Ši savaitė paženklinta tautos patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus gimimo diena. Tai 161-oji sukaktis. Pro rytmečio ūkanas prasiskyrę tekančios saulės spinduliai apšvies aukuro akmenį ant Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno kalvos Ožkabaliuose, tą jo pusę, kur iškalta lapkričio 23-osios data. Sulig Sąjūdžio pradžia kaip stebuklas radosi šis visos Lietuvos žmonių sodintas ąžuolynas; ir nuo pamato akmenų pakilo daktaro gimtoji sodyba. Bemaž 40 hektarų plote tvirtai į gimtąją mūsų didžiojo tautiečio žemę šaknis suleido per 8 tūkst. ąžuolų. O lietuviui šis tvirtybės medis – tai tautos gyvasties ir jos ateities, valstybės istorinio kelio atminties, tautinės kultūros tęstinumo simbolis...
Neįtikėtina: vieno prieš 22 metus pasodinto ąžuoliuko kamieno apimtis jau siekia 123 centimetrų; nedaug drūtumu atsilieka ir kiti. Aišku, kodėl čia taip gražiai ąžuolai stiebiasi į dangų – visi jie pasodinti su meile, su geromis mintimis. Išties daug vilčių sudėta sodinant ąžuolyną, šventąją tautos giraitę.
Ąžuolynas pasodintas ir Ožkabalių sodyba atstatyta tam, kad vaikų vaikaičiai lankytųsi šiame lietuvybės lopšyje ir rastų čia paskatų, noro, džiaugsmo išlaikyti tautiškumą savyje. Manytina, kad kiekviena respublikos mokykla, kiekviena jos klasė turėtų pabuvoti ten, kur gimė mintis apie nepriklausomą Lietuvą. Žinia, ir įkvėptų Tautos ąžuolyno oro, pajaustų jo galią.
Džiugu, kad Basanavičynė dabar turi rūpestingus ir tvirtus šeimininkus – Lietuvos nacionalinį muziejų. Taip visados turėtų būti – nacionalinės reikšmės objektai privalo būti tvarkomi pačių kompetentingiausių ir atsakingiausių žinybų. Čia jau įrengta etnografinė ekspozicija, atitinkanti Jonuko Basanavičiaus vaikystės aplinką.
 |
| Jonas Basanavičius (A. Jurašaičio fotografija, 1907). |
Nusistovėjo tradicija J. Basanavičiaus gimimo dieną įteikti jo vardo premiją. Šiemet tai bus padaryta jau 20-ąjį kartą. Vyriausybė pritarė siūlymui skirti valstybinę J. Basanavičiaus premiją Vitaliui Pranciškui Stepuliui ir Živilei Antaninai Mačionienei už ilgalaikę visuomeninę etnokultūrinę veiklą, kuriant šį unikalų kultūros ir gamtos paminklą. Šiedu žmonės labiausiai prisidėjo įgyvendinant visuomenės lūkesčius, susijusius su tautos žadintojo gimtine.
O buvo taip... 1988 metais minint J. Basanavičiaus gimimo dieną Ožkabaliuose, kilo sumanymas atstatyti sodybą, o aplinkui pasodinti ąžuolyną. Inžinierius V. P. Stepulis ėmėsi iniciatyvos perimti iš Vilkaviškio Bartninkų kolūkio dirbamos žemės plotą. Ąžuolynui jis kartu su Romualdu Survila 1989 metais parengė projektą, numatantį struktūrą, giraičių vietas, jų pavadinimus. Visi J. Basanavičiaus sodybvietės pastatai buvo sudegę per Antrąjį pasaulinį karą, 1944 metais. Jų atkūrimo pirmuosius rūpesčius prisiėmė Kauno ,,Drobės“ susivienijimo darbuotojai ir Vilkaviškio rajono žmonės. Projektui parengti buvo pakviesta architektė Ž. A. Mačionienė, turinti didelę patirtį, tvarkant ir projektuojant memorialinius objektus.
Tų pačių metų balandžio 1 dieną šlapdribai krintant, žvarbiam vėjui blaškant tautines vėliavas, įmirkusiame molingame arime buvo pasodinti pirmieji ąžuoliukai. Ir dar porą savaitgalių medelių sodintojai iš įvairių Lietuvos regionų važiavo niekieno neraginami, su didžiausiu entuziazmu, pakiliu nusiteikimu; šeimomis, giminėmis, kolektyvais. O kitais metais jau sodinti „proginiai“ medeliai, dažniausiai į neprigijusiųjų vietas. Šiuo metu Ąžuolyne yra trylika giraičių: Sąjūdžio Seimo žiedas, Tautos atminties, Tautos vienybės, Represijų aukų (tai Sausio 13-osios ir Medininkų aukų memorialas), Knygnešių, J. Basanavičiaus premijos laureatų, Vilkaviškiečių, Jaunimo, Baltų, Pasaulio lietuvių, Vasario 16-osios akto signatarų, Kovo 11-osios, Kovo 11-osios nepriklausomybės atstatymo akto signatarų. Šiose giraitėse žaliuoja daugiau kaip 8400 medelių. Tad Tautos atgimimo ąžuolynas atspindi ir simboliškai įamžina lietuvių tautai lemtingus įvykius.
Nors ąžuolų sodinimas ir sodybos atstatymas buvo skirtingi ir savarankiški dalykai, tačiau ir dėl to, kad šie abu darbai prasidėjo vienu laiku kaip visuomenės iniciatyvos, ir dėl vienijančios simbolinės Atgimimo idėjos, sukurta unikali nedaloma visuma.
Ąžuolynui reikia nuolatinės priežiūros, bet jau ne tiek suaugusiems medeliams, kiek pagrindinei idėjai puoselėti. Tai daro V. P. Stepulio vadovaujama visuomeninė draugija. Štai jau dabar aptarinėjama, kaip reiktų čia pažymėti artėjantį Nepriklausomybės šimtmetį. Labai tikėtina, kad įdomus ir originalus sprendimas bus surastas, – Ąžuolyno dvasia neapvils...
Palaipsniui klostosi Ąžuolyno tradicijos: čia lankosi jaunavedžiai, pažymimos šeimos šventės, jubiliejai, sukaktys. Tautinio atgimimo ąžuolyno idėja gražiai sujungia asmens siekius ir troškimus su tautos bei valstybės ateities vizija. Viskas tarsi labai paprasta. Sodindamas ąžuoliuką savo sūnui ar anūkui, dažnas mintyse kartoja: „Auk, medeli, į ąžuolą, šakomis dangų remiantį; auk, vaikeli, į dorą ir garbingą žmogų, mylintį šeimą ir tėvynę!“ Sodinant tikriausiai galvojama – kaip būtų gerai, kad vaikai ir anūkai Tėvynėje rastų savo laimę... Tad ąžuolas skiriamas ateities Lietuvai, kurioje gyvens jaunoji mūsų tautos karta. V. P. Stepulis Ąžuolyno 20-mečio proga parengė ir visuomenės lėšomis išleido knygą „Tautos ąžuolynas“. Tai tikrai jaudinantis tautos dvasingumo paliudijimas...
Kalbant apie V. P. Stepulį, reikia priminti, kad tai vienas iš žymiausių mūsų alpinistų, ne tik palikęs savo pėdsakus aukščiausiose buvusios sovietų Sąjungos viršūnėse, bet kartu su žygių draugais įvardinęs lietuviškai Tianšanio, Pamyro viršukalnes, į kurias jie įkopė pirmieji. Mūsų šauniųjų alpinistų rūpesčiu pažymėta ir aukščiausia Lietuvos vieta – Aukštojo kalva netoli Medininkų. O Tautinio atgimimo ąžuolyno sėkmė paskatino panašias iniciatyvas ir kitose Lietuvos vietose. Net keletas didelių ąžuolynų sužaliavo Lietuvos tūkstantmečio metais. Šiemet jaunos Vytauto Didžiojo gimnazistų rankos kartu su V. P. Stepuliu 500 ąžuolų giraitę pasodino netoli Aukštojo. Kaip svarbu, kad mūsų kartos patriotiniai darbai ir sumanymai turėtų pasekėjų...
Pasakojimas skambėjo per LRT radiją.
