Lapkričio istorijos ir pasakos
Štai dar vienas mėnuo pradūzgė vaikiškų knygų lentynomis. Šįkart jose – neįtikėtinas įvairiausių pasakų ir istorijų vitražas, žaižaruojantis skirtingomis temomis, įvairiausių pasaulio šalių žodžiais ir gyvenimo spalvomis. Pavartykime.
Kiekvienai mėnesio apžvalgai stengiamės aptarti kuo įvairesnes knygas, išleistas skirtingose Lietuvos leidyklose („Nieko rimto“, „Žara“, „Vaga“, „LRS leidykla“, „manoknyga.lt“, „Baltos lankos“, „Alma littera“, „Obuolyss“, „Gimtasis žodis“, „ Jūsų Flintas“, „Metodika“), šiuo metu atsirandančias knygų lentynose. Kad ir kiek kalbėtume apie sudėtingą situaciją leidyboje, knygų netrūksta, todėl ir mums apsiriboti mažiau nei 12 vaikiškų knygų, neišeina.
Nežinia, ar toks sutapimas, bet dauguma knygų tikrai gražiai sugulė į bendrą pasakų-istorijų lentynėlę. Istorijos ir pasakos – pačios įvairiausios: nuo Lietuvos praeitį apdainuojančių iki senuosius Japonijos laikus menančių, nuo mažų karžygiukų ir nykštukų – iki šiandienos vaikų socialinių problemų... Ir vėl sakysiu, kad negalime nepakalbėti ir apie iliustracijas – viršelio patrauklumą, visą dailininko darbą. Tai jos patraukia, spinduliuoja energiją ir perteikia knygos tematiką. O paskui jau knyga įtraukia savo turiniu – užkabina vaiką, jaudina jį arba... verčia ieškoti kitos knygos.
Šio mėnesio apžvalgoje – nemažai lietuvių autorių ir dailininkų knygų. Aptariama ir viena iš pretendenčių tapti metų knyga vaikams. Tenka pripažinti, kad daugumoje šio mėnesio knygų išlaikomas turiningumo reikalavimas, o pasakos – ypač tinkama terpė teigti pamatines žmogiškąsias vertybes. Pasakojamose istorijose netrūksta dinamikos, intrigos ir įtampos. Tik viena pastaba. Kas tai per plintanti mada – knygos puslapių nenumeravimas? Gal tai vienas pasakų ir istorijų knygų triukų, verčiantis manyti, kad istorija niekada nesibaigia ir nėra suskaičiuojama.
Dar vienas pastebėjimas: knygose gausėja bandymų įgarsinti žodžius, juos stilistiškai vizualizuojant – padidinant ar sumažinant raidžių dydį, šriftą, spalvą.
Kaip žinome, metai jau į pabaigą. Artėja didžiausios metų (ir visų vaikų džiaugsmo) šventės – Kalėdos. Gal verta pradėti žvalgytis, kas labiausiai tiktų jūsų mažajam skaitytojui? Sakysite, esu idealistė, bet vis dėlto manau, jog knyga išlieka viena vertingiausių dovanų vaikui, jei norime, kad jis augtų, ugdytųsi požiūrį į save ir pasaulį, pažintų, fantazuotų...
 |
Penkiaspalvis elnias: japonų liaudies pasakos. – Vilnius: Metodika, 2012. 192 p.
Solidi pasakų knyga su solidžiomis iliustracijomis. Originalių pasakų knygų trūksta, šiais laikais senosios pasakos dažnai supaprastinamos, subanalinamos, persekamos ir „adaptuojamos“. „Penkiaspalviam elniui“ netrūksta ryškaus kolorito, drastiškų charakterių, keistų kitokio pasaulio vaizdų. Vis dėlto šių pasakų svarbiausia žinia, man rodos, – pastanga padėti suprasti kitą ir kitokį pasaulį, jo šaknis, skirtingumą, supažindinti. Tai tarsi kelionė laiku ir fantazijomis. O kartu tai – ir galimybė ieškoti bendro prado: žmogiškumo, tiesos ir stebuklo išsipildymo, garbingumo, pasiaukojimo. Tiesa, labai mažiems vaikams šios pasakos galbūt „per smarkios“.
 |
M. Leino. Kalėdų istorija. – Vilnius: Nieko rimto, 2012, 248 p.
O ne, sakysite, ir vėl Kalėdos. Sena ir subanalinta tema vaikų literatūroje, angažuojama prieš kiekvienas Kalėdas. Neapsigaukite! Tema ir blizgantis viršelis dar ne viskas. Yra dar istorija. Kuri, turiu prisipažinti, palietė iki širdies gelmių, įtraukė, vertė nerimauti laukiant pabaigos, užjausti, gailėti, galų gale – nustebti... Juk ne paslaptis, kad apie Kalėdų Senelį gausu įvairiausių pasakojimų ir mitų, bet šios Kalėdų istorijos dar nebuvau girdėjusi. Autoriaus sugebėjimas jautriai aprašyti mažo, be šeimos likusio vaiko gyvenimą, jo kaitą, liūdesį ir džiaugsmus, pasiaukojimą ir tvirtą savo kelio laikymąsi, verčia nesuabejoti istorijos tikrumu. O istorija tarsi ir paprasta – be tėvų, svetimose šeimose nuo ketverių metų augęs, daug niūrių akimirkų patyręs berniukas nusprendžia, kad niekada daugiau nieko neprisileis arti savęs, nes paskui būna labai skaudu praradus. Tačiau toks nusistatymas taip ir lieka neįgyvendintas – jautraus charakterio Mikalojui tai neįmanoma. Jis užauga ir ieško savo gyvenimo kelio, kuriame svarbiausia – padėka kitiems už suteiktą gerumą. Pabaigoje užberiamas stebuklo prieskonis suteikia knygai netikėto žavumo. Ši knyga galėtų būti puiki dovana visiems, kurie per anksti nustoja tikėti Kalėdų stebuklu ir Kalėdų Senelio gyvavimo idėja.
 |
L. Gutauskas. Senojo bokšto gyventojai: pasakos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. 88 p.
Dar viena porcija pasakų – šįkart lietuviškų. Šią, kiek anksčiau išleistą knygą pristatyti pasirinkau neatsitiktinai. Pirma – L. Gutauskas savo iliustracijų unikalumu ir tekstais vaikams yra žinomas iš vaikystės, tad įdomu, kaip jis kalba vaikams šiandien. Antra – netrukus turėtų pasirodyti antroji šios knygos dalis, todėl įdomu sužinoti, nuo ko viskas prasideda.
Skaitantieji L. Gustausko kūrybą netruks pastebėti stilistinių ir tematinių panašumų, pasikartojančių motyvų (gyvenimo ir sapno supainiojimas, paralelės su Haufo pasakomis, nepaprasti siužetai). Vis dėlto tai įdomi knyga, kurios pasakojime telpa daugybė istorijų (Senajame Bokšte besišnekučiuojantys nykštukas Dulkė, varnas Krankas, voras Benediktas ir vėjas Benamis vienas kitam pasakoja įdomias gamtos stebuklų istorijas), kuriose gali nutikti bet kas. Istroijas galime laikyti ir pamokomis – nejučia supranti, kad pasisemi išminties labai paprastu būdu: žaisdamas ir fantazuodamas. Pristatymą norėčiau baigti paskutiniais knygos žodžiais, kurie puikiai nusako knygos esmę: „Prisipažinkim, yra apie ką pamąstyti. Tad ir žvakelei teks šviesti gal net iki pirmųjų gaidžių.“
 |
A. S. Magnason. Mėlynosios planetos istorija. – Vilnius: Žara, 2009, 95 p.
Ši knyga yra „seniausia“ mūsų apžvalgoje. Palyginti seniai išleista, gausiai ir garsiai pristatyta, tačiau vis dėlto verta dar vieno žodžio. Tik neišsigąskite kiek niūraus ir ne visai patrauklaus viršelio ar ryškių, bet šiek tiek primityvių iliustracijų. Nes vis dėlto tai įdomi knyga, pasakojanti apie planetą, kurioje gyvena tik vaikai (kuris gi vaikas apie tai nesvajoja!). Ir vieną dieną į planetą atskrenda suaugėlis Džiaugsminguolis Kosmosaitis, kuris vaikams įrodo, kad jų gyvenimas nuobodus, o jis galįs padovanoti jiems „amžiną džiaugsmą“ ir svajonių išsipildymą (mainais į mažąmažutėlaitį jų jaunystės ir širdies lašelį). Vaikai tampa nesustojamai laimingi, jie nuolatos švenčia dieną, kuri niekada nesibaigia (manais į tai praranda vis daugiau savo jaunystės, žvalumo ir energijos).
Autorius sumaniai parodo, kad yra ir kita tokio naivaus, nevisavertiško, nuolatinio džiaugsmo pusė – tai tamsa ir nuolatinis alkis bei liūdesys, kuris visai čia pat – kitoje vaikų planetos pusėje. Rašytojas aiškiai teigia, kad begalinis džiaugsmas griauna pasaulio ir gyvenimo darną, pusiausvyrą, o džiaugsmą teikiantys daiktai labai greitai parodo ir kitą savo pusę. Knyga pasižymi subtilia, sakyčiau, draugiška ironija, santūrumu ir jautrumu gamtos problemoms, žmogaus laisvės, džiaugsmo, pasirinkimo temoms. Knygos autorius yra aplinkotyrininkas ir gamtos gynėjas. Tai padeda suprasti knygos motyvus ar užuominas, ironizuojamus šiuolaikinės demokratijos žaidimus.
 |
Kai žuvys pasivaikščiot ėjo. Pasakojamieji E. Muggenthaler paveikslai. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. 32 p.
Tai viena tokių knygų, kurią paėmus į rankas kyla daug klausimų – kas tai: knyga ar paveikslų albumas? Kiek iliustracijos gali išprovokuoti pokalbiui, istorijai? Ar turime mes kurti istorijas, žiūrėdami į knygą, ar tik perskaityti jas? Ar tai knyga mums kažką pasakoja, ar mes jai? Vaikų filosofė D. Calvert sako, kad „kas gi tai?“ yra pats pirmučiausias bet kokio filosofavimo klausimas. Filosofuoti – vadinasi, galvoti pačiam, galvoti su kitais, galvoti toliau. Visa tai geba vaikai, jei tik jų gerai klausysiesi ir bandysi regėti bei suvokti pasaulį jų akimis.“
Tiesą sakant, tokios knygos aš dar nebuvau mačiusi. Ji kviečia patiems išsižvejoti mintis ir plėtoti jas toliau. Tik užduokite klausimą mažam smalsučui „Ką čia matai“ ir nerkite į jo atradimų bei pažinimų pasaulį. Šnekėtis skatina dvylika temų iš vaikų kasdienybės pasaulio (bijoti – įsidrąsinti, išdykauti – elgtis išmintingai, būti stipriam – kviestis pagalbos ir t.t.), kuriose, žinoma, slypi ir šimtai kitų, gal net svarbesnių temų. Šios knygos piešiniams nėra vienareikšmiškų paaiškinimų, veikiau reikia pasakoti ir kurti drauge, pastebėti ir klausti apie viską.
 |
I. Vizbaraitė. Karžygiuko istorija. – Vilnius: Nieko rimto, 2012. 56 p.
Dar vienas naujas vardas vaikų literatūroje. Ir dar viena istorija. Apie mažą žmogeliuką ir jo žygį, prasidėjusį tarsi nuo nieko – nuo mažo ir apvalaus, į nieką nepanašaus debesies. O kas nežino, kad kiekviena didelė ir svarbi istorija prasideda nuo jautrios nuojautos ir pastebėjimo, kad tai turi „kažką reikšti“. Ir vėl, kaip daugumoje šios leidyklos knygų, rasite nepakartojamai subtilių, šviesių, akį ir širdį glostančių iliustracijų. Šis pasakojimas turėtų labai patikti jaunesnio amžiaus vaikams, istorija sekama nesudėtinga kalba, paprastai ir aiškiai. O nuotykių ir kasdienių žygių troškulį jaučiantiems mažiems berniukams ši knyga galėtų tapti geru tokių žygių pradžiamoksliu.
 |
T. Ross. Mažoji princesė. Kur mano puodukas? – Vilnius: manoknyga.lt, 2012. 32 p.
T. Ross. Mažoji princesė. Nenoriu į lovą. – Vilnius: manoknyga.lt, 2012. 32 p.
Knygos leidėjai sako: Tony Rossas – pasaulinio garso vaikiškų knygų autorius, Lietuvoje labiau žinomas kaip iliustratorius, tačiau vis dėlto pripažinimą jam pelnė daugiau nei dvidešimties knygučių serija apie Mažąją Princesę (juk kiekviena maža mergaitė yra princesė!). Knygelėse žaismingai, su švelnia ironija pateikiami du labai labai svarbūs vaiko gyvenimo dalykai: naktipuodis ir nenoras eiti miegoti. Kas turi mažų vaikų, paantrins man, kad tam tikru gyvenimo metu tai esminės mažo žmogučio pasaulio problemos. Tėvams skirtos literatūros apie tai, kaip formuoti svarbius vaikų įgūdžius, lyg ir netrūksta, bet šios knygelės – tai kalbėjimas vaikams.
Psichologai pažymi, kad kuo anksčiau vaikas gauna jam pritaikytos informacijos, tuo didesnė tikimybė, jog jis labiau išlavins savo verbalinį intelektą. Dėl šios priežasties ir derėtų kuo anksčiau vaikus supažindinti su knygomis. O ši gi ne tik aktuali, bet dar ir nebanali.
 |
V. Vėl. Kaip mes išgarsėjome. – Vilnius: Metodika, 2012, 128 p.
Pagaliau gaivus gurkšnis lietuviškoje vaikų literatūroje. Skaitai ir nekyla abejonių, kad parašyta profesionaliai, turint talentą, mylint tai, kas daroma, iš širdies, iš noro pasidalinti. Galima ginčytis su knygoje perteikiamomis vertybėmis, temomis, bet esmė nepakinta – tai tokia literatūra, kokios labai trūksta: iš gyvenimo ir apie gyvenimą, tokį, kurį kiekvienas kasdien gyvename, bet kuriame tarp eilinių (neretai niūrių ir kasdieniškų, rutinišių) dienos įvykių žybteli orumo, padorumo, džiaugsmo perlai. Tai sociali knyga – tuo atžvilgiu, kad joje socialinis kontekstas labai svarbus, kalbama apie mūsų visuomenės problemas: į Anglijas išvykusių, močiutėms paliktų vaikų rūpesčius, atitolimą nuo realaus gyvenimo, šiuolaikinių vaikų kasdienes problemas, pojūčius ir atradimus... Nors nėra jokios didaktikos, pasakojama taupiai, juntama, kad ši knyga tarsi stengiasi vaiką išmokyti įveikti kliūtis, spręsti problemas, nepalūžti, nebūti bejėgiam net ir sudėtinoje socialinėje alnikoje, įgyti kriterijų atskirti melą nuo tiesos. Man asmeniškai įtaigiausias pasirodė pirmas pasakojimas. Kiti du – kiek labiau suaugėliški, vietomis nerealūs.
 |
K. DiCamillo. Fokusininko dramblys. – Vilnius: Vaga, 2012. 172 p.
K. DiCamillo yra žinomo animacinio flimuko herojaus „Peliuko Despero“, kuris buvo sukurtas pagal knygą, autorė. Tačiau ši istorija apie fokusininko magijos triuku nuleistą į miestą dramblį ir du mažus, vienas kito ieškančius brolį ir sesutę – liūdna, poetiška ir labai šviesi. Liūdesio joje labai daug. Ir sunkaus, tamsaus rūko, tirštos miglos, neįmanomybės jausmo. Bet... pasakojimas sako, kad svajonės pildosi, tik reikia jomis tikėti
Taigi ši istorija apie tikėjimą – kai neįmanoma tampa įmanoma, o pati tiesa gali pasikeisti. Tikėti gėriu, tikėti stebuklais, tikėti savimi... Ir visa tai prasideda vaikystėje. Knygos herojus mažas berniukas Piteris Augustas pasiekia daug daugiau, nei bat kas galėjo tikėtis: susiranda pradingusią sesutę, sugrąžina dramblį namo, sutaiko suaugusiuosius ir suteikia jiems gyvenimo vilties.
Skaitant knygą nedingsta miglos, pasakiškumo jausmas. Knyga uždengta vilties ir tikėjimo šydu. Todėl gal ie ne keista, kad ten kur yra meilė, draugystė, ištikimybė, pareiga ir drąsa, tiesa visada laimi.
E. Uspenskij. Kūlverstukas. Naujieji draugai. – Vilnius: Obuolys, 2011, 32 p.
 |
Tai pirmoji serijos apie Kūlverstuką knyga (beje, ar žinojote, kad E. Uspenskij Kūlverstuką sukūrė dar 1969 metais. Šiandien tai atrodo jau labai labai toli), išleista lietuvių kalba. Naujiena man buvo tai (dabar jau galite laikyti mane neišprususia), kad šios kelis dešimtmečius gyvuojančios ir klasika tapusios istorijos autorius E. Uspenskij ir „Rūgpienių kaimą“ sukūrė. Mes vaikystėje net nežinojom, jog yra tokių knygų, tik animacinius filmukus matėme ir iš jų įsiminėme neįtikėtinus tipažus. Visgi variantas, kad vaikas pirma perskaito knygą, o tik po to pamato animaciją, man atrodo priimtinesnis vaiko fantazijos ir vaizduotės lavėjimo kelyje. Ką čia bepridursi – vyresniems, užaugusiems su Kūlverstuku nieko naujo nepasakysiu. O tiems, kurie tik dabar susipažįsta su šiais herojais – linkiu šiltos ir gražios draugystės. Dar viena įdomybė apie Kūlverstuką, Geną ir jų draugus. Japonai gavo specialias teises kurti šių personažu pagrindu daugiaserijinę 3 min trukmės animaciją, ir ten Krokodilas Gena, Kūlverstukas bei kiti knygos personažai yra gerai pažįstami.
 |
K. Navakas/ M. Smirnovaitė. Ži ir Be stebi saulėlydžius. – Kaunas: Jūsų Flintas, 2011. 12 p.
K. Navakas/ M. Smirnovaitė. Udo ir Dra niekaip nesusikalba. – Kaunas: Jūsų Flintas, 2011. 12 p.
Lietuvoje gerai žinomų autorių – poeto, eseisto, nacionalinės premijos laureato K. Navako ir vaikų knygose jau sužibėjusios dailininkės M. Smirnovaitės – duetas kviečia į istorijas, kuriose paprastai, bet ne banaliai pasakojama apie skirtumus, kitoniškumą, gebėjimą būti kartu ir vienas kitą girdėti.
Didelis dramblys Dra nepastebi ant savo kaktos nutūpusio uodo, o mažas uodas nepastebi, jog nutūpė ant dramblio, todėl drambliui pradėjus judėti, uodas patenka į keistą situaciją. Argi ir gyvenime taip nebūna, kad nepastebime vieni kitų ir nesuprantame, kur nutūpėme.
Antrosios knygos herojė beždžionėlė taip rūpinasi savo ir namų gražumu, kad nepastebi, jog jos geriausia draugė žirafa viso to pamatyti negali, nes yra per didelė. O žirafa tik stebi saulėtekius ir saulėlydžius, ir niekas jai daugiau nerūpi. Bet draugystė yra susitikimų, o ne atskirties vieta, todėl paskaitykite ir sužinosite, kaip pastebėti vienam kitą bei nenustoti rūpintis.
 |
A. Esterl/ M. Briswalter. Pasakininkė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. 25 p.
Jei atvirai – mano nuomone, tai keistoka knyga. Nei pasaka, nei istorija, nei biografija. Tik visko po truputį. Anotacija didingai skelbia, kad knygoje susipažinsime su žymiąja, brolių Grimų atrasta pasakininke ir sužinosime, kaip Grimai atrado savo pasakas. Tačiau burbulas greit subliūkšta, nes galiausiai prie paminėjimo, kad „visi vaikai jos pasakas mėgo“ ir dviejų pasektų trumpučių pasakaičių prisegamas faktas apie varguolišką pasakotojos mirtį.
Vilties išgelbėti šią knygą teikia subtilios, senovę puikiai perteikiančios iliustracijos, kuriose galime pajusti tų laikų dvasią, gyvenimo buitį, o ne tik apie tai papasakoti. Ir pabaigos žodis, nušviečiantis pasakininkės amato subtilybes.
GAUTA PAMINĖTI
 |
P. Hagmar. Klaros svajonė. – Vilnius: Obuolys, 2012. 222 p.
Kaip skelbia informacija nugarėlėje – šios knygos autorė yra populiari Švedijos rašytoja (tik pamanykit, nuo 1991 metų parašė ir išleido per 34 knygas vaikams ir paaugliams), labiausiai išgarsėjusi pasakojimų serija apie mergaičiukę Klarą ir jos svajonę jodinėti. Pasakojimas šiuolaikiškas, žaismingas, pilnas paauglės Klaros gyvenimo spalvų: mergaitės tėvai išsiskyrę, su mama tenka kraustytis į kitą miestą ir pradėti gyvenimą iš naujo. Pradėti nuo svajonės išsipildymo ir gebėjimo svajone gyventi. Kai svajonė išsipildo, viskas ne pasibaigia, o kaip tik – tik prasideda.
 |
D. Dilytė. Pasakos apie Lietuvos istoriją. – Vilnius: Metodika, 2012. 48 p.
Paėmusi knygą į rankas, galvoju, jog autorės pavardė man be galo girdėta... Staiga prisimenu, kad D. Dilytė yra garsaus ir populiaraus vadovėlio „Antikinė literatūra“, kurį atmintinai mokėjome studijų metais, autorė. Ir ne tik jo, bet ir kitų daugybės knygų. Tad akivaizdu, kad domėjimasis praeitimi – neatsitiktinis. Tik šįkart aprašomi savo krašto – Lietuvos – svarbiausi praeities įvykiai, perteikiami vaikams sekamos pasakos būdu. Knygoje minimi kertiniai Lietuvos gyvavimo etapai – nuo Lietuvos susikūrimo, karaliaus Mindaugo darbų, Kęstučio ir Birutės istorijos iki himno atsiradimo, partizanų ir lietuvių kalbos išsaugojimo. Mintis gera. Bet įgyvendinta ji kiek didaktiškai. Negali kiekvienam vaikui tiesiog pasakyti – mylėk tu savo šalį, brangink kalbą, gerbk praeitį. Man rodos, kad knyga kiek orientuota į supratimą, jog mes savaime turim tokie būti. Bet taip toli gražu ne visada yra ir knygoje perteikiami būdai įtraukti vaiką, man rodos, realiame gyvenime ne visada suveiks. Bet pabandyti verta.
 |
Ch. Tielmann/D. Napp. Dėdė Nojus vasaroja. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. 25 p.
Kai už lango žvarbus ruduo – gal ir smagu paskaityti apie vasarą. Knygos tema keistoka ir netikėta – apie ūkininką, kuris kartą gyvenime susiruošia atostogauti, betgi neturi kur palikti savo gyvulių, tad patraukia atostogų kartu su visa savo ferma, susodinta į furgonėlį. Skaitymo čia nėra daug, tačiau dėmesio vertos iškalbingos iliustracijos, perteikiančios Dėdės Nojaus situacijos komiškumą. Manyčiau, kad suaugusiems ši knyga turėtų gal net labiau patikti.
 |
I. Bumblauskienė. Kas čia? Smalsučio darbeliai. – Kaunas: Jūsų Flintas, 2011. 12 p. I. Bumblauskienė. Kas čia? Smalsučio gyvūnai. – Kaunas: Jūsų Flintas, 2011. 12 p.
I. Bumblauskienė. Kas čia? Smalsučio augalai. – Kaunas: Jūsų Flintas, 2011. 12 p.
Mažiesiems skaitytojams skirta storų kartoninių puslapių (mažiems prištukams kitokie ir netinka) lietuvių autorės iliustracijų knygų serija. Kiekvienoje jų aptariami vaiko susipažinimui su pasauliu svarbūs dalykai – gyvūnai, augalai ir paties vaiko kūrybiškumas. Tokių knygelių tikslas paprastas, bet kartu ir esminis – leisti vaikui kartu su jumis stebėtis šiuo pasauliu. Kaip rašoma nugarėlėje, „Knygelių tikslas – turtinti vaiko vaizduotę, plėsti žodyną, gilinti žinias“. O kur dar formų, spalvų, gerų emocijų pliūpsnis.
 |
D. Stiltonas. Paslaptingas Nosterpelėno rankraštis. – Vilnius: Baltos lankos, 2012. 128 p.
D. Stiltonas. Sūrio spalvos automobilinis namelis. – Vilnius: Baltos lankos, 2012. 128 p.
Dar vienas animacinių filmukų herojaus apsigyvenimo knygoje pavyzdys. Ir vėl natūraliai kyla klausimas: kas geriau – knyga ar animacija? Kadangi mačiau ir filmuką apie Džeronimą Stiltoną, ir skaičiau šias knygas, galiu pasakyti, kad šiuo atveju – knyga atkartoja animaciją, bando perteikti filmuko nuotaiką, greitą situacijų kaitą, dinamiškumą ir gyvenimo agresyvumą. Knygos tarsi įgarsintos – reikšmingi žodžiai ir ištiktukai išryškinami skirtingomis spalvomis ir šriftais bei dydžiais. Taip sukuriamas dinamiškumas.
Parengė J. Lūžaitė