Anomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.
Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko:
„Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ši garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo sveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.
O Marija prabilo:
„Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarniutę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.
Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.
Kiti skaitiniai: Apr 11, 19a; 12, 1. 3–6a. 10ab; Ps 45; 1 Kor 15, 20–26
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Šios dienos iškilmę liturgiškai pradėta švęsti nuo V a. Rytų Bažnyčioje ir vadinti Koimesis tes Theotokou (gr. Dievo Motinos Užmigimu). Užmigimo sąvoka nurodo Mergelės Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigoje įvykusį slėpiningą mirties slenksčio peržengimą. Bizantijos imperatorius Mauricijus († 602) paskelbė rugpjūčio 15 dieną valstybine švente. Ši diena greičiausiai pasirinkta todėl, kad V a. pr. Jeruzalėje tą dieną buvo pašventinta naujai pastatyta bažnyčia Mergelės Marijos garbei. Romos liturgijoje šią iškilmę aptinkame VII a., o popiežius Hadrijanas († 795) prideda pavadinimą Assumptio (lot. priėmimas, ėmimas), tuo duodamas kryptį tolesniems teologiniams ieškojimams. Praėjo nemažai amžių, kol 1950 m., Visų Šventųjų dieną, popiežius Pijus XII iškilmingai paskelbė apreikštojo tikėjimo dalimi esant tai, jog Mergelė Marija, užbaigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į Trijų Dieviškųjų Asmenų garbę.
Ėmimas į dangų yra susitikimas, kuriuo metu Motina atsiduoda į Sūnaus rankas, o Jis ją priimą į prisikėlimo šlovę. Jis vėl imasi globoti tą, kurią nuo kryžiaus patikėjo globoti savo mylimajam mokiniui (Jn 19, 27). Dabar Viešpats pasiima ją pas save. Jis priima tą, kuri angelo apreiškimo dieną priėmė Jį, leisdama Jam įsikūnyti (Lk 1, 26-38). Nuo šiol Jėzaus mokiniams Marija yra ženklas danguje (Apr 12, 1). Joje mes matome įgyvendinta tai, ką Dievas nori įgyvendinti Bažnyčioje, keliaujančioje į Amžinosios Karalystės pilnatvę (Apr 7, 9-17; 21, 1-8; 22, 1-5).
Apaštalas Paulius skelbia, kad visi ištikimieji dalyvaus Kristaus prisikėlime, „tačiau kiekvienas pagal savo eilę“ (1 Kor 15, 23). Viešpaties Jėzaus prisikėlimas nėra užbaigtas laike: Jis prisikėlė dėl mūsų, kad ir toliau būtų mirties nugalėtojas. Dievo Motina išaukštinama po Kristaus prisikėlimo ir pirmiau mūsų prisikėlimo. Kristaus prisikėlimas yra Marijos perkeitimo priežastis ir šaltinis. Ištikimojoje Mergelėje Šventoji Dvasia jau pabaigė savo darbą, išliedama šlovę tai, kuri nuo pat savo prasidėjimo buvo pilna malonės (Lk 1, 28). Ji yra visiškoje bendrystėje su dieviškuoju gyvenimu; tai, ko mes viliamės, jai jau yra duota.
Bažnyčios tradicijoje Marija vaizduojama kaip naujoji Ieva, artimai sujungta su naujuoju Adomu, Jėzumi. Atitaisydami mūsų pirmųjų tėvų nuodėmę, Jėzus ir Marija yra susivieniję skausme ir meilėje. Tad Mergelė Marija nėra vien tik Atpirkėjo Motina, bet taip pat ir Jo Pagalbininkė, glaudžiai su Juo suvienyta kovoje ir galutinėje pergalėje. Šiai vienybei reikia, kad ir Marija, kaip ir Jėzus, triumfuotų ne tik prieš piktąją dvasią ir nuodėmę, bet ir prieš mirtį. Kaip Viešpaties Jėzaus atpirkimas užbaigiamas Jo kūno prisikėlimu, taip ir Nekaltai Pradėtosios Marijos pergalė turėjo būti užbaigta nugalint mirtį. Ir tai įvyko per jos kūno išaukštinimą, nes krikščioniško išganymo pilnatvė yra žmogaus su siela ir kūnu dalyvavimas dangiškoje garbėje.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
