Autorius yra Verslo žinių apžvalgininkas
Algirdą Butkevičių į Socialdemokratų partijos lyderius prieš ketverius metus stūmusiųvadinamųjų partiečių „vertybininkų“ grupė (kai kurie LSDP nariai išskiria „brazauskininkus“ arba „milijonierius“) kalbėjo, kad jų lyderis – „tiesiog geras ir sąžiningas žmogus“. Ir aš vis dar linkęs jais tikėti. Kitaip tariant, iki šiol gana kritiškai reaguoju į metamus kaltinimus, esą Socialdemokratų partijos pirmininkas ir, ko gero, būsimas premjeras yra kokių nors interesų grupių statytinis.
Tačiau vieną akivaizdžią – paskutinio kalbėtojo – problemą p. Butkevičius, kyla įtarimų, turi. Nors LSDP pirmininkas veik kiekvienu pasisakymu pabrėžia, kad savo požiūrį į vieną ar kitą problemą remia „kompetentingų ekspertų“ nuomone ar įžvalgomis, tikrovė, manding, yra daug banalesnė. Vos per kelias savaites nuo I rinkimų turo žiniasklaidos pastebėjimai – „pagauk Butkevičių pačiam sau prieštaraujantį“ – virto politiko vizitine kortele. Pono Butkevičiaus nusišnekėjimus esą apie alternatyvią Visagino AE „mažąją branduolinę jėgainę Elektrėnuose“ rimti energetikos ekspertai (nepaisant dažnai skirtingų jų vizijų) išvis atsisako komentuoti.
Šie liapsusai byloja nebent apie tai, kad p. Butkevičius iš tikrųjų neturi gilios, rimtos analizės poreikio. Daug didesnę įtaką jam daro įtaigiau savo požiūrį arba interesą išdėstantys kalbėtojai. Maža to, spėčiau, kad didžiausią įtaką politikui daro tie, kurie prie jo ausies prasiveržia paskutiniai. Paskutinio kalbėtojo sindromas, regis, kankino ir prezidentą Valdą Adamkų, ypač jo antrosios kadencijos pabaigoje, – tuometinis šalies vadovas nepasižymėjo gebėjimu sutelkti įvairias nuomones ir iš jų sulipdyti geriausią strategiją. O apie Ekscelencijos aplinkos kovas dėl teisės atsirasti prie p. Adamkaus ausies tariant paskutinį žodį tebesklinda legendos.
Žinoma, tokios praktikos blogybė yra ta, kad aukšto politinio pareigūno požiūris ar net sprendimas besiblaškant tarp alternatyvų grįstas ne racionalumu, analize ir net ne Vyriausybės rūmuose (ar Simono Daukanto aikštėje p. Adamkaus atveju), o kur nors privačioje aplinkoje. Trumpai tariant, tokia praktika labai tolima nuo skaidrios. Kita vertus, jeigu pats politikas šitos problemos neužčiuopia, nesunkiai gali apsijuokti, nes vieną kartą paskutinis kalbėtojas turi vieną nuomonę, o kitąsyk kitas – visiškai priešingą.
O kad nesaldu bus kaip tik tiems, kurie tiesioginės prieigos prie svarbiausios Vyriausybės ausies neturi, liudija vienas menkas šios savaitės epizodas. Ponas Butkevičius ketvirtadienį pratrūko, esą „valdžią perduodanti konservatorių ir liberalų Vyriausybė nesugebėjo „Lietuvos geležinkeliams“ užtikrinti pervežimų stabilumo“ (pareiškimą citavo interneto portalas lrytas.lt). Socialdemokratų lyderis nurodo dar rugsėjį įspėjęs, kad AB „Klaipėdos nafta“ pasirašomos sutartys dėl naftos produktų krovos pjauna šaką, ant kurios tupi „Lietuvos geležinkeliai“. Specialiosios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ dėl esą žalingų klaipėdiečių bendrovės sprendimų rudeniop praranda gal trečdalį vežamų krovinių.
Kalba apie baltarusiškus krovinius, kurie gabenami į Klaipėdos uostą ir sudaro trečdalį visų „Lietuvos geležinkelių“ krovinių. Taigi pirma abejonė kyla dėl šio apibendrinimo – per tris–keturis mėnesius (šia prasme tai reiškia – akimirksniu) baltarusiški kroviniai iš Lietuvos negalėjo išnykti. Galbūt tokia grėsmė ilgainiui egzistuoja, tačiau ją lemia kur kas daugiau veiksnių nei AB „Klaipėdos nafta“ sutarčių politika. Viena vertus, įvairiais garsiais politiniais pareiškimais Baltarusijos valdžia savo krovinių srautams siekia išsiderėti kuo palankesnes vežimo sąlygas. Kita vertus, kaimyninės šalies ekonomiką subsidijuojanti Rusija viešai skelbia reikalavimus, kad Baltarusijos kroviniai būtų eksportuojami ne per Baltijos šalių, o per Sankt Peterburgo regione plečiamus Rusijos uostus.
Yra ir kita medalio pusė. Mano turimomis žiniomis, p. Butkevičiaus minima konkreti problema turi labai aiškų kontekstą. AB „Klaipėdos nafta“ į tanklaivius krauna Baltarusijos naftos refinerijose pagamintus produktus. Tačiau ekspertai pastebi, kad baltarusių partneriai iki šiol sunkiai pagauna civilizuoto verslo taisykles. Jie siekia neįpareigojančių sutarčių, žaidžia trumpalaikiais (iki vienų metų) kontraktais. Ir kada bent dvejų metų susitarimą lietuviškai krovos kompanijai pasiūlo Rusijos bendrovė, kuri Baltarusijos gamyklose perdirba naftą ir pagamintus produktus eksportuoja, maža to, įsipareigoja dėl tam tikrų netesybų, „Klaipėdos nafta“ tokiems partneriams logiškai teikia pirmenybę. Nesunku prognozuoti, kad baltarusiai lieka labai nepatenkinti.
Tai nėra klausimas apie tai, kas elgiasi teisingai, o kas ne. Arba, anot p. Butkevičiaus, kas yra kenkėjas, o kas ne. Tai yra verslas, kuriame visada yra rizikos veiksnys.
O štai dėl p. Butkevičiaus kompetencijos apie rinkos ekonomikos sąrangą ir nuosavybės problemas kyla didžių abejonių. Ką jis nori pasiūlyti? Kad AB „Klaipėdos nafta“, kurios akcijos kotiruojamos biržoje (t. y. jai keliami tam tikri skaidrumo ir sprendimų priėmimo logikos reikalavimai, nes dalies jos akcijų valdytojai yra normalūs Lietuvos piliečiai), prieš sudarydama sutartis su klientais atsiklaustų „Lietuvos geležinkelių“ ar asmeniškai p. Butkevičiaus? Ir sąmoningai blogintų sau verslo sąlygas, o akcininkams kirstų per akcijų vertę? Tai tegul būsimas premjeras tatai pareiškia viešai ir aiškiai: pats pamatys, kas įvyks biržoje, ką pasakys investuotojai ir kokios ateities sulauks visas šalies ūkis.
