Autorius yra Lietuvos Biblijos draugijos narys.
Prieš kelerius metus klebonaudamas Kupiškio krašte vieną rudenį ruošiausi kalėdoti ir mąsčiau, kuo galėčiau nudžiuginti parapijiečius. Sužinojau, kad Lietuvos Biblijos draugija (LBD) yra paruošusi leidinių, spausdintų dideliu pastorintu šriftu, skirtų silpnaregiams, tiems, kuriems sunku skaityti įprastu raidžių dydžiu spausdintą tekstą. Kadangi provincijoje senyvų žmonių dauguma, pamaniau, kad apsilankymo proga tai parapijiečiams turėtų būti tinkama dovana. Viena mano parapijietė senolė, net su akiniais vargiai skaitydavusi maldas ar laikraštį, gavusi dovanų Mato evangeliją, dėkodama sušuko: „Dakui, klebonai! Tokiu drūtu druku ir oklas matis!“
Šiandien jau galima pasidžiaugti ne tik pernai atskiromis knygomis baigtu leisti visu Naujuoju Testamentu silpnaregiams: skaitytojus pasiekia dar viena LBD išleista Šventojo Rašto dalis – „Psalmės“, t. y. Psalmynas. Šis „Psalmių“ leidimas sulaukė ir Kultūros rėmimo fondo dalinio finansavimo. Psalmyno vertėjas – šviesaus atminimo prelatas Antanas Rubšys, už Senojo Testamento vertimą iš originalo kalbų apdovanotas Nacionaline premija.
Psalmynas Šventajame Rašte hebrajiškai vadinamas žodžiu tehilim, kuris reiškia liaupsės, šlovinimo giesmės, himnai. „Šlovink Viešpatį, mano siela“ (Ps 103, 1), „Šlovinkite Viešpatį, šlovinkite Viešpaties tarnai (Ps 113, 1). Šios giesmės ir himnai buvo kuriami įvairių autorių. Daugiausia psalmių priskiriama karaliui ir pranašui Dovydui, kurio žinomiausios yra „Pasigailėk manęs, Dieve“ (Ps 51), „Viešpats – mano Ganytojas“ (Ps 23). Kitos psalmės priskiriamos Asafui (Ps 77; 78; 79), Koracho sūnums (Ps 84; 85; 87), išmintingajam karaliui Saliamonui (Ps 72) ir net Mozei (Ps 90).
Pirmykštis psalmynas buvo Senojo Testamento šventyklos giesmių rinkinys (1 Met 16, 7–36), į kurį ilgainiui buvo įtraukiamos ne tik šlovinimo, garbinimo, bet ir dėkojimo, atgailos, atsiprašymo, laiminimo, maldos. Psalmyno giesmėse taip pat apmąstoma išganymo istorija ir dėkojama Dievui už malonės ženklus tikintiesiems. Psalmėse taip pat gausu pranašysčių apie Kristų – Mesiją (Ps 2; 22; 110). Psalmių giedojimas pamaldose yra neatskiriama žydų kaip išrinktosios tautos tikėjimo dalis.
Psalmes giedojo ir Viešpats Jėzus, ir apaštalai: „Pagiedoję jie išėjo į Alyvų kalną“ (Mt 26, 30), „Paulius ir Silas ... giedojo Dievui himną“ (Apd 16, 25). Nuo pat naujosios Dievo tautos – Bažnyčios įkūrimo iki šių laikų be psalmių neįsivaizduojamos krikščionių pamaldos. Be psalmių visų konfesijų krikščionys neapsieina nei per sekmadienio Mišias, nei krikštynose, nei vestuvėse, nei laidotuvėse. Pavartę ne tik žydų maldyną „Sidūrą“, bet ir katalikų maldaknyges ar „Kantičkas“, liuteronų „Giesmių knygas“ ar stačiatikių „Molitvoslovą“, rastume ne tik daug psalmių, bet ir jų motyvais parašytų maldų ar sukurtų giesmių: žydų „Berachot“ laiminimo maldą, katalikų pašlakstymo antifoną „Apšlakstyk mane“, kantičkinę giesmę „Karaliau dangaus, šaukia tarnas tavo“, liuteronų šlovinimo giesmę „Dieve Tėve danguje“ ar stačiatikių vakaro maldą į Viešpaties kryžių „Tepakyla Dievas, tepakrinka jo priešai“. Psalmynas visoms krikščioniškoms tautoms turėjo labai didelės įtakos kuriant maldas, liturgines giesmes, religines dainas ar poeziją.
Psalmynas visais laikais buvo krikščionių ir judėjų maldos šaltinis ir maldos mokytojas. Ne veltui Naujasis Testamentas su psalmynu dažnai leidžiamas vienu leidiniu. Todėl LBD, išleidusi silpnaregiams Naująjį Testamentą, Senąjį pradeda leisti būtent nuo Psalmyno.
Norėčiau Martyno Mažvydo žodžiais paraginti visus, ne tik silpnaregius, „šio mokslo trokšti, imti, skaityti ir permanyti“.