 |
Kaunas – išsidėstęs didžiausių šalies upių Nemuno ir Neries santakoje, yra beveik pačiame Lietuvos centre. Būtent Laikinojoje sostinėje 1990–1991 metais atgyja literatūrinis dvimėnesinis žurnalas „Keturi vėjai“, kurį rėmė Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjunga. Jame buvo spausdinama originali lietuvių rašytojų kūryba. Pasirodė septyni leidinio numeriai. Vyriausiuoju redaktoriumi išrinktas Arvydas Lapukas. Pagrindiniai bendradarbiai – Tautvyda Marcinkevičiūtė, Gintaras Gutauskas, Jurgis Kunčinas, Gintaras Patackas, Edmundas Janušaitis. Viena svarbiausių autorių ir žurnalo bendradarbių Violeta Šoblinskaitė – poetė, prozininkė, vertėja ir žurnalistė.
1990–1991 metų „Keturi vėjai“ – Kaune leistas Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos žurnalas, savitai pratęsė literatūros maištininkų ir bohemos tradiciją. G. Beresnevičius naujuosius „Keturis vėjus“ vadino postmodernistiniu žurnalu: „1989–1991 m. Kaune ėjęs postmodernistinis žurnalas „Keturi vėjai“ turėjo skiltį „Girta išpažintis“, kuri irgi buvo aiški provokuojanti esė.“ Įdomu sužinoti: kaip kilo ši idėja; kas buvo pagrindiniai iniciatoriai; kodėl pasirinktas būtent toks pavadinimas.
Violeta Šoblinskaitė prisimena, kad dar 1990 metais rašytojai nebuvo laisvi rašyti norimomis temomis. Rašytoja pamena Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus narių susirinkimą, į kurį būdavo kviečiami ir jaunieji kūrėjai. Svarbiausias uždavinys – sukurti sąjungą, kad būtų galima įregistruoti naują leidinį.
Išgirdus pavadinimą „Keturi vėjai“, nesąmoningai jį siejame su tarpukariu ėjusiu leidiniu. Taip yra todėl, kad 1990–1991 metų žurnalas nėra plačiai aptariamas. Nepavyko rasti informacijos apie tai, kokią visuomenės reakciją sukėlė šis leidinys. Violeta Šoblinskaitė teigia: „Tais metais gal dar nebūta „mados“ aptarti publikacijas, kaip tai daryta „Nemune“, kol buvo gyvas a. a. Valdemaras Kukulas“.
Leidinio rubrikos
1922–1928 metų „Keturiuose vėjuose“ rubrikų nėra. Dažniausiai tiesiog spausdinami kūriniai, jie nepriskiriami kuriai nors leidinio skilčiai. Juos galėtume skirstyti pagal žanrus. To meto žurnale dominuoja eilėraščiai, prozos kūriniai ir reklaminiai tekstai. Praėjus beveik septyniasdešimt metų, „naujieji“ vėjai yra daug įvairesni. Be minėtų žanrų, galima rasti romanų, apysakų, vertimų.
 |
1990–1991 metų žurnalo rubrikoje „Viesulu sugrįžtantys“ buvo publikuoti „pirmuosiuose vėjuose“ spausdinti darbai: Petro Tarulio „Nuovakarių Skiauterys“, Salio Šemerio „Mirties mirtis“, Bronio Railos „Šuns mirties poema“. Šios skilties pavadinimas susijęs su vėju. Viesulas – stiprus ir griaunantis, kaip ir pasirinktų autorių darbai – maištingi, turintys išliekamąją vertę. Tokie pat aktualūs, įdomus ir po beveik septynių dešimčių metų.
Visuose 1990–1991 metais leistuose žurnaluose buvo rubrika „Trejos devynerios“. Pasak Violetos Šoblinskaitės, ji buvo sumanyta specialiai. Šioje skiltyje buvo išspausdinti Eglės Savickaitės, Jono Endrijaičio, Eglės Venclovaitės, Gražvydo Gavėno, Jolantos Čepelytės, Arūno Limanto, Tomo Grunskio, Giedrės Širvytės, Armino Šlapoko, Pauliaus Kuliečiaus, Edvardo Čiuldės, Giedriaus Virkštelio, Valentino Vytauto Navicko, Jolantos Čepulytės-Bespalovienės, Vytauto Kazielos, Stasio Bajarsko eilėraščiai.
Taip pat galima prisiminti, kad Petro Tarulio apsakymas, kuris buvo spausdintas per tris 1990–1991 metais leisto žurnalo numerius, vadinosi „Trejos devynerios“. A. Jurčiukonytės straipsnyje teigiama, kad „ čia autoriui pirmiausiai rūpėjo savotiška senovės Lietuvą idealizuojančios literatūros parodija“. Taigi idėjų semiamasi iš ankstesnių „Keturių vėjų“.
 |
Kita rubrika – „Vėjavaikiai“. Pavadinimas, susijęs su vėju, galėtų simbolizuoti jaunų žmonių polėkį kurti. Verta paminėti, kad Kazio Binkio eilėraštis „Vėjavaikiai“ buvo pirmais poeto žingsnis šia linkme. Šioje rubrikoje debiutavo iki tol niekur nespausdinti ar nenoriai publikuoti Edvardas Čiuldė, Daiva Čepauskaitė, Virginijus Bespalovas, Eugenijus Striaukas, Giedrė Širvytė, Gintautas Gavenavičius, Tomas Šinkariukas (vėliau publikavo pjesę „Molotovo kokteilis“), Dainius Dirgėla, Antanas Lipskis, Darius Vaišnora. Galbūt toks pavadinimas pasirinktas sąmoningai, mąstant, jog ši rubrika gali atverti naujų kelių jauniesiems poetams. Vieni vėliau pritilo ar visai nutilo, kiti išpopuliarėjo, pavyzdžiui, „Poezijos pavasario“ laureatė Daiva Čepauskaitė. Jos kūrybos „Keturių vėjų“ redakciją atnešė Kauno kamerinio teatro įkūrėjas ir ilgametis vadovas, režisierius Stanislovas Rubinovas.
Gintaro Beresnevičiaus romanas „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“, taip pat pačios Violetos Šoblinskaitės apysaka „Rudens dienos užkalbėjimas“ buvo spausdinami per kelis leidinio numerius. Šie darbai buvo priskirti rubrikai „Keturių vėjų biblioteka“. Joje į skaitytoją buvo kreipiamasi taip:
„Keturių vėjų biblioteka“
Mielas skaitytojau!
Neskubėk piktintis, kad visas mūsų žurnalo vidurys – poligrafinis blokas. Tau užteks tik išsegti iš „Keturių vėjų“ išverstus kaip rankovė puslapius, brūkštelėti aštriu peiliu kiaurai per visą jų sulenkimą, ir skaityti jau niekas nebetrukdys.
Vienusyk žurnale tilps visa knyga – nuo pradžios iki galo. Kad nepatiks, atiduosi ją kam nors kitam... O kad pats tokią turėti bevelysi, knygą galima įrišti, ar ne?!
Kitukart pilnos knygos gali tekti ir palūkėti. Kol pasirodys dar vienas, o gal du „Keturių vėjų“ numeriai... Knygų be pabaigos tikrai nespausdinsime! Tą prižadu.
Turės pabaigą ir „Rudens dienos užkalbėjimas“ – pirmasis poetės Violetos Šoblinskaitės bandymas kreiptis į skaitytoją proza.
„Ar girsi, ar peiksi apysaką, man dėl to galvos neskauda. Paklausk, apie ką – kažin, ar papasakosiu?! Seniai jau esu aplipusi daugybe kitų darbų. Manyčiau, kad tos eilutės, kurios dabar smegeninę kvaršina, ir protingesnės, ir labiau... keturvėjiškos.“
Taip buvo atrėžta šio kreipimosi autoriui, kai pabandė (hm!) kištis ne į savo reikalus. Nepažįstamam, kažin ar taip drįstų?! Nors... Kas ją žino?! “
Mano nuomone, toks sumanymas yra labai originalus ir praktiškas. Tai tikrai buvo nauja ir leido ribotos apimties leidinyje spausdinti ilgesnius kūrinius.
Rubrikoje „Vertimai“ buvo publikuojami įvairių žanrų kūriniai ir skirtingų tautybių rašytojų darbai. Ši skiltis atsirado tik 1991 metais leistuose žurnaluose. Pirmiausiai spausdinti Šarlio Bodlero eilėraščiai: „Ūkanos ir lietus“, „Atklydėlis“, „Albatrosas“, „Epigrafas pasmerktai knygai“, „Meilužių vynas“. Juos iš prancūzų kalbos vertė Donaldas Kajokas. Kitame numeryje pasirodė Josifo Brodskio eilėraščių ciklas pavadinimu „Naujasis Žiulis Vernas“. Juos iš rusų kalbos vertė Gintaras Patackas. Michailas A. Bulgakovas iš prancūzų į ezopinę kalbą vertė Žiulo Verno romaną „Purpurinė sala“, o iš jo kalbos „Keturiems vėjams“ vertė Gintaras Patackas. Alžyro poeto, romanisto, dramaturgo Katebo Jasino poemą „Grifas“ išvertė Violeta Šoblinskaitė.
1924 metų „Keturių vėjų“ numeryje taip pat buvo spausdinami vertimai. Salys Šemerys išvertė Vadimiro Majakovskio eilėraštį „Broliai rašytojai!“ Vincente Huidobras parašė eilėraščius „Naktis“ ir „Telefonas“. Tačiau žmogus, kuris juos išvertė į lietuvių kalbą, pasirašė taip: „Vertėjas K.“
 |
Viena žinomiausių ir daugiau dėmesio susilaukusių rubrikų yra „Girta išpažintis“. Šioje rubrikoje rašė Edmundas Janušaitis, Gintaras Patackas, Vilius Litvinavičius, Gintaras Gutauskas, Gediminas Lukas, Vytautas Kaziela, Tadas Žvirinskis. Pasak Edmundo Janušaičio, ši rubrika sugalvota diskutuojant apie spaudai ruošiamą žurnalą, nes buvo nuspręsta, kad jam trūksta baigtumo, provokuojančio, maištaujančio akcento. Gintaras Patackas šį pavadinimą „iššifruoja“ taip: „girta“ = vieša, o „išpažintis“ = išpažinimai.
Aptarus pagrindines leidinio rubrikas, galima teigti, jog šiame žurnale buvo publikuojami įvairių žanrų kūriniai. Taip pat galėjo pasireikšti ir jauni kūrėjai, kurie dar nebuvo niekur publikuoti. Šiose rubrikose rašyti kūriniai plačiau bus analizuojami tęsiat šių leidinių tyrimą.
1990–1991 metais Kaune leistas mėnesinis Nepriklausomų rašytojų sąjungos žurnalas „Keturi vėjai“ buvo sudarytas iš 48 puslapių, ir šis skaičius niekada nekito. Iš viso išleisti septyni žurnalo numeriai. Rašant darbą susidurta su problema, jog mėnraščio numeracija yra sumaišyta, taigi 1990 metais buvo išleistas pirmas ir trečias numeriai, o 1991 metais trūksta trečio žurnalo numerio.
Žurnalo rėmėjai
Išlaikyti kiekvieną leidinį reikalinga parama. Ypač tada, kai jo autoriai yra maištaujantys, puoselėjantys naujas ir provokuojančias idėjas. Abiejų leidinių egzistavimas nebuvo ilgas ir daugiau ar mažiau priklausė nuo finansinių, politinių dalykų.Taip pat negalima pamiršti jog vieniems smūgį sudavė „Trečias frontas“, kitiems 1991-ųjų sausio įvykiai ir blokada.
 |
1924–1928 metų „Keturi vėjai“, priešingai nei 1990–1991-ųjų, savo leidinyje spausdino daugybę įvairiausių reklamų: dantų pastos, gėlių salonų, dviračių... Taip pat reklamas, kurios siūlo užsisakyti ar pirkti kitus dienraščius: „Lietuvos žinias“, „Trimitą“, „Mūsų rytojų“, „Žaizdrą“... Iš pateikiamų reklamų gausos galima manyti, kad būtent iš jų spausdinimo buvo gaunamas didžiausias finansavimas. 1990–1991 metų žurnalas egzistavo remiamas privačių asmenų. 1991-ųjų pirmajame numeryje yra išspausdinta padėka žurnalo rėmėjams: „Iš visos „Keturių vėjų“ širdies dėkojame šiems savo bičiuliams už meilę literatūrai, už pagalbą jauniems jos kūrėjams!“ Paminėtas Kauno sporto klubas „Sportas“, J. Janonio popieriaus fabrikas, Lazdijų rajono kolūkis „Kirsna“, Vilniaus mokslinio tyrimo technologinis institutas „Lita“. Taip pat primintas atsiskaitomosios sąskaitos numeris Kauno socialiniame banke ir paskatinimas: „Mums brangi bei kokia, kad ir pati menkiausia, pagalba. Tad kviečiame: skaitykite ir remkite „KETURIS VĖJUS“!“ Su rėmėjais bendraudavo vyriausiasis redaktorius Arvydas Lapukas. Naujųjų „Keturių vėjų“ leidybą nuo pat žurnalo įsikūrimo rėmė privatūs rėmėjai. Tuo metu nebuvo manoma, kad gali atsirasti Lietuvoje gali atsirasti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, kuris finansuoja įvairius projektus.
Dar vienas skirtumas ir tai, kad naujieji „Keturi vėjai“ buvo pastovesni. Jie turėjo nuolatines redakcijos patalpas, nustatytą leidinio kainą ir panašius dalykus. Mano nuomone, šie skirtumai yra todėl, kad leidinius skiria kone septyniasdešimt metų. 1990–1991 metų žurnalai kainavo 2 rublius. Buvo 6 spaudos lankai. Leidinio redakcijos adresas: 233000, Kaunas, Lydos g. 4. Senųjų „Keturių vėjų“ redakcijos, leidyklos adresas dažnai nenurodytas ir net kelis kartus buvo pakeistas.
Pirmojo po Nepriklausomybės pasirodžiusio „Keturių vėjų“ numerio tiražas 15 100 egzempliorių. Vėliau šis skaičius kinta, o paskutinis numeris tesiekia 8100 egzempliorių. Tokius pokyčius daugiausiai lėmė finansai, tačiau Violeta Šoblinskaitė pateikia ir kitą versiją: „Nors gal ir mūsų netoliaregiškumas kaltas. Juk sakiau: buvom jauni ir žali, ir pernelyg entuziastingai nusiteikę. Atrodė, visa Lietuva tų mūsų „Keturių vėjų“ laukia išsižiojusi – puls visi lietuviai kaip dykumoje ištroškę beduinai spaudos kioskus, graibstyte išgraibstys tiražą... Graibstė, bet ne taip aistringai, kaip buvo tikėtasi...“