„Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).
Jėzus kreipiasi į apaštalus savo didžiosiomis ir intensyviomis atsisveikinimo kalbomis, užtikrindamas, tarp kitko, jog jie vėl išvys Jį, nes Jis pasirodys tiems, kurie Jį myli.
Judas, ne Iskarijotas, tada paklausia, kodėl Jis pasirodys tik jiems, o ne viešai. Mokinys pageidavo didingo viešo Jėzaus pasirodymo, kuris pakeistų istoriją ir, jo manymu, labiau pasitarnautų pasaulio išgelbėjimui. Iš tiesų apaštalai manė, kad Jėzus yra tas ilgai lauktas paskutiniųjų laikų pranašas, kuris turėtų pasirodyti prieš visus kaip Izraelio Karalius ir, atsistojęs Dievo tautos priekyje, galutinai įkurtų Viešpaties Karalystę.
Tuo tarpu Jėzus atsako, kad Jo pasirodymas nebus nei įspūdingas, nei išoriškas. Tai bus paprastas, ypatingas Trejybės „atėjimas“ tikinčiojo širdin, įvykstantis ten, kur randami tikėjimas ir meilė.
Šiuo atsakymu Jėzus tiksliau pasako, kokiu būdu Jis pasiliks tarp savųjų po mirties ir paaiškina, kaip bus galima palaikyti ryšį su Juo.
Tad Jo buvimas jau dabar įmanomas krikščionyje ir bendruomenėje; nereikia laukti ateities. Jį priimanti šventykla yra ne tiek mūrinis pastatas, bet pati krikščionio širdis, taip tampanti naujuoju tabernakuliu, gyvąja Trejybės buveine.
Tačiau kaip gali krikščionis visa tai pasiekti? Kaip nešioti patį Dievą savyje? Koks kelias veda į tokią gilią bendrystę su Juo?
Tai – meilė Jėzui.
Meilė, kuri nėra grynas jausmingumas, bet virsta konkrečiu gyvenimu, o, tiksliau – jo Žodžio laikymusi.
Į tokią krikščionio meilę, patvirtintą darbais, Dievas atsako savąja: Trejybė ateina apsigyventi jame.
„…laikysis mano žodžio“.
O kokių žodžių yra pašauktas laikytis krikščionis?
Tarpusavio meilėj krikščionis randa ir tos gilios krikščioniškos askezės kelią, kokios iš jo reikalauja Nukryžiuotasis.
Jono evangelijoje „mano žodžiai“ dažnai yra „mano įsakymų“ sinonimas. Tad krikščionis yra pašauktas laikytis Jėzaus įsakymų. Tačiau nereikėtų suprasti jų kaip įstatymų rinkinio. Labiau turėtume matyti jų santrauką tame, ką Jėzus pailiustravo, nuplaudamas mokiniams kojas: tarpusavio meilės įsakyme. Kiekvienam krikščioniui Jėzus įsako mylėti kitą iki visiško savęs dovanojimo, kaip mokė ir padarė Jėzus.
Kaip tad gerai gyventi šiuo Žodžiu? Kaip pasiekti tą tašką, kuriame pats Tėvas mus mylėtų, ir Trejybė apsigyventų mumyse?
Visa širdimi, radikaliai ir ištvermingai įgyvendindami abipusę meilę tarp mūsų.
Iš esmės, būtent taip krikščionis randa ir tos gilios krikščioniškos askezės kelią, kokios iš jo reikalauja Nukryžiuotasis. Būtent ten, tarpusavio meilėj, sužydi jo širdyje įvairios dorybės ir būtent ten jis gali atsiliepti į kvietimą siekti savojo šventumo.
www.fokoliarai.lt
