Lapkričio 16 dieną, Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, Katalikų teologijos fakulteto Didžiojoje auloje prasidėjo Jono Mačiulio-Maironio 150-osioms gimimo metinėms skirtos tarptautinės mokslinės konferencijos „Maironis ir jo epocha“ atidarymu. Konferenciją turbūt galima vadinti antrąja arba tęstine Vilniuje vykusio renginio dalimi (pirmoji konferencijos diena, organizuota Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, vyko sotinės Taikomosios dailės muziejuje lapkričio 15-ąją). Jaukioje VDU Katalikų teologijos fakulteto salėje vyravo maironiška dvasia. Renginys būtent šiame fakultete vyko neatsitiktinai. Taip buvo pagerbtas kunigas, ne tik rašytojas. Konferenciją moderavo prof. dr. Irena Buckley ir dr. Eugenijus Žmuida iš Vytauto Didžiojo universiteto.
10 val. ryto renginys prasidėjo prof. dr. Irenai Buckley pristačius Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. Dvasininkas pasisveikinimą pradėjo pasakojimu, kokiomis aplinkybėmis jis susidomėjo Maironio kūryba. Pasisveikinimo žodžius tarė ir Kauno valstybinio dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas. „Aktualiai, įtaigiai prabyla Maironio eilutės, tarsi būtų parašyta čia ir dabar“ – taip kalbą pradėjo dramos teatro vadovas. Kalbėdamas apie tai, kaip Maironį žavėjo teatras, opera, jis negailėjo nei gražių žodžių, nei susižavėjimo poetu. Dramos teatro vadovas supažindino su Maironio dramos kūriniais, kurie buvo pastatyti teatre. Pati kūrybiškiausia drama, anot Egidijaus Stanciko, apie Vytautą Didįjį.
Konferenciją tęsė prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius iš Vytauto Didžiojo universiteto. Istorikas kalbėjo tema „Tautinio naratyvo permainos: Maironio versija“. Pabrėždamas skirtumą tarp istoriko ir literato, Egidijus Aleksandravičius sako, jog „naratyvas yra iš esmės reikšmingesnis nei istorija“. Pateikdamas įžvalgas apie literatus, istorikas negailėjo jiems gerų žodžių. Jis teigia, jog Maironio darbai tiesiog atskleidžia naratyvą, pasitelkiant istorinius veikėjus. Tačiau, anot Egidijaus Aleksandravičiaus, tai dar nereiškia, kad tie kūriniai vaizduoja tikrus istorinius faktus: „Vytautas Maironio kūryboje – idealizuotas herojus“.
Po istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus pranešimą skaitė prof. dr. Irena Buckley. Ji kalbėjo apie Maironio lietuviškųjų pamokslų kontekstus. „Maironis – kunigas, rengiantis pamokslus. O kunigo pareiga – sakyti pamokslus“. Profesorė pastebi, jog rašydamas pamokslus Maironis negalėjo remtis niekuo. Maironis pamokslų prasmingumą matė tada, kai jų buvo klausomasi, todėl jie buvo ruošiami bažnyčioje. Ji teigia, jog Maironis manė, kad pamokslas turi atverti krikščioniškąsias vertybes: „Tikrasis turtas – dievobaimingas gyvenimas, vedantis į amžinybę“. Jaudinti, veikti valią buvo labai svarbu Maironiui. Irena Buckley pastebi, jog tai išryškėja ir poezijoje. Maironis skatino atgailą, o džiugaus kalbėjimo tono buvo vengiama. „Nepasiduoti, nugalėti visas kliūtis“ – tai, anot profesorės, skatino Maironis. Apibendrindama ji teigia, jog Maironis – geras Kristaus karys. „Ką randame poezijoje, randame ir pamoksluose: tvirtą valią, stiprybę“.
Paskutinysis pranešėjas, doc. dr. Marijus Šidlauskas iš Klaipėdos universiteto, kalbėjo apie Maironio vertybes, atkreipdamas dėmesį į tikėjimo svarbą. Cituodamas filosofą I. Kantą, Marijus Šidlauskas pateikia įžvalgą: „Man teko atsisakyti žinojimo, kad atsirastų tikėjimas“. Maironiui vertybių gaivalai – idėjos. „Viskas turi kainą, tik žmogus turi vertę“ – pastebi Marijus Šidlauskas. Anot jo, vertybės nesikeičia, keičiasi tik mūsų požiūris į jas. Maironiui vertybės susijusios su auka ir savęs suvaržymu.
Po svečio iš Klaipėdos universiteto pranešimo vyko trumpa diskusija tarp kalbėjusiųjų ir klausytojų. Baigdama atidarymą, Irena Buckley supažindino su būsimais kitų konferencijos dalių pranešimais. Toliau darbas vyko atskirose sekcijose.
Sandra Naunčikienė