| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Lapkričio 16 d. (penktadienį), 16 val., Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Keramikos muziejuje (Rotušės a. 15, Kaunas) atidaroma dailininkės Sigitos Grabliauskaitės stiklo paroda „Stiklo testas“. Paroda veiks iki gruodžio 16 dienos.
Sigita Grabliauskaitė – meninio stiklo dailininkė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1999 metų, Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto dekoratyvinės plastikos programos vedėja, stiklo studijos vadovė, tarptautinio stiklo meno projektų „Vitrum Balticum“, „Stiklo amžius“, „European Glass Context“ ir kt. dalyvė. Šalia meninio stiklo ji dirba vitražo, kompiuterinės grafikos srityse, lieja akvareles ir pastoviai dalyvauja akvarelininkų rengiamose pleneruose bei parodose.
Stiklo srityje Sigita Grabliauskaitė pastaraisiais metais daugiausiai kuria stiklo plokščių bei skulptūrų ciklus. Tai – darbai ženklų, kaukių, gėlių, angelų temomis, draugų, vyrų ir moterų santykius atskleidžiančios darbų serijos. Jose atsispindi dailininkės plastikos bei technikų įvairovė ir skirtingumai: pavyzdžiui, čia gali būti plėtojama grafinė arba skulptūrinė raiška, skleistis ekspresyvūs koloristiniai viražai arba monochrominiai, subtilūs stiklo bei jį dekoruojančių inkliuzų tonai. Priklausomai nuo menininkės poreikio stiklo kūriniuose išreikšti spalvą, formą ar liniją, darbuose pasitelkiamos ir autorės gausiai įvaldytos stiklo technikos.
Dailininkė yra sukūrusi daugelį ryškiaspalvių moliruoto stiklo kompozicijų. Ypatingai tuo pasižymėjo jos plokščių „Tulpės naktyje“, „Kaukės“ serijos. Visgi Keramikos muziejuje pristatomoje autorinėje parodoje „Stiklo Testas“ pasirinktas kitas kelias, žiūrovui atskleidžiantis lyrinę, vaizdiškai itin saikingą stiklo traktuotę. Tai ta traktuotė, nuo kurios, regis, ir prasidėjo menininkės kūryba. Kūrybinės raidos pradžioje Sigita dažniausiai kūrė iš bespalvio, skaidraus, optiniai paveikaus stiklo. Vėliau medžiagiškumo samprata kito, bet dar ilgą laiką stiklo kūriniai išlikdavo vos ne vos tonuoti, monochrominiai (plokštės ženklų temomis). Vėliau, įgyvendinusi kokį nors ryškiaspalvių plakečių ciklą, menininkė vėl pasiilgdavo taurumo, trapumo ar liūdesio, kurį tinkamai išreikšti jai padėdavo „tylioji“, monochrominė ar bespalvė stiklo pusė. Pasak autorės, praėjus ilgesniam laiko tarpui, norėjosi sukomplektuoti tokią parodą, kurios ekspozicijoje sutilptų ir atsiskleistų šių skaidriųjų, bespalvių darbų raida, matytųsi kaip kito menininkės mąstymas ir medžiagos samprata balkšvuosiuose, perregimuose kūriniuose.
Jeigu pabandytumėme Sigitos Grabliauskaitės kūryboje ieškoti meninių įtakų, jų rastume labai įvairių. Skaidrieji ar monochrominiai dailininkės darbai jų itin turtingi. Tarkime, plokštėse su ženklų siužetais galime regėti senųjų istorinių epochų (pirmykščių uolų žvėrių, baltiškųjų ornamentų, delnoženklių) dvelksmą. Plaketės su angelais mums primena šventąsias istorijas. Minėti literatūriniai motyvai yra stilizuoti ir dažniausiai stikle „įkalinti“ tam tikra technologija: sidabro ar kokio kito metalo inkliuzo pagalba, graviruoto ar matinto dekoro būdu.
Kituose parodoje eksponuojamuose darbuose - reljefinių skulptūrų cikluose - skleidžiasi vingrus, secesijos formas ir silueto išraiškingumą menantis moters pasaulis. Čia vėl dominuoja stiklo medžiagos optika, saikingumas ir subtilumas. Pastaraisiais metais dailininkė ypač susidomėjo moters tema. Ši neretai gvildenama ir menininkių kūryboje mėgstama tematika kompozicijose perteikiama skulptūrinio stiklo reljefo būdu. Palinkę moterų torsai, tarsi nešantys nematomą naštą, moterys – angelai, „kubizuotų“, kiek geometriškų moterų aktai, šviesos peršviestos, grakščios moterų ir vyrų figūrėlės – tokio pobūdžio ciklai eksponuojami ir Keramikos muziejuje. Visi jie tarsi atspindi vientisą moters pasaulį, jos lūkesčius, svajones, kasdienybę ir troškimus.
Kelis paskutiniuosius metus dailininkė kuria ir skulptūrinius stiklo atvaizdus, kurie yra ne kas kita, kaip gyvų, realiai egzistuojančių Sigitos draugų bei kolegų portretai (ciklas „Miegantys laike“). Sustingę, skaidrios skulptūros, amžinai įkalintos stiklo medžiagoje demonstruoja netikėtą veido mimiką, intriguoja, atskleidžia tokius žmonių asmenybinius bruožus, kurių šie nesitikėjo turį.
Dailėtyrininkė Raimonda Kogelytė - Simanaitienė