 |
|
Jonas Gediminas Marčiukaitis Audriaus Bagdono nuotrauka |
VGTU profesoriui habilituotam daktarui Jonui Gediminui Marčiukaičiui šiandien brangiausias yra laikas. „Skubu užbaigti vadovėlį „Technologijos įtaka gelžbetoninių konstrukcijų būsenai“, tokio leidinio jau seniai reikėjo“, – sako universiteto emeritas, gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų projektavimo klasikas...
Antrieji namai: Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų laboratorija
Kiekviena aukštoji mokykla turi savo šviesių asmenybių. Žmonių, atidavusių savajai Alma mater gražiausius gyvenimo metus. Profesorius G. Marčiukaitis – vienas iš jų.
Pirmąjį mokslinį straipsnį jis parašė apie medines konstrukcijas. Bėgant metams, parengė ir įgyvendino daugelio naujų ir renovuojamų pastatų konstrukcijų stiprinimo projektus, o šiandien profesorių emeritą G. Marčiukaitį dažniausia galima sutikti Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų laboratorijoje. Tai jo antrieji namai.
Suprojektuotas ir įrengtas kaip mokslinis universiteto padalinys, ši laboratorija yra skirta gamybininkams, mokslininkams ir studentams. Laboratorijos statyba buvo finansuojama iš universiteto mokslui skirtų lėšų, prisidėjo ir ano meto statybinės organizacijos. Laboratorija Saulėtekio alėjoje atsirado kartu su naujuoju VGTU laboratorijų korpusu.
„Technologinę laboratorijos pusę atsivežiau iš Ilinojaus universiteto. Ta stažuotė Jungtinėse Valstijose tapo puikia proga suformuluoti idėją, kaip ir kokią tyrimų laboratoriją reikia įrengti mūsų universitete (buvusiame Vilniaus inžineriniame statybos institute – Red.)“, – prisiminimais dalijasi VGTU Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų laboratorijos įkūrėjas prof. G. Marčiukaitis.
„Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų tyrimai iš pradžių buvo „šventi“, – juokauja profesorius. – Juos atlikdavome senuosiuose universiteto rūmuose, kur tuometis Vilniaus inžinerinis institutas turėjo patalpas Šv. Trejybės cerkvėje. Tais laikais tyrimai buvo mažesnės apimties, nors, jei palygintume su dabartimi, apimtys nebuvo mažos. Svarbiausia, kad eksperimentų duomenys nepaseno – prieš 40 metų atlikti gelžbetonio ir mūro tyrimai tebegalioja, nes statybų mokslas palyginti jaunas, eksperimentai su kompozitinėmis statybinėmis medžiagomis ir konstrukcijomis taip pat neseni.“
Ar profesoriaus ir jo kolegų pastangomis įkurta laboratorija atsipirko? Pašnekovas sako, kad laboratorija daugiau pelno davė sovietiniais laikais. Be abejo, uždirba ir dabar, tik bėda – trūksta darbuotojų. „Visame pasaulyje mokslo tyrimo darbus atlieka doktorantai, o mums trūksta doktorantų, – sako profesorius. – Doktorantai daugiausia priimami į vadybą, o į konstrukcijų sritį jie nepatenka. Yra dėstomos statybos technologijos profilinės disciplinos, tačiau technologinių procesų tematikos mokslinių darbų ir straipsnių parašoma labai mažai. O juk pasaulyje pripažinta, kad geriausiai parengti specialistai yra iš tų universitetų arba jų padalinių, kuriuose yra ir stipriausi atitinkamos srities mokslo centrai. Mokslas ir mokymas vienas kitą turi papildyti.“
G. Marčiukaičio nuomone, doktorantūra turėtų būti tikslinė – reikėtų išsiaiškinti, kokių sričių doktorantų šiuo metu labiausiai reikia. „Anksčiau numatydavom, kokiai katedrai kokių specialistų reikia. Padėdavom sukomplektuoti doktorantus pagal reikalingumą. O štai dabar Statybos inžinerijos centre iš pagrindinių katedrų tėra pora doktorantų, tokiam padaliniui reikėtų daugiau jaunų mokslininkų. Daugelio statybinių katedrų mokslinis personalas artėja prie garbaus amžiaus. Kas mus pakeis?“ – retoriškai klausia dėl universiteto reikalų jautriai išgyvenantis pašnekovas.
Sukūrė konstrukcijų projektavimo normas, atitinkančias Europos standartus
Profesoriui teko spręsti daug originalių projektų, kuriems reikėjo konstrukcinės praktikos ir teorinių pagrindų, pagrįstų skaičiavimais bei tyrimais.
„Vienu svarbiausių darbų laikau pirmųjų Lietuvos istorijoje konstrukcijų projektavimo nacionalinių normų – statybos techninių reglamentų koncepcijos parengimą, kūrimą ir vadovavimą jam. Mūsų pasirinkta koncepcija 2005 m. buvo įvertinta tarptautinėje konferencijoje Maskvoje, kurią organizavo Rusijos statybininkų draugija, Amerikos betono institutas (ACI), kitos Europos betono ir gelžbetonio tyrėjų organizacijos, – pasakoja prof. G. Marčiukaitis. – Kad pasirinktoji koncepcija yra teisinga, patvirtino ir Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos po apsilankymo Lietuvoje duotas nurodymas savo Vyriausybei pakviesti specialistus iš Lietuvos pasidalyti patirtimi apie euronormų taikymą ir lietuviškus parametrus.“
Paklaustas apie didžiausius gyvenimo iššūkius, profesorius sako, kad tokių tikrai buvo ne vienas: „Didelis iššūkis buvo Lietuvos valdovų rūmų monolitinio gelžbetonio rėmo, laikančio visą statinį, projektavimas. Kartu su kolegomis, prof. J. Valivoniu ir doc. B. Jonaičiu, projektavome ne tik rėmo pamatus, bet ir sudėtingą perdangą virš paliktų ir lankytojams prieinamų apžiūrėti atvirų senųjų rūmų pamatų. Be to, antžeminė statinio dalis turėjo sutapti su buvusiais senaisiais pamatais, jų neliečiant. Užsibrėžėme suprojektuoti naujus pamatus su specialiomis templėmis ir gembėmis, po kuriomis turėjo likti atviri senųjų pamatų ir sienų fragmentai. Ant gembės galų „parimo“ mūsų suprojektuota monolitinio gelžbetonio perdanga, o ant jos – visas pastatas.“
Kaip nemažą iššūkį nurodo ir kitus darbus: „Forum Palace“, viešbučio „Lietuva“, Vilniaus CUP ir kitų statinių rekonstrukcijos konstrukcinių dalių projektus.
Tačiau labiausiai jį džiugina, kad nuveikti darbai nebuvo vienadieniai, kad jie turi išliekamąją vertę. Profesorius yra sukaupęs ir didelę pedagoginę patirtį, todėl nėra abejingas dabartinei disertacijų forminimo tvarkai. Jis teigia, kad reikalavimai besiginantiems disertacijas šiuo metu yra per maži: „Doktorantai dažniausiai dirba kitur, ne universitete. Jiems reikia pajamų išlaikyti šeimas, todėl negali atsidėti vien mokslui. Iš aukštosios mokyklos biudžeto išlaikyti etatinių mokslo darbuotojų, žinoma, neįmanoma, bet anksčiau doktorantai susiedavo savo darbų temas su gamybos poreikiais. Deja, ekonominės krizės metu gamybininkų poreikis moksliniams tyrimams apskritai sumažėjo.“
Pradėjęs kalbėti apie mokslo perspektyvas ir jaunus mokslininkus, kurių inovatyvių idėjų laukia universitetas ir gamyba, prof. G. Marčiukaitis pabrėžia būtinybę mąstyti globaliau: „Dabartinis pasaulis turi labiau taupyti gamtos išteklius. Sakykim, klinkerio gamybos viena tona išmeta į atmosferą beveik toną CO2! Senka žvyro resursai, reikia taupyti cementą. O kas pakeis senkančius natūralaus akmens resursus? Negalime rūpintis vien savo kiemo interesais. Reikia gaminti lengvesnes konstrukcijas, bet iš stipresnio betono. Štai amerikiečiai į betoną deda 20 proc. mažiau cemento negu mes.“
Mokslininko laimė: nuo lietuviškos techninės terminijos kūrimo iki habilitacijos gynimo
Amerikietis Max De Pree, knygos „Lyderystė yra menas“ autorius, rašo: „Laiduoti tęstinumą yra viena pagrindinių lyderio pareigų.“ Įdomu, ką apie tęstinumą ir lyderio pareigą mano „gelžbetonio klasikas“ prof. G. Marčiukaitis?
„Išugdžiau penkiolika mokinių – mokslo daktarų ir docentų. Tai Gintaris Kaklauskas, Arnoldas Šneideris, Remigijus Šalna, Linas Juknevičius, Arvydas Jurkša, Eugedijus Dulinskas ir kiti, dirbantys čia, VGTU, ir Kaune“, – šypsosi profesorius. Apie mokinius jam kalbėti smagiau nei apie mokslininko laimę. Nuo pirmojo studijų kurso tuomečiame Kauno politechnikos institute (dabar KTU) įsitraukęs į studentų mokslinius būrelius, būdamas 32-ejų, tapo Statybos fakulteto prodekanu. Paskui daugiau kaip 20 metų buvo VGTU mokslo prorektoriumi. Mokslinis ir administracinis darbas nuolat pynėsi, o kartais ir trukdė vienas kitam.
„Baigus Kauno politechnikos institutą, niekas nenorėjo važiuoti dirbti į Vilnių. Vilnius atrodė svetimas, nelietuviškas. Ir nors labai būtume norėję siekti mokslininkų karjeros, nė vienas nebūtume galėję iškart to padaryti dėl labai paprastos priežasties – į aspirantūrą tuoj pat po studijų baigimo nepriimdavo. Reikėjo dvejus metus atidirbti, lygiagrečiai dirbant antraeilėse pareigose. Taigi reikėjo padirbėti gamyboje, kad ateityje gautum teisę mokyti būsimuosius specialistus...“
Jis turi puikų lietuvių kalbos pojūtį, nuo mokyklinių laikų rašė straipsnius, o vėliau redagavo ir solidžius leidinius (pavyzdžiui, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbų seriją „Statyba ir architektūra“). Šiuo metu profesorius yra mokslo žurnalo „Statybinės konstrukcijos ir technologijos“ vyriausiasis redaktorius. Šio prieš 3 metus pradėto leisti ir vis labiau populiarėjančio leidinio straipsniai referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, žurnalas spausdinamas lietuvių ir anglų kalbomis. Be to, profesorius G. Marčiukaitis kūrė ir įtvirtino lietuvišką techninę terminiją.
„Pasirinkęs mokslininko kelią, matyt, ten ir turėjau surasti savąją laimę, – teigia save mokslininku konservatoriumi juokais vadinantis G. Marčiukaitis. – Daug laiko man atėmė administracinis darbas. Dabar, būdamas laisvas nuo administravimo pareigų, padariau daug daugiau. Padariau tai, ką iš tiesų visą gyvenimą norėjau daryti. Džiaugiuos, kad nepaisiau užimtumo ir apsigyniau habilitacinį darbą, kurio tematiką parsivežiau iš stažuotės JAV. Tapau antruoju statybos srities habilituotu daktaru Lietuvoje. Tais laikais jį tvirtino Maskvoje. Buvo net anoniminių skundų iš Lietuvos, buvo „juodųjų oponentų“. Neslėpsiu, mokslinis laipsnis man buvo svarbus, jis reiškė atliktų mokslinių tyrimų pripažinimą Lietuvoje.“
Kaip mokslininkui jam daug reiškė ir 1966 metais gauta Respublikinė premija, kurią pelnė kartu su tuomečio Kauno politechnikos instituto kolegomis. Svarstydamas apie mokslininko nueitą kelią ir pripažinimą, jis teigia, kad tas pripažinimas ateina įvairiais keliais.
„Svarbūs yra ir parašyti moksliniai straipsniai, ir atlikti tyrimai, ir dalyvavimas mokslinėse konferencijose bei disertacijų gynime, – vardija 8 monografijas ir daugiau kaip 300 mokslinių straipsnių parašęs prof. G. Marčiukaitis. – Tačiau negali suktis vien savo erdvėje. Mokslininko idėjos turi būti reikalingos gyvenimui, gamybai. Todėl džiaugiuosi savo šeštuoju vadovėliu „Įtempto gelžbetonio konstrukcijos“. Jis yra labai aktualus. Jį rašydamas, analogo neturėjau.“
Dabar profesorius baigia „netradicinį“ vadovėlį, kurį vadina konspektu visaverčiam statybininkui („Technologijos įtaka gelžbetoninių konstrukcijų būsenai“). Vadovėlio laukia statybinių profilių katedros, konstruktoriai, technologijų specialistai, studentai. „Statybose konstrukcijos yra atskirtos nuo technologijos, o šis vadovėlis, arba žinynas, paremtas mano sukaupta moksline ir praktine patirtimi, kaip tik įrodys bendradarbiavimo svarbą“, – džiaugiasi vadovėlio autorius.
Tėviškės obelis, kuri tebežydi...
Ateinančios vasaros pabaigoje profesorius G. Marčiukaitis švęs gražų 80 metų jubiliejų. Prisimindamas pragyventus metus, prisipažįsta: kelias iš vargo universitetų į tikruosius universitetus nebuvo lengvas...
„Ir kaip mes išgyvenom? – paklaustas apie vaikystę ir jaunystę, klausimu atsako profesorius. – Pažiūrėkit, kiek daug tremtinių yra ilgaamžiai, matyt, sunkumai užgrūdina. Vaikystėje ir mums teko badauti. Kai namai sudegė, kurį laiką glaudėmės iš molio drėbtame pusrūsyje. Teko vyžas ir čiunkes avėti, į atlaidus be batų kulniuoti, basam po gruodą lakstyti. Marijampolės centre, šalia gimnazijos, tėvas išnuomojo nešildomą kambarėlį pastogėje. Naktį vanduo užšaldavo, bet nesirgdavau. Šeimoje užaugome šeši vaikai. Mus daugiausia augino mama. Šiandien mūsų, anksčiau pavyzdine vadintos, sodybos vietą ženklina vienintelė obelaitė, kurią sodinom abu su tėvu. Sodas buvo ant kalniuko, ten tebeauga manoji obelis... Ant to kalnelio mane, bernioką, siųsdavo pasidairyti, ar neatvažiuoja stribai su NKVD, kad spėčiau pranešti į svečius užsukusiems partizanams...“
Pasidomėjus apie laisvalaikį ir pomėgius, profesorius linksmai iš savęs pasišaipo: „Gal žodis darboholikas yra apie mane? Turiu ydą: negaliu per atostogas gulinėti paplūdimyje. Mėgstu valtimi arba baidarėmis upeliais plaukti. Rašymas taip pat yra vienas iš mieliausių užsiėmimų. Niekada aktyviai nesportavau, bet esu užkietėjęs Kauno „Žalgirio“ krepšinio ir bokso varžybų sirgalius. O šiaip man geriausias sportas – šienauti, dirbti ūkio darbus. Geriausiai jaučiuosi ką nors dirbdamas fiziškai. Jau 70 metų vis kažką statau. Gal aš tikrai statybininkas?...
Aurelija Staskevičienė
