai rusai moka antaninius obuolius rauginti ypatingu būdu, bet niekas mūsų krašte nė nebandė šio recepto praktiškai patikrinti.
Gi dabar dar labiau keista skaityti, kad Šiaurės rusai (Kostromos, Vologdos, Jaroslavlio, Vladimiro sričių gyventojai) taip pat nemoka rauginti antaninių obuolių, ir apie tą fenomeną žino tik iš literatūros. Nei Fiodoras Abramovas, nei Vladimiras Solouchinas, nei Vasilijus Belovas, nei Anatolijus Onegovas nerašo apie obuolių rauginimą, o, pavyzdžiui, Nikolajus Leskovas, gimęs ir augęs Oriolo srityje, šia prasme gerai papildo Ivaną Buniną, kurio apsakymą „Antaniniai obuoliai“ kiekvieną rudenį galima skaityti tarsi pirmą kartą.
Tikrai keista, kad ir ypač vertinga patirtis gali būti tokia lokali. Apie priežastis galima tik spėlioti: į pietus nuo Maskvos buvo ne tiktai turtingų dvarų, bet ir šimtamečių ąžuolynų, o tie garsieji antaniniai obuoliai, užpilti vandeniu, geriausiai ir laikydavosi ąžuolo statinėse. Galima ir dar viena prielaida: gali būti, kad anuo metu Klaipėdoje gyveno rusai, kilę iš Voronežo, Oriolo, Penzos ar Tulos.
Neturiu nei ąžuolo statinės, nei klevo kubilo, obuolius reikės laikyti rūsyje kartu su burokėliais ir kaliaropėmis, vis kariaujant su pilkaisiais pelėnais. Bet štai žiūriu, kaip antrą kartą mano darže pražydo medetkos ir agurklės, ir atrodo, kad ruduo bus dosnus bei ilgas. Tos godotinos gėlės pasisėjo pačios, kai pirmą kartą sužydo vasaros pradžioje ir subrandino sėklas. Taigi ir Lietuvoje galima gauti du derlius, nebūtina belstis į pietų kraštus.
Spalio 23-oji
Raudonojo ąžuolo lapai jau ryškiai rudi su vos pastebimu rausvu atspalviu. Atrodo, kad šis medis, prieš šimtą metų į mūsų kraštą atvežtas iš Kanados, kasmet darosi vis labiau savas ir godotinas. Ypač parkuose ir sodybose. Svarbiausia yra tai, kad raudonieji ąžuolai niekada neserga miltlige, kuri kiekvieną vasarą pažeidžia mūsų paprastuosius ąžuolus.
Raudonieji ąžuolai iš visų medžių labiausiai išsiskiria vėlų rudenį, kai lapai parausta. Anksti pavasarį šie taurūs medžiai išskleidžia šviesiai žalius, aštriai skiautėtus lapus, paskui lapija patamsėja, o rudenį spalvų ir atspalvių gama jau sunkiai išvardijama. Gerai įsižiūrėjus galima pastebėti, kad kiekvieną dieną spalva po truputį keičiasi. Šį medį gal galima palyginti su kai kuriomis lašišinėmis žuvimis, pavyzdžiui, su kiršliais – augdami jie keičia spalvą. Patyrę žvejai žino, kad gerokai paaugusio kiršlio (taparo) šonai jau būna labiau mėlyni nei rausvi.
Tokių gamtos atspalvių negalima pastebėti iš karto. Be to, kiekvienas ruduo yra kitoks. Būna, kad ankstyvos šalnos pietietiškų medžių lapus pakanda per vieną naktį, ir jie neparodo jokių spalvų. Ir kaštonų, ir žagrenių, ir riešutmedžių, ir platanalapių klevų lapai gali nukristi labai greitai. Bet raudonasis ąžuolas šalnų nebijo. Jo net nedera vadinti svetimšaliu ar kokiu egzotu, nes ten, Šiaurės Amerikoje, jis auga toje pačioje geografinėje platumoje, kurioje yra ir Lietuva.
Spalvingos dabar ir obelys, ir trešnės, ir kriaušės. Mūsiškės naminės (kultūrinės) obelys atrodo kukliai, bet vis tiek dabar iš tolo galima atskirti vasarines veisles nuo žieminių: ir alyvinė, ir erli – Viktorija jau visai pagelto, o kulono renetas dar žaliuoja. Puošniausiai atrodo Rojaus obelaitė – ryškiai geltoni ir lapai, ir maži obuoliukai. O maumedis gelsta labai iš lėto, negreit atsiranda auksinė Sibiro medžio spalva.
Spalio 24-oji
Merkinėje su biologu Vincu Slavicku aiškinomės, ar jau galime šiuo metu kalbėti apie žalčių plitimo tendenciją. Specialių tyrimų lyg ir nėra, bet kasdieniai pastebėjimai sako būtent tai. Musteikoje, Margionyse, Marcinkonyse šių gražių roplių visada buvo, yra tiek pat ir dabar, bet Baltašiškės, Gailiūnų, Liškiavos, Vilkiautinio apylinkėse jų gausėjimas yra akivaizdus.( Važiuojant dviračiu nesunkiai galima suskaičiuoti visus mašinų ratų priplotus žalčius.)
Kibyšių sengirėje prie Merkinės žalčių buvo visada, bet dabar atsirado kur kas daugiau. Žemojoje Panemunėje šie ropliai irgi visada gyveno, ypač yra pamėgę buvusio Panemunės dvaro būklus, kur teberiogso raudonų plytų duženos. Bet nei Liškiavoje, nei prie Žaliamiškio, nei prie Genių Žaliamiškio prieš dvidešimt metų žalčių nebuvo. O dabar yra. Iš Liškiavos važiuodamas į Merkinę pro Vilkiautinį, pro Žaliamiškį ir Radyščių visą vasarą mačiau suvažinėtus žalčius. Ypač daug jų buvo sutraiškyta spalio pradžioje. Kodėl? Vincas Slavickas sako, kad prieš užmigdami žiemos miego ropliai išeina ant asfalto pasišildyti. Sutikau su tokia hipoteze, kol kito paaiškinimo nėra.
Galima pasidžiaugti, kad šių gražių roplių daugėja. Bet kodėl tokią išvadą reikia daryti registruojant tuos, kurie jau niekada nebevaikščios? (Daktarė Eugenija Šimkūnaitė yra mums sakiusi, kad gyvatės ir žalčiai ne šliaužia, o eina, nors kojų neturi, šliaužioja tik šliužai ir sraigės.)
Spalio 31-oji
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Dega senas kryžius Vėlinių lauže Margionių kaime Brolių Černiauskų nuotrauka |
Prieš tris paras prisnigo net dešimt centimetrų, ir sniegas laikosi. Šitoks staigus priešžiemis mūsų kraštą nedažnai aplanko. Spalvų įvairovė vietomis tikrai butaforiška: raudonuoja virš balto sniego musmirės ir ūmėdės, byra ant balto patalo labai ryškūs, beveik oranžiniai vėlyvųjų ievų lapai.
Saulės nėra, bet oras skaidrus, ir viskas viskas dabar sukuria nekasdieninį kontrastą. Net ir smulkios juodos juodalksnių sėkliukės ant sniego dabar atrodo neįprastai. Rodos, ir artėjančių Vėlinių nuotaika šiemet ne ta, nes naktys šviesios – ir sniegas, ir mėnulio pilnatis šviečia...
Profesorius Libertas Klimka per LRT radiją šiandien prisimena dar nelabai seną paprotį Varėnos krašte: per Vėlines prie supilto simbolinio kapelio kaimynai uždegdavo žvakes ir pastovėdavo, pasikalbėdavo. Šitoks vaizdas man iš karto priminė labai stiprų Vlado Dautarto apsakymą „Viržių legenda“: iš Sibiro tremties grįžęs senas žmogus supila mažą kapelį šalia viržiais apaugusių sukilėlių kapų, ir sako, kad čia gal yra palaidotas ir jo sūnus Antanas – Lietuvos partizanas. Žuvo Antanas tuo metu, kai tėvai kentėjo tremtyje, niekas nežino jo kapo, tai tegu bus tas simbolinis kapelis šalia labai senų, bet žinomų kapų – čia kadaise rusų kazokai užkapojo sukilėlius... Šitaip mąsto žilagalvis partizano tėvas, tokios liūdnos istorijos liudininkas yra ir žvejys, suradęs tą šviežiai supiltą kapą.
Šitokie liūdni pasakojimai priartina mus prie to pasaulio, kurį labiausiai ir jaučiame vėlų rudenį, virsmo metą. Ir čia nesunku pastebėti, kad labai dažnai meninis žodis yra įtaigesnis už kruopštų etnografinį aprašymą. Gal labiausiai tai mums yra parodęs Leonardas Gutauskas romane „Šešėliai''.(Važiuoja vyrai rogėmis miškan eglės kirsti, o šalia jų – nusikaltėlio ruso šešėlis.)
O Nikolajaus Leskovo apysakoje „Užburtas klajūnas“ yra toks epizodas: caro kareivis plaukia per upę ir tempia virvę, nes reikia nutiesti lieptą, o iš kito kranto šaudo „azijatai“, ir labai taikliai, visi prieš tai plaukę kareiviai pražuvo. O šitas herojus – Ivanas Severjanovičius plaukia todėl, kad savanoriškai ieško mirties, nes širdyje nešioja didelę nuodėmę: jis neišgelbėjo savo mylimos nelaimingos čigonės. Ir perplaukia upę Ivanas Severjanovičius, visos kulkos pro šalį, ir tokia jo laimė tik todėl, kad plaukė ne vienas, šalia jo buvo toji čigonė, jis ją tikrai matė ir jautė...
Žinoma, šitokie epizodai, ištraukti iš konteksto ir papasakoti keliais sakiniais, gali neįtikinti aršaus „ciciliko“, bet skaitant nėra jokių abejonių dėl to paslaptingo „paralelinio pasaulio“.