Kas yra Camino de Santiago?
Bon Camino – kelio šūkis, kurį iš praeivių, piligrimų bei akimis palydinčių kaimų gyventojų išgirsti šimtą kartų per dieną. Žodis camino ispaniškai reiškia kelią. Kelias baigiasi Vakariniame Šiaurės Ispanijos pakraštyje – mieste, pavadinimu Santjago de Kompostela (Santiago de Compostela). Šio miesto centre, gotikinės katedros kriptoje, ilsisi sidabrinė skrynelė su šv. Jokūbo – vieno iš dvylikos Kristaus mokinių – palaikais.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Piligriminiai keliai į Santiago de Compostela |
Viduramžiais buvo tikima, kad nuėjus šį kelią sulauksi atleidimo už nuodėmes. Dėl to juo eidavo įvairiausi žmonės – nusikaltėliai (pasakojama, kad kartais nusikaltėliui siūlydavo: arba mirties bausmė, arba kelias), karaliai ir didikai, persirengę paprastais keliautojais, šventieji. Per daugybę metų susiformavo ištisa infrastruktūra – buvo statomi vienuolynai, kuriuose keliautojus globojo vienuoliai, kaimų gyventojai pradėjo kurti prieglaudas, užeigas. Labai greit radosi ir plėšikų, kurie pelnydavosi iš piligrimų. Žinoma, kur plėšikai, ten ir keliautojus ginantys riteriai. Pamažu susiformavo keliai, pažymėti kriauklėmis, o vėliau geltonomis rodyklėmis, šimtus kilometrų vedantys į šventąjį miestą. Kiek jų yra? Kažkada girdėjau, kad apie penkiolika, nors vis atsiranda naujų atšakų. Ne visi keliautojai apsiriboja vien šiais keliais. Dvidešimt pirmame amžiuje vėl sugrįžo viduramžiška mada eiti ar važiuoti dviračiu į Santjagą iš savo namų.
Aš pati išbandžiau du iš šių kelių. Pernai ėjau 230 km portugalų keliu, vedančiu iš Pietų. Šiais metais įveikėme 460 km pačiu populiariausiu prancūzų keliu, menančiu daugiau kaip tūkstantį metų gyvos kelionių istorijos. Šiame straipsnyje išsamiai neanalizuosiu istorinių detalių. Vis dėlto tiems, kurie ketina eiti keliu, žūtbūt rekomenduoju prieš einant pažinti užburiantį kelio istorijos pasaulį. Aš pati ruošiausi kelionei nardydama po dvi knygas: Algirdo Patacko „Galindiana“ bei Kristinos Stalnionytės „Kelias į Santjago de Kompostelą“. Ypač vertinga pirmoji iš jų, glaustai sudedanti visus svarbiausius akcentus: sudėtingą pagonybės ir krikščionybės santykį, riterystės bei vienuolystės dvasią, kuria kvėpuoja visas kelias.
Buitis
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Panorama iš gulto |
Kai dienų dienas leidi kelyje, tavo gyvenimas tampa neįtikėtinai paprastas. Toks paprastas kaip kasdienė duona priešpiečiams, gaivus pavėsis, kur galėtum prigulti, troškimas, kad neskaudėtų kojų, ir ryto aušros laukimas. Regis, nieko daugiau gyvenime nereikia. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl man taip gera gyventi tokį gyvenimą. Juk tai iš esmės yra ta buitis, nuo kurios žmonės tūkstančius metų bėgo statydamiesi šiltus namus, kaupdami maisto atsargas, šiugždendami popierius biuruose su kondicionuojamu oru. Tad kodėl būdama čia – neturėjimo gyvenime – aš jaučiuosi tokia laiminga, kodėl taip noriu šį gyvenimą neštis atgal į Vilnių ir Kauną? Į mano klausimą atsakė vienas senas belgas, bažnyčios vargonininkas, einantis šį kelią jau aštuntą kartą. „Čia tu gyveni penkių kilometrų per valandą greičiu. Tu džiaugiesi mažais dalykais: eukaliptų kvapu, gatvėse snaudžiančiais šunimis, ražienomis prieš pat aušrą – tos smulkios detalės – tai visas tavo gyvenimas. Greitai grįši į įprastą pasaulį ir pamatysi, kad visi tave supantys žmonės gyvena šimto kilometrų per valandą greičiu. Tu vis dar tipensi pamažu, žvalgydamasi aplink save, o jie pralėks pro tave net neatsisukę. Ir jie bus pranašesni už tave – jie greičiau nuskins laurus, jie greičiau įsmuks į svarbias vietas, jie prasistums alkūnėmis, kad išpildytų savo ambicijas. O tu visiems atrodysi kaip pamišėlė, kažkodėl nepasiekianti to, ką jie pasiekia. Bet tai vienintelis būdas iš tiesų išgyventi gyvenimą, grožėtis juo, mylėti tau brangius žmones ir pasaulį.“
Ko gero, dėl šitos priežasties jau dabar pasiilgau kelio. Šitam pasauly baisiai daug sudėtingų pasirinkimų, didelių pinigų sumų, didelių garbės dozių, didelių nesėkmių ir praradimų. O baisiausia, kad čia visi šie didžiuliai lobiai ir didžiulės kančios priklauso nuo to, ką pati pasirinksiu. Kelyje viskas kitaip – didžioji dalis mano gyvenimo priklauso nuo laimingų atsitiktinumų (nors beeidama greit įsitikinau, kad tai Dievo malonės, o ne atsitiktinumai). Pavyzdžiui, nakvynė – kiekvieną vakarą apsistodavom nakvynės namuose, alberguose, kainuojančiuose kelis eurus. Išeidama ryte niekada nežinai, kas tavęs laukia vakare. Vieną dieną užklysti į milžinišką betoninį namą su trimis kambariais po penkiasdešimt lovų kiekviename. Vaikštai šioje išvargusių miegančių kūnų jūroje kol randi tuščią gultą, krenti į jį ir per penkias minutes pavirsti dar vienu miegančiu kūnu.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Švento Nikolo vienuolynas, laukiantis piligrimų su vakariene |
Kitą vakarą mažame kaime, kur gatvėse ganosi vištos, pamatai ant trobos ispanišką užrašą: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas (Jėzus Kristus)“. Užėjęs sužinai, kad ten yra Tikri Namai, kuriuose šeimininkės verda sriubą ir kepa pyragus, žaidžia vaikai, visi valgo prie ilgo medinio stalo ir miega susispaudę nedideliame kambarėlyje, bet užtat ne miegmaišiuose, o Tikroj patalynėj (tik žygeivis supras, ką tai reiškia).
Kartais ateini į miestelį jau sutemus, perkopęs kalnų viršūnes, pavargęs, alkanas ir sužinai, kad visi albergai pilni – pėdink į kitą miestą už 10 km. Pradedi atkakliai prašyti, kad leistų miegoti bent albergo kieme. Kartais tau sausu balsu pakartoja, už kiek kilometrų kitas miestas. Bet dažniausiai pakliūvi į rankas geram žmogui ir gali būti tikras, kad jis ką nors sugalvos. Vieną vakarą tokiu būdu mums buvo atidaryta mažutė akmeninė trobelė miestelio pakrašty. Kitą vakarą po mūsų verkšlenimų senukas džinsiniu kombinezonu, ponas Chose Jėzus, paslaptingu būdu išrūpino mums dvi laisvas lovas.
Viskas kely yra atsitiktinumas. Daugelį vienu ar kitu metu aptinka ligos. Dažniausiai raumenų skausmai, patempimai, bet kartais jie būna tokie dideli, kad nebegali žengti nė žingsnio. Taip nutiko mano bičiulei Giedrei. Tik su gero savanorio suteikta amunicija – raumenis atpalaiduojančiu rozmarinų tirpalu ir obels lazda – kitą dieną galėjome pamažu eiti toliau.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Pūslių gydymo procedūra |
Beveik visi turi pūslių ant kojų. Kol teturi vieną ar dvi, bėda menka. Vienas sutiktas amerikietis turėjo dvidešimt septynias, kitaip tariant, visa koja – gryna žaizda. Po pirmo šimto kilometrų jam teko pirkti naujus batus ir antibiotikų, nes prasidėjo kažkoks kraujo užkrėtimas. Bet jis įsigijo reikiamų vaistų ir pamažu ėjo toliau. Greitai rado ir panašaus silpnumo pakeleivių – japoną su dviem mažais vaikais – devynmečiu ir vienuolikmečiu. Šis ketvertukas su ilgais pailsėjimais, per kuriuos vaikai miegodavo ir žaisdavo, o amerikietis ilsindavo kojas, nueidavo po trisdešimt kilometrų per dieną. Atėjus į albergą gana įprasta veikla yra aprodyti kitiems kojas, jų traumas ir tartis, kaip geriausia bėdomis rūpintis. Labai dažnai nuo to prasideda ilgi pokalbiai, draugystė, o kartais netgi meilė.
Bendrakeleiviai
Vienas gražiausių vaizdų, kuriuos mačiau kelyje, buvo žvyruotas kaimo kelias, kuriuo riedėjo viena prancūzų šeima. Keliu tipeno trys paaugliai berniukai, tikriausiai broliai. O jų tėtis ir mama vežė metalinį vežimaitį, panašų į karutį – tėtis prilaikydamas iš priekio, mama – iš galo. „Karutyje“ sėdėjo ketvirtas berniukas, visas paralyžiuotas. Nežinau, kiek kilometrų jie taip nukeliavo, bet įtarčiau, kad ne vieną šimtą.
Ne ką mažiau įspūdingai atrodė ir kita šeimynėlė. Mažame mediniame nakvynės namų kambarėlyje, kuriame lovos buvo sustumtos taip arti, kad pavirto į vieną didžiulį keliolikos žmonių migį, sau penkias vietas užsikariavo tėvai su trimis vaikais, iš kurių mažiausiam buvo ne daugiau kaip šešeri. Dainuodami ir čiauškėdami vaikai kas rytą užsidėdavo savo dydžiui pritaikytas kuprinėles, ir visi kartu nužygiuodavo bent penkiolika kilometrų.
Su draugėmis juokaudavome, kad gali paleisti kelio pradžioje mažą vaiką ir po dviejų mėnesių pasiimti jį Santjage. Gali būti ramus, kad žmonės juo pasirūpins, apnakvydins, pamaitins ir paglobos lygiai taip pat, kaip kasdien globodavo kiekvieną iš mūsų.
Kelyje daugybė senų žmonių, kai kurie nepajėgia nešti kuprinių, todėl veža daiktus jau minėtuose karučiuose. Labai daug ir jaunimo. Paskutinius šimtą kilometrų vis sutikdavome nedideles paauglių grupeles, ko gero, pirmą sykį išleistas tėvų toliau nuo namų. Iš tiesų šis Dievo užantis tinkama vieta paleisti vaikus. Su draugėmis juokaudavome, kad gali paleisti kelio pradžioje mažą vaiką ir po dviejų mėnesių pasiimti jį Santjage. Gali būti ramus, kad žmonės juo pasirūpins, apnakvydins, pamaitins ir paglobos lygiai taip pat, kaip kasdien globodavo kiekvieną iš mūsų.
Vienas didžiausių džiaugsmų kelyje yra draugystė. Prieš išeidami daug kas įsivaizduoja, kad tai bus kelionė vienatvėje. Deja, tai nelabai įmanoma. Labai dažnai nutinka taip, kad žygiuojant vienai keliu šalia manęs išdygdavo koks nors žmogus ir pradėdavo kalbėtis. Paėjėję kartu kelis kilometrus, pasipasakoję viską, kas tik šauna į galvą, išsiskirdavome. Niekad tiksliai nežinai, ar dar pamatysi žmogų, su kuriuo dabar atsisveikini. Užtat kai kurį nors vakarą išvysti jo veidą atėjęs į albergą, nudžiungi iš visos širdies. Tada su kelio bičiuliais gamini vakarienę, sėdi prie bendro stalo ir geri kartu vyną iki išnaktų (išnaktos kelyje prasideda dešimtą valandą, nes kitą rytą visi keliasi prieš aušrą). Ypač daug sutinki žmonių, kurie savo gyvenimo istorijomis ir pavyzdžiais moko, įkvepia. Stipriai jauti žmones kaip Dievo malones, nusileidžiančius tau į pašonę kaip tik tada, kai jų labiausiai reikia.
Kelias sužeidžia, kelias ir išgydo
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Kasryt laukiama aušra |
Ko gero, viena stipriausių tokių istorijų buvo mano pažintis su jau minėtu senu belgu – Kristoferiu. Vieną rytą pabudau kratoma šalčio ir jausdama, kad visas skrandis laksto į šalis – atsiminiau, kaip iš vakaro atsigėriau vandens iš įtartinai atrodančio šaltinėlio. Mums buvo likę užkopti į pačią stačiausią vietą – O‘Cebreiro kalno viršūnę – viso labo keli kilometrai į kalną. O vis dėlto pusiaukelės užeigoje teko dar kartą išsivemti, o bendras apsvaigimas ir nusilpimas taip kratė, kad jaučiausi lyg senas šuo, išėjęs į mišką nustipti. Kai šiaip ne taip pasiekiau viršūnę, sustojau pasigrožėti kalnais. Staiga prie manęs priėjo vyras ir pradėjo kalbėtis. Papasakojo, kad yra kompozitorius ir bažnyčios vargonininkas. Kartu patraukėme į rudeniu apgaubtą O‘Cebreiro miestelį, esantį pačioje vėsioje ir drėgnoje kalno viršūnėje. Prie bažnyčios stovėjo du pranciškonai ir šnekino praeivius, žmonės lindo gilyn į sausas pakelės užeigas, saugodamiesi kalnų drėgmės. Pašnekėjęs su broliais, vargonininkas pasikvietė mane į bažnyčią – pasirodo jis susitarė, kad jam leistų groti vargonais. Jis grojo nuostabius savo kūrinius, o aš negalėjau patikėti, jog man taip pasisekė – kad čia, kalnų viršūnėje, kai jau galvojau, jog nukrisiu, man staiga dovanojo gerą žmogų, stebuklingą miestą ir taip išsiilgtą klasikinę muziką. Štai tokiais stebuklingais būdais esi ištraukiamas iš visų kančių, skausmų, nuovargio.
Iš kelio dienoraščių: „Kad ir koks sunkus būna metas, malda ir kelias visad apvalo. Tas grožis tiesiog neleidžia paskęsti detalėse. Žiūriu į kalvas, pievas, dangų ir galvoju: „Viešpatie, pasaulis juk nuostabiai gražus“. Viskas praeina su Šventosios Dvasios pagalba, sunkumai pamažu išblunka kaip kreivi plono teptuko potėpiai milžiniškame peizaže. Užmirštu juos ir vėl grįžtu į palaimą, tampu dalimi tos pulsuojančios ramybės. Žmogiška kančia tėra plonytis juodas siūlas pasaulio šviesos begalybėje. Kada nors ji baigsis mirtimi, kūnas grįš į žemę ir taps dalimi tos gamtos, kuri džiugins mūsų sūnus ir dukteris. O siela grįš pas Tėvą ir bus jai Ramybė. Visad svarbiausia nepamiršti, kad po visko ateina ramybė, ir šią mintį nešiotis savyje.“
Nuotraukos autorės