„Tranzitas” – nūnai nykią prasmę turintis žodis. Paprastai juo nusakome pervažiavimą (pageidautina, kuo greitesnį) per kokią nors neįdomią šalį, esančią tarsi kliūtis mūsų kelyje. Transitus lotyniškai iš tiesų reiškia „perėjimą“, tačiau anaiptol ne visuomet tokį praktinį ekspedicinį. Krikščioniškoje leksikoje šiuo žodžiu dažnai nusakomas perėjimas į kitą pasaulį, kitaip sakant, mirtis – pavyzdžiui, kaip šventojo Pranciškaus Porciunkulėje.
Savotišką „perėjimo“ patirtį išgyvenu bemaž kaskart, kai kasdienybės kelias pasuka pro Aušros Vartų arką. Galbūt todėl metams bėgant vis dažniau susimąstau apie Marijos litanijos kreipinį: „Dangaus vartai, melski už mus!“
Žinoma, tokią mintį skatina pati vieta – vartai, kad ir kaip juos vadintume, Aštriaisiais ar Aušros. Vytautas Ališauskas yra teigęs, kad „Aušros Vartų koplyčios prasmę nušviečia ši Loreto litanijos ištrauka: Aukso namai, melski už mus! Sandoros skrynia, melski už mus! Dangaus vartai, melski už mus! Aušros žvaigžde, melski už mus!“ Prieš du šimtmečius šios šventovės kūrėjai tai akivaizdžiai išreiškė pavaizduodami Aukso namus, Sandoros skrynią bei žvaigždę koplyčios skliaute. „Dangaus vartais“ galbūt galėtume laikyti altorių vainikuojančią gloriją su Marijos vardu – kreipdama žiūrovo mintį debesų link, altoriaus viršūnė visai dėsningai užbaigia skliauto dekoro kvadratą, o kartu ir užlopo „skylę“ litanijos kreipiniuose – tarp „Sandoros skrynios“ ir „Aušros žvaigždės“. Kita vertus, trūkstamą kreipinį gali atstoti ir pats vartų statinys, prie kurio prisišliejusi koplyčia. Lietuviškas „Aušros Vartų“ pavadinimas leidžia gražiai susieti du gretimus Loreto litanijos kreipinius – „Dangaus vartai“ ir „Aušros žvaigžde“. Žaisdami semiotinį kvadratą, galime gauti junginius: „Aušros vartai“, „Dangaus žvaigžde“...
Į Marijos litanijos kreipinius įtrauktas titulas „Dangaus vartai“ (Ianua coeli) pirmą kartą paminėtas jau 431 m. Efezo I Susirinkimo metu sakytoje homilijoje. Viename garsiausių viduramžių himnų Marijos garbei Ave maris stella („Sveika, jūrų žvaigžde“) Švenčiausioji Mergelė vadinama „laimingais dangaus vartais“ (felix coeli porta), o XI amžiuje sukurtoje antifonoje Alma Redemptoris mater į ją kreipiamasi kaip į „atdarus dangaus vartus“ (pervia caeli porta). Šiais titulais į Mariją kreipiamasi kaip į užtarėją žemiškajam gyvenimui pasibaigus, tačiau frazė porta coeli drauge yra ir užuomina į patriarcho Jokūbo sapną: „Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai“ (Pr 28, 17). Tad Dievo Motina, nešiojusi Pasaulio Išganytoją – tai ir teofanija, vartai, per kuriuos dangus kitados nusileido ant žemės. Šią prasmę Bažnyčia išskaitė ir pranašo Ezechielio žodžiuose apie uždarytus šventyklos vartus, per kuriuos buvo įėjęs „Viešpats, Izraelio Dievas“ (Ez 44, 1–3).
Senojo Testamento pranašystėje minimi vartai, buvę šventyklos rytinėje pusėje (porta orientalis), vėl grąžina mus į miestą, kurio vartai, vedantys į pietus, vis dėlto vadinami Aušros vardu. Žvelgdami į juos iš miesto, regime, kad gilumoje esančią siauroką angą maloningai praplečia erdvi Gailestingumo Motinos koplyčios arka – tarsi Marija, tas Dangaus vartų prieangis, čia apglėbtų belaukiančius pakvietimo įžengti pro ankštus vartus...
Transitus. Šią perėjimo per Dangaus vartus prasmę pernai per Aušros Vartų Dievo Motinos atlaidus netikėtai priminė paukštis. Mišių metu nusileidęs iš savo aukštybių, jis nusklendė viršum maldininkų galvų, kad pranėręs pro vartus visam laikui pradingtų neužmatomose dangaus platybėse.
Nuo tada žinau, kad gyvenimo gatvių ir skersgatvių raizgalynės gale manęs laukia mūrų įrėminta vienos krypties eismo gatvė, o jos gale – neišvengiami vartai. Vartai perėjimo, vartai mirties. Duok Dieve, kad tie, kuriuos išvysiu, būtų panašūs į tuos, kuriuos regiu dabar – į vartus Gailestingumo, vartus Dangaus.
O malonioji Marija,
Mūsų dangiškoji Motina,
Vesk mūsų žingsnius uolų ir skardžių kupinu gyvenimo keliu,
O jo pabaigoje būk mums Dangaus vartai
Ir parodyk mums palaimintąjį Tavo įsčių vaisių Jėzų.
(Pijus XII, 1957 m. liepos 2 d.)