 |
| Kadras iš filmo „Melancholija“. Christian Geisnæs nuotr., www.www.melancholiathemovie.com |
Visų Šventųjų vakarą Lietuvos valstybinės televizijos žiūrovų ekranuose pasirodė Melancholija-planeta, lėtai ir nenumaldomai artėjanti Žemės link. Danų režisieriaus Larso von Triero filmo „Melancholija“ pradžioje parodomi filmo pabaigos kadrai nepalieka jokios vilties: viskas yra nulemta iš anksto ir visos pastangos išsigelbėti yra apgailėtinai juokingos. Nejuokinga tik filmo herojė Justine, depresyviai suvokianti viso aplinkinio šurmulio beprasmybę. Justine pasaulio pabaiga jau yra įvykusi jos viduje, ji seniai su ja susitaikiusi ir nemato jokio reikalo apsimetinėti prieš nieką. Pasaulis yra šaltas ir svetimas, abejingas gyvoms būtybėms, tad protingiausia tiesiog ramiai laukti to, kas neišvengiama. Per kitą heroję, Justine seserį Cler, režisierius išjuokia „holivudinį“ apokalipsės laukimą, kai kažkas, rūpindamasis artimaisiais, stengiasi aktyviai priešintis ar bent jau suteikti prasmę neišvengiamam galui...
Filmo pradžioje stambiu planu rodomas P. Breigelio vyresniojo paveikslas „Medžiotojai sniege“ skausmingai primena, jog tą paveikslą jau esi matęs kitame filme: Andrejaus Tarkovskio „Soliaryje“. Soliaris – tai protinga planeta, aplink kurią skrieja ateities žmonių sukurta kosminė stotis. Planetos ir ją atvykusių tirti mokslininkų santykis be galo paslaptingas: stotyje vienas po kito atsiranda keisti personažai, kažkuo susiję su kosminės stoties gyventojų praeitimi. Tie „svečiai“, kaip juos ironiškai vadina Sartorijus, kitas filmo herojus, neišnyksta, jų neįmanoma atsikratyti, kadangi tai susiję su sunkia kosminės stoties gyventojų patirtimi – su jų sąžinės ir gėdos jausmu. Nežemiškas Soliario protas keistai veikia herojus, priversdamas juos iš naujo išgyventi tai, kas, atrodė, jau seniai buvo nukišta į užmaršties gelmes. Šalia pagrindinio filmo herojaus Kriso Kelvino atsiranda seniai nusižudžiusi žmona, ir dabar jis priverstas matytis su ja akis į akį. Tai jam be galo skausminga, bet tik per kančią būti kartu jis galiausiai suvokia, kaip yra jai nusikaltęs. Filme nuskamba žodžiai, kad„ gėda gali išgelbėti pasaulį“, ir tai yra be galo svarbi mintis arogantiškam mokslininkui... Nesvarumo būsenoje sklęsdami Krisas ir jo žmona Harė stebi paveikslą „Medžiotojai sniege“. Paveikslas kupinas gyvybinės energijos, jis be galo žemiškas, keistai disonuojantis su kosminės stoties uždaros erdvės statiškumu. A. Tarkovskio filmuose kiekviena detalė turi savo simbolinę paskirtį, tad ir šis paveikslas čia tampa sąsaja tarp Kriso ir jo praeities prisiminimų, vedančių į kitas skausmingai išganingas patirtis...
„Melancholijoje“ šis P. Breigelio paveikslas sudega, aplink jį krenta negyvi paukščiai. Tai ženklas, kad nieko nebeliks, viskas beprasmiškai pražus – kaip, beje, ir atsirado...
Dvi planetos – du kino meistrai su skirtingomis patirtimis ir pasaulėžiūromis. Vienas kūrė visiškos nelaisvės (bet ne vidinės!) sąlygomis, kitas yra laisvos šalies menininkas. Gimęs ir pradėjęs kurti kone ketvirčiu amžiaus vėliau nei A.Tarkovskis, L. von Trieras naudojasi jo meniniais įvaizdžiais, suteikdamas jiems visai kitą, gal net antagonistinę prasmę. Herojės L. Von Triero filmuose perversiškai aukojasi ir žūsta be jokios vilties, žiūrovai po filmo pajunta tik sunkumą ir nusivylimą aplinkinio pasaulio logika. Andrejaus Tarkovskio herojės iki sielos gelmių išgyvena troškimą aukotis dėl artimo žmogaus tam, kad jis atgimtų naujam gyvenimui... Lyg mesdamas iššūkį, L.von Trieras „Antikristą“, vieną labiausiai destrukcinių savo filmų, dedikavo jau mirusiam „Aukojimo“ autoriui. Ką mes, žiūrovai, čia galime įžvelgti ir suvokti? Ką nori pasakyti Larsas von Trieras jau mirusiam Andrejui Tarkovskiui?
Abiem menininkams skauda dėl pasaulio. Bet vienas jį nori išgelbėti, o kitas, ankstesniuose savo filmuose pradėjęs naikinti herojes (gal tai atpildas Ievos palikuonėms?), galiausiai pasiryžta viskam padaryti galą. Jokio gailesčio ir jokio išpirkimo. Čia susiduria du kūrėjai: tikintis ir netikintis. Abu turi teisę pasakyti, ką jaučia, abu ja ir naudojasi, įtraukdami žiūrovus ir versdami ir juos jausti bei mąstyti. Žmogus-žiūrovas turi laisvą valią rinktis.
Tik lieka nebeaišku, kokį pasirinkimą nešė Melancholija Visų Šventųjų vakarą...