Visų pirma tikslinga būtų pasiaiškinti, kaip suvokiamas tradicinis moterų paveikslas literatūriniame kūrinyje. Įvairių šalių ir epochų rašytojai, tokie kaip I. Turgenevas, L. Tolstojus, F. Dostojevskis, R. Rolland‘as, H. James‘as, A. Strindbergas, J. Galsworthy‘s, mėgina pažvelgti į moters sielą. Anot Ramintos Gamziukaitės, šie autoriai mėgino atskleisti moters psichologiją, sukurti situacijas, kuriose moteris galėtų suvaidinti įvairiausius gyvenimo teatre skirtus vaidmenis. „Moteris literatūroje gali būti įvairialypė – paviršutiniška ir lengvabūdiška, lyriška ir romantiška, sudėtinga ir prieštaringa, naivi ir paprasta, tyra arba nuodėminga, intelektuali arba vitališka.“ Moteris kaip savosios lyties atstovė, pasižyminti savitu charakteriu, užimanti tam tikrą vietą visuomenėje ir šeimoje, laiminga ar nelaiminga savo asmeniniame gyvenime – tai ir būtų tradicinis paveikslas.
Moteris lietuvių literatūroje
Lietuvių literatūroje M. Valančius pagrindinėmis moters savybėmis laikė gerumą ir darbštumą. Vyriškoji nuostata labai ryški – moteris skiriama vyrui. Moteris – pirmiausia motina, ir jos svarbiausias uždavinys – vaikų auklėjimas. XIX–XX amžių sankryžoje išryškėjo trys pagrindinės moterų problemos dalys: moteris šeimoje, moteris visuomenės veikloje ir moteris kūryboje. Mažai liečiami vidinės moters būties klausimai. Literatūroje per motiną pasauliui perteikiama moteriškoji patirtis, jos globianti, užjaučianti, sauganti jėga. Kai ilgimasi motinos, ilgimasi ir moteriškumo. A. Zalatorius, kalbėdamas apie Lazdynų Pelėdos, G. Petkevičaitės-Bitės, Šatrijos Raganos kūrybą, yra pabrėžęs, jog dominuoja nevisavertiškumo kompleksas, verčiantis pavydėti vyrams ir bandymas pakartoti jų gyvenimo būdą. „Kurdama moteris siekė tai daryti kaip vyras, o savo kaip moters ypatybes suvokė kaip trūkumus. Moterų kūryboje vyravo ryškesnis emocionalumas, svarbesnis šeimos, vaiko motyvas.“ Moteris jautėsi svetima ir nepritampanti.
Literatūrologė Viktorija Daujotytė pažymi, jog Lazdynų Pelėdos kūryboje išsiskyrė tikėjimas, kad auka, aukojimasis yra didžiausios vertybės. Šiai autorei labiausiai rūpėjo išoriniai moters gyvenimo ramsčiai. Šatrijos Raganos kūryboje išsiskiria savo išgyvenimų ir jausmų svarba, rūpinimasis kitais. Žemaitės, Lazdynų Pelėdos ir Bitės kūryboje moterų problemos yra išorinės: prievartinė santuoka, despotai vyrai. „Moterų kuriama XX a. pradžios literatūra moteriai nesuteikia laisvės. Šatrijos Ragana laisvina moters vidinį pasaulį, plečia jį mąstymu, meno, kūrybos refleksijomis, bet kartu veržia pareigomis šeimai, visuomenei, vaikams.“ Nors iki šių dienų literatūros praėjo ne vieneri metai, tačiau ir šiuolaikinių moterų kūryboje galima įžvelgti tam tikrų kūrybos bruožus, stereotipus, kurie atsispindėjo tiek Lazdynų Pelėdos, tiek ankstesnių autorių darbuose.
Moterų pasąmonėje glūdintys troškimai
Stereotipai, kurie sąlygojo ne vienos moterų kartos savimonę, buvo nulemti vyro požiūrio: to, kaip jis interpretavo moters prigimtį. Šis požiūris galėtų būti apibrėžiamas kaip subjekto į objektą. Sunkiausias uždavinys, kurį moteris turi įveikti, – pagunda įkūnyti vyro svajonių idealą. R. Pociūtė straipsnyje apie feminizmą yra rašiusi: „Gyvenimas – kalėjimas moteriai, kuri paklūsta vien moteriškumo stereotipams. Vyras įpratina moterį garbinti savo pačios atvaizdą, skatina moterį maniakiškai mylėti savo grožį.“ Moteris tradiciškai buvo vaizduojama kaip auka. Susiformavo stereotipas, kad visuomeninės veiklos matas yra vyras, moters galimybės vertintinos tik ją lyginant su vyru. Literatūros kūriniuose pirmenybė teikiama vyrams. Jie – visuomenės žmonės, moterys dažniausiai yra šeimos žmonės. Retai išvystame moterį, turinčią profesiją, esančią visuomenėje. Įtvirtinamas stereotipas, jog moters paskirtis – rūpintis namais, šeima. Šiuos stereotipus bando sulaužyti L. S. Černiauskaitė, į moterį žvelgianti jau iš šių laikų. Jos apysakoje „Prieblandos seserys“ ryškus moterų dominavimas įvairiose srityse. Moteris – ne tik namų šeimininkė. Kūrinyje vaizduojama ne tik moterų kolektyvinė pasąmonė, bet ir joje glūdintys nuslopinti moterų troškimai.
Anot Karlo Gustavo Jungo (1875–1961), šveicarų psichologo, analitinės psichologijos kūrėjo, „sąmonė – psichikos dalis, kuri yra žinoma individui: dabarties mintys ir jausmai, dabartyje iškilę prisiminimai“. „Asmeninė pasąmonė – čia kaupiamas tas psichinis turinys, kuris dėl įvairiausių priežasčių buvo nuslopintas (tai gali būti įvairūs konfliktai, tuo metu nesvarbus patyrimas). Asmeninėje pasąmonėje glūdi kompleksai. Kompleksai – emocinį krūvį turinčių minčių, jausmų ir prisiminimų sankaupa.“ L. S. Černiauskaitės kūrinyje „Prieblandos seserys“ išryškinami ir sąmonės ir pasąmonės klodai. Viena iš pagrindinių veikėjų – Sniegutė, kupina troškimų, slypinčių pasąmonėje. Ji turi gausybę kompleksų. Augdama su valdinga motina, ji buvo priversta užmiršti savo norus ir geidulius, leido valdyti save. Sutikdama kitą moterį – Filomeną, visišką savo priešingybę, stiprią ir drąsią moterį, ji pamažu išlaisvina savo troškimus ir iškelia juos iš pasąmonės. Norėdama būti tokia kaip Filomena, Sniegutė stengiasi elgtis kaip ji, būti ja: „Aš niekada ja netapsiu, niekada nebūsiu net panaši į ją, niekada niekam nebūsiu tuo, kuo Filomena yra Jurui ir visiems, kas į ją pasižiūri“ (121 p.).
Kolektyvinės pasąmonės terminas teigia, kad „žmogus gimsta ne tuščias, bet su tam tikra parengtimi kažkaip elgtis, jausti, suvokti, galvoti. Žmogus yra paveldėjęs iš savo protėvių tam tikrus psichinius darinius, kurie formavosi evoliucijoje, kartojantis tipiškoms situacijoms. Paveldimas ne pats protėvių patyrimas, bet galimybė tą patyrimą pakartoti. Tai lyg polinkis į pasaulį reaguoti tam tikru būdu“. L. S. Černiauskaitės apysakoje „Prieblandos seserys“ kolektyvinė pasąmonė siejasi su moterų bendruomenės pasąmone. Vaizduojamas dviejų motinų ir jų dukterų santykis bei visiškai priešingų moterų bendravimas.
Moters-aukos stereotipas literatūros kūriniuose
Jean Bethke Elshtain savo knygoje „Vyro viešumas, moters privatumas“ sako, jog „moteris istoriškai buvo vaizduojama kaip nusidėti skatinanti gundytoja arba kaip idealizuoto gėrio šaltinis, o ne kaip sudėtinga būtybė, susidedanti iš kūno ir kraujo, kartu ir tauri ir niekinga“. L. S. Černiauskaitė savo kūrinyje vaizduoja ir nusidėjusią gundytoją (Filomena) ir gerą bei kuklią moterį (Sniegutė). Moteris sąmoningai apibrėždavo save kaip „išnaudojamąją“ arba kaip „auką“, matydama save tokią, kokią suvokė vyras. Apysakoje autorė piešia ir moters-aukos, ir moters-išnaudotojos paveikslus. Sniegutės portretas atitinka aukos sampratą. Visada nuolanki, leidžianti savimi naudotis, paklusni: „Sniegutė taip dažnai jausdavosi nemylima, kad dar vienas savanoriškas išsiprievartavimas tarytum nieko nereiškė. Ir vis dėlto jai pasidarė neapsakomai skaudu ir koktu. Kitą akimirką ji su aukai būdingu bukumu nusprendė, kad nebeliko nieko kita, tik kantriai laukti pažeminimo pabaigos“ (120 p.). Kita moteris – Filomena, patyrusi kitokią traumą (vaikystėje matydama ne valdingą, bet pasileidusią motiną), progai pasitaikius išnaudoja kiekvieną žmogų, ypač vyrus. Vyrai jai – žaislai, su kuriais permiegojusi ji tarsi pasijaučia laimėjusi prieš juos: „Čia alpėjo iš pasitenkinimo, kad yra paveiki ir geidžiama, čia užplūsdavo nežmoniška energija, kad gali valdyti patinėlius savo kūno virpesiais, daryti su jais ką nori, pamoti pirštu ir atstumti kaip bevalius gyvulius. Tas malonumas buvo tamsus, pražūtingas, bet ji negalėjo sustoti“ (137 p.). Autorė laužo stereotipą, jog vyrai renkasi moterį. L. S. Černiauskaitė vaizduoja moterį, išnaudojančią vyrus. O juk vyrų literatūroje pagrindiniai veikėjai yra vyriški personažai, moterys – antraeilės veikėjos. M. A. Pavilionienė savo straipsniuose apie feminizmą ir lesbietes pažymi, kad vyrų kūriniuose moterys vaizduojamos kaip jų nuosavybė, kaip aukos arba neigiamos protagonistės, maištininkės, kurios smerkiamos ar sunaikinamos. „Moters prievolė – saugoti skaistybę, auklėti vaikus ir aukotis šeimai. Jos pagrindinis žygdarbis – paklusti aplinkybėms arba pasirinkti vieną iš dviejų herojų, pasirodančių jos monotoniško gyvenimo kelyje. Veikėjai, nesutinkančiai su tokiomis taisyklėmis, paliekama teisė nusižudyti, išprotėti ar mirti nuo ligos.“ L. S. Černiauskaitės apysakoje moterys – ne tik pagrindinės veikėjos. Vyrai, pasirodantys siužete, – visiškai nuo jų priklausomi. Priešingai nei įprasta, jog moteris turi saugoti skaistybę ir auklėti vaikus, Filomena vaizduojama kaip ištvirkusi, malonumų nevengianti moteris, savo vaiką paliekanti svetimai moteriai. Išlenda pasąmonės dalykai. Tokio elgesio moteris išmoko iš savo motinos.
Anot M. A. Pavilionienės, moters prigimtis buvo suskaidoma – nekaltumas, dorovingumas ir motinystė buvo garbinami, o moters seksualumas – smerkiamas ir niekinamas. Sekant Lietuvos šeimos tradicija, iš vyro buvo reikalaujama išminties, o iš moters – grožio. Tai galima pastebėti ir L. S. Černiauskaitės apysakoje. Grožis suvokiamas kaip siekiamybė, kaip būtinybė Sniegutei, kad ji jaustųsi gerai: „Ji svajojo apie grožį, tikrą grožį. Apakinantį, pavergiantį. Tokį, kuris nušviečia gatves ir sustabdo eismą. Tokį, kaip Filomenos. Sniegutė turėjo gimti gražuolė arba negimti visai“ (53 p.). Autorė, laužydama senuosius stereotipus apie seksualumą, ryškina pasąmonėje vyraujančius moters geidulius. M. A. Pavilionienė yra teigusi, jog tradicinėje patriarchalinėje visuomenėje lesbietiškumas buvo laikomas blogiu ir nuodėme, o lesbietės – amoraliomis iškrypėlėmis. Patriarchalinėje visuomenėje buvo diegiamas sugebėjimas moteriai gražiai rengtis, šukuotis ir dažytis buvo laikoma dideliu privalumu, nes tai „vienas iš vyriškos lyties užkariavimo garantų“. Viena pagrindinių lesbiečių literatūros problemų yra seksualinio tapatumo suvokimo ir atskleidimo problema. L. S. Černiauskaitė ryžtasi vaizduoti moters geismą moteriai: „Visai apkvaitusi, Sniegutė ėmė bučiuoti Filomenai kaklą, plaukus, iš chalato išsinėrusius nuogus pečius, lyg tai padėtų Filomenai į ją įsismelkti ir joje pasislėpti“ (88 p.).
Ingrida Žindžiuvienė straipsnyje „Gertrude Stein kalba, jos laikmetis ir mes“ pažymėjo, jog literatūroje gausu engiamos moters įvaizdžių. Plaukianti pasroviui moteris, daranti tai, kas jai liepiama. Per didelis švelnumas ir gerumas, trukdantis pasipriešinti. Moteris dažnai vaizduojama aukos vaidmenyje. „Šiuolaikinės moters akimis toks pasyvumas ir pasidavimas gyvenimo tėkmei galėtų pasirodyti destruktyvus.“ Moterys kenčia manydamos, jog taip ir turi būti. Tokia pasiaukojanti ir kenčianti yra ir Sniegutė, viena iš „Prieblandos seserys“ veikėja: „Reiktų tik dar truputį pakentėti. Kentėti juk visai nesunku” (76 p.). Ji nepasitiki savimi, jaučiasi neįdomi, negraži. Nuolat priklauso nuo kitų, pirmiausia – nuo valdingos motinos. Ji buvo nedrąsi: „Pasiūlymas paglostė Sniegutės savimeilę, bet tokiam žingsniui jai stigo drąsos ir savarankiškumo. Jai labiau tiko tyli, nematoma tarnystė“ (55 p.). L. S. Černiauskaitė apysakoje „Prieblandos seserys“ sulaužo daugelį vyraujančių stereotipų, pasirinkdama moteris ne tik kaip pagrindines veikėjas, bet ir vaizduodama drąsią moterį, kurios rankose yra vyras. Moters geismas kitai moteriai – akibrokštas senajai literatūrai ir stereotipui, jog seksualumas yra smerktinas. Vis dėlto moters-aukos motyvas vyrauja ir šiuolaikiniuose kūriniuose.
Feministinė literatūros kritika atkreipia dėmesį į tai, kad grožinė literatūra, meninis tekstas taip pat atspindi moters pavergimo ir pažinimo istoriją. „Iki mūsų amžiaus šeštojo dešimtmečio literatūros kritikoje moters kūryba ir kūrybos tradicija buvo sumenkinamos. Buvo laikomasi nuomonės, kad viskas, kas nauja yra vyrų sukurta. Feministinės literatūros kritikės sugrąžino moterų rašytus kūrinius.“ Jie pasižymi savita moters patirtimi ir pasaulėjauta, kurią kuo labiau atskleisti stengiasi ir šiuolaikinė moterų literatūra.
Bibliografija:
-
Čepaitienė, G. „Lyčių atspindžiai V–VI klasių skaitiniuose“;
-
Daujotytė „Moters dalis ir dalia“;
-
Elshtain, Jean Bethke „Vyro viešumas, moters privatumas“;
-
Gamziukaitė, R. „Netradicinė moterų paveikslų semantika Thomo Manno ir Hermano Hesse‘s kūriniuose“;
-
Pavilionienė, Marija Aušrinė „Feminizmas ir literatūra“; „Atvirumas pasauliui: lesbietės ir literatūra“;
-
Pociūtė, R. „Feministiniai tekstai – atviri rizikai“;
-
Žindžiuvienė, I „Gertrude Stein kalba, jos laikmetis ir mes“.