| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Vytenio Jurevičiaus nuotrauka, BFL |
2012 m. lapkričio 22 d. 17.00 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, paskaitą „Vilnius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė“ skaitys istorikas prof. Zigmantas Kiaupa.
Nors didieji kunigaikščiai su savo dvaru daug keliaudavo po valstybę ir ją valdė ne tik iš sostinės, Vilniuje pamažu telkėsi besikuriančios valstybės valdžios centrinės institucijos. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Vilniuje iškilo didingi valdovų rūmai, įkūniję Vilniaus kaip sostinės paskirtį. Tik 1569 m. sukūrus jungtinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę, bendrų Respublikos valdžios institucijų, valdovų ir Seimo darbo vieta tapo Varšuva. Nepaisant to, LDK išliko. Ji turėjo savo valdžios centrines institucijas (kanclerius, iždininkus ir kitus pareigūnus), kurios dirbo Vilniuje. Taigi Vilnius išlaikė Lietuvos valstybės sostinės statusą, nors jo paskirtys ir buvo šiek tiek apkarpytos.
Vilniaus kaip valstybės sostinės padėtį stiprino jame veikusios ir kitokio pobūdžio, nevalstybinės, institucijos. Nuo 1387 m. Lietuvos krikšto laikų Vilnius buvo didžiausios Lietuvos katalikų bažnyčios vyskupijos galvos būstinė. 1579 m. Vilniuje buvo įkurta Vilniaus akademija, ilgą laiką vienintelė Lietuvos aukštoji mokykla. Čia rinkdavosi viena iš svarbiausių Lietuvos bajorų savivaldos institucijų – Lietuvos vyriausiasis tribunolas. Vilniaus kaip Lietuvos valstybės sostinės statusą ypač pabrėžė tai, kad čia įsikūrė ir dirbo 1794 m. sukilėlių valdžia – Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba.
Parengta pagal Lietuvos Nacionalinio muziejaus informaciją
