Jau daugiau nei 13 metų kunigas Petras gyvena ir tarnauja viename iš didžiausių lietuvių išeivijos centrų Europoje – Londone. Jame jau šimtą metų savo vietą turi Šv. Kazimiero Londono lietuvių bažnyčia. Kunigas Petras pasakoja apie tarnystės užsienio lietuviams specifiką ir tai, kas skaudina išeivijoje gyvenančius tautiečius.
Jau daugiau kaip13metų dirbate Londono lietuvių Šv. Kazimiero parapijoje. Kaip jūsų gyvenimo kelias atvedė į Londoną tarnauti išeiviams?
Visai paprastai arba gal net sakyčiau atsitiktinai. Seminariją baigiau 1995 metais ir buvau paskirtas į Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią darbuotis vikaru. Po ketverių metų intensyvaus darbo pamaniau, kad per atostogas galėčiau pagilinti anglų kalbos žinias. Taip per Dubliną patekau į Londoną. Iš pažįstamos sužinojau, kad yra ir lietuvių bažnyčia. Tad pirmą kartą apsilankiau čia atostogaudamas. Tuometinis klebonas kun. Jonas Sakevičius buvo jau 92 metų amžiaus, ir jam gydytojai nebeleido aukoti šv. Mišių, nes buvo per silpnas. Kai grįžau į Mažeikius, man paskambino tuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius ir paprašė važiuoti į Londoną dirbti lietuvių sielovadoje. Aš sutikau. Pirmaisiais metais labiau tekdavo darbuotis socialinėje srityje, rūpinantis pagalba tautiečiams. Vėliau koncentravausi kultūrinėje srityje, o dabar labiau sielovadoje.
Visus šiuos metus šventėte Šv. Kazimiero bažnyčios 100 metų jubiliejų. Ją savo pastangomis ir lėšomis pastatė patys Londone gyvenę lietuviai. Kaip keitėsi žmonių santykis su tikėjimo bendruomene, ar iki šiol ji išliko vieninga ir stipri?
Pirmaisiais bendruomenės gyvenimo metais religinis gyvenimas buvo labai intensyvus. Tautiečiai patys organizavosi į bendruomenę, bažnyčios komitetą, įvairias maldos ir socialinės šalpos bendrijas. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje nemažas tikinčiųjų būrys gyveno netoli bažnyčios, tad sekmadieniais būdavo ne tik Mišios, bet taip pat ir rožinis, Švč. Sakramento adoracija ir mišparai. Laikui bėgant parapijiečiai integravosi į vietines bendruomenes, persikėlė į kitus Londono rajonus arba išvyko gyventi į kitus miestus. Po Antrojo pasaulinio karo naujų atvykusių tautiečių dėka bažnyčia vėl atsigavo, atsinaujino. Pastaraisiais metais bendruomenė vėl atsinaujino. Labai daug tautiečių atvyko į Londoną. Tad vien sekmadieninių Mišių yra trejos. Žmonių santykis su Bažnyčia, kaip ir visur, šiuo metu yra silpnesnis, tačiau tikinčiųjų gausa atperka. Ačiū Dievui, kad žmonėms reikia Dievo ir Bažnyčios.
 |
 |
Ar skiriasi klebono darbas Lietuvoje ir čia, Londone? Kokie yra čia gyvenančių lietuvių didieji rūpesčiai ir poreikiai?
Ir skiriasi, ir ne. Nesiskiria ūkiniai rūpesčiai. Nuolatiniai rūpesčiai dėl remonto, pastato priežiūra ir taip toliau. O skiriasi tuo, kad čia nėra pastovios, glaudžiai susijusios bendruomenės. Londone dirbti kunigu yra panašu kaip pamokslauti procesijai: vieni išgirsta pamokslo pradžią, kiti tik Amen. Darbas čia labiau misijinis nei tradicinėje parapijoje. Tai turi ir teigiamų savybių. Nuolatos reikia atsinaujinti, kad galėtum kalbėti apie Dievą, tarsi pirmą kartą būtumei sužinojęs apie Jėzaus Gerąją Naujieną. Žmogiški poreikiai yra tokie patys ne tik lietuvių, bet ir visų žmonių. Londone švenčiame ir lietuviškas šventes bei minėjimus. Džiaugiuosi, kad bažnyčia yra ir tikėjimo, ir lietuviškumo centras.
Kokia jūsų parapijos misija Londone? Kiek katechetinis darbas ir sakramentų teikimas susipynęs su lietuvių tapatybės stiprinimo tikslu?
Parapijos misiją esame aprašę taip: „Šv. Kazimiero parapijos, esančios Londone, misija – vienytis ir burtis kartu, palaikyti vieni kitus, dalytis vieniems su kitais, augti tikėjimu ir bendryste Evangelijos vertybių šviesoje. Esant svečioje šalyje svarbu turėti galimybę melstis ir bendrauti sava kalba, švęsti tikėjimą laikantis savų tradicijų. Tai yra mūsų identiteto, savęs suvokimo dalis.
Šiandien įprasta gyventi savo gyvenimą, uždarytą tarp storų privatumo sienų. Ši nuostata veikia ir mūsų supratimą apie tai, kas yra Dievas, Bažnyčia, bendruomenė, malda. Ne vienas galvoja: Dievas yra kažkur ten, aukštai, bet nesu tikras, ar aš ir mano gyvenimas Jam rūpim, melstis aš galiu ir savo namuose, į bažnyčią užeisiu per šventes ir tada, kai reikės susituokti, krikštyti vaiką, na, ir dar per laidotuves. Tačiau kartais yra ne visai taip, kaip mes galvojame. Dievui rūpime mes ir mūsų gyvenimas. Jis yra labai arti – mažame duonos gabalėlyje tabernakulyje ir kiekviename iš mūsų. O Bažnyčia savo esme nėra paslaugų teikėja ir švenčių organizatorė, bet bendruomenė, kurią mes patys sudarome.
Visi kartu kurkime ir puoselėkime savo bendruomenę ne tikėdamiesi gauti paslaugą bažnyčioje ar reikalaudami tobulumo, bet savo buvimu, ieškojimu ir troškimu suprasti ir pažinti savo tikėjimą, patarnavimu, malda ar auka įnešdami savo dalį. Mūsų bendruomenės gerovė priklauso nuo mūsų visų požiūrio į save, artimą, tikėjimą, Dievą.“
Tvirtai tikiu, kad tikėjimo liudijimas lengviausiai ir vaisingiausiai pasiekia per gimtąją kalbą. Ne aš vienas esu tokios nuomonės. Esu su daugeliu kalbėjęs apie tai, kad nuoširdžiausiai meldiesi savo gimtąja kalba. Tad kalba yra gana stiprus įrankis tikėjimo liudijimui.
 |
 |
Kokios informacijos iš Lietuvos gyvenimo trūkumą jaučiate? Kokios būna dažniausios pokalbių apie Lietuvą temos? Kaip lietuviškoji žiniasklaida galėtų stiprinti išeivių integraciją į Lietuvoje gyvenančią visuomenę?
Man atrodo, kad ne informacijos trūkumas yra didžiausia problema. Man labiausiai skauda, kai girdžiu įvairių „patriotizmo“ pasireiškimų žeminant kitus žmones, vadinant juos išdavikais. Labai dažnai suskirstoma: „mes“ ir „jie“. Gal aš per stipriai reaguoju, bet man neramu yra dėl tokio skaldymosi. Mūsų tauta yra per maža, kad galėtume lengvai nuvertinti tiek vyresniąją, tiek jaunesniąją išeiviją. Mes visi esame vienos tautos vaikai. Mums reikia daugiau tolerancijos ir pagarbos vieni kitiems pavyzdžių. Reikia didesnio padrąsinimo, paskatinimo. Nėra jau taip viskas blogai... Šiandien grįžau iš vakarų Anglijos. Ten palaidojome jauną 37-erių metų šeimos tėvą. Buvo liūdnos laidotuvės, bet jos buvo ir viltingos. Visi esantys žmonės buvo ne žiūrovai, bet dalyviai. Daug jaunų vyrų, moterų ir šeimų dalyvavo. Kai staiga mirė šis šeimos vyras, viso miestelio lietuviai susibūrė, surinko pinigus, kuriais ne tik beveik visas laidotuvių išlaidas padengė, bet dar ir gedulingus pietus suorganizavo. Koks puikus bendruomeniškumo ir krikščioniško gailestingumo darbas kūnui „mirusį palaidoti“. Tai gražus pavyzdys mums visiems.
Papasakokite apie pagrindines jūsų bendruomenės veiklas, kaip stiprinate bendruomeninį ryšį.
Nėra taip lengva puoselėti ir gilinti bendruomeniškumą Bažnyčioje. Londonas yra didžiausias Europoje miestas, tad atstumai labai dideli. Jei tautietis važiuoja į bažnyčią valandą, tai dar visai nedaug. Kaip jau minėjau, veiklos centras yra sielovada. Ji pasireiškia šeimų, vaikų, jaunuolių bei suaugusių katecheze. Bendruomeniškumą bandome ugdyti ir šventimu, ir tarnavimu kitiems. Visai neseniai šventėme šeimų šventę. Mišiose bendruomeninės maldos metu šeimos rašė maldas. Vėliau jas suklijavome į dėlionę, iš kurios išėjo mūsų bažnyčios paveikslas. Po šv. Mišių tiek suaugusieji, tiek vaikai žaidėme žaidimą „Bažnyčios lobio beieškant“. Po visą bažnyčią buvo išdėliotos užduotys. Šeimos kartu su vaikais ieškojo bažnyčios lobio. Žaidimo tikslas buvo susipažinti su mūsų bažnyčia, jos aplinka, katalikiška tradicija bei atributais ir pastatyti iš akmenukų bažnyčią. Žaidimas jau įvyko, bet Bažnyčią vis dar statome. Visi, ypač mažiausi parapijiečiai, yra kviečiami tęsti Bažnyčios statybą. Padarius gerą darbą, nupiešus ar parašius maldelę, atnešti savo akmenėlį ir dėti į Bažnyčią. Tikiu, kad tokiais būdais ne tik vaikai, bet ir suaugusieji sužino daugiau apie bažnyčią, labiau tampa bendruomenės dalimi ir pastatas tampa „mano bažnyčia“ .
 |
 |
 |
Kas padeda žmogui, atvykusiam gyventi į kitą kultūrą, išsaugoti savo tapatumą, ryšį su Tėvyne ir kultūra? Ar tai tikrai reikalinga? Ar ne lengviau žmonėms nutraukti su praeitimi jungiančius saitus ir mėginti įsilieti į naują sociumą, įsitvirtinti naujoje aplinkoje?
Kartais būna, kad norima pabėgti nuo šaknų, bandoma tapti pasaulio piliečiu, ir nebūtinai tai yra blogai. Bendraujat su kitų kultūrų žmonėmis labai greitai gali suprasti savo tapatumo privalumus ir trūkumus. Bet jei žmonės bando pabėgti nuo savo šaknų, man atrodo, kad jie bėga nuo savęs. Juk negali pakeisti tų įvykių, kurie mane formavo nuo pat vaikystės. Mano nuomone, labai svarbu yra tapti to sociumo, kuriame gyveni, dalimi per kalbą, kultūrą, bet kartu svarbu nepamiršti savo šaknų. Tik tada gali būti ir laisvas, ir visavertis žmogus, kai gali priimti viską – ir džiaugsmingas, ir skaudžias patirtis, tiek savo, tiek naujos aplinkos privalumus bei trūkumus. Tai leidžia ir pasidžiaugti, ir kartais net pasijuokti.
Susirašinėjo Monika Midverytė