Pasak ilgametės britų dienraščio „Financial Times“ apžvalgininkės Lucy Kellaway, pakenčiama darbovietė turi atitikti keturis kriterijus: žmonės čia malonūs, užduotys dažniausiai įdomios ir jų yra pakankamai daug, bet ne pernelyg, yra galimybė užsiimti įvairiais dalykais ir kartais kas nors tau pasako „ačiū“, užtai, ką darai. Tai viskas. Su jai būdinga ironija ilgametė komentatorė pažymi, kad jei darbas ir santuoka kuo nors ir panašūs, tai tuo, kad ir čia, ir ten būtina turėti protingai pamatuotus lūkesčius.
Suprask, jei jie pernelyg dideli, nusivylimas neišvengiamas.
Štai išeinančiosios Vyriausybės finansų ministrės Ingridos Šimonytės šios savaitės komentaras viename iš naujienų portalų apie įpėdinių planus dėl minimalios algos didinimo aiškiai byloja, kad Lietuvos darbdavių atžvilgiu jos lūkesčiai minimalūs. Vadinamieji „vokelnykai“, pasak ministrės, niekada nepasikeis, o trumparegiai goduoliai, mokantys darbuotojams minimalią algą, nors galėtų mokėti daugiau, irgi neišvengiamybė.
Garsus vokiečių ekonomistas, žurnalistas ir verslininkas Frizas Schumacheris laikomas vienu labiausiai įkvepiančių žaliųjų judėjimo mąstytojų. Dar septintame dešimtmetyje kritikuodamas modernios Vakarų ekonomikos modelį jis pastebėjo, kad darbas kone universaliai yra laikomas neišvengiama blogybe. Siekdami kaip įmanoma labiau sumažinti kaštus, darbdaviai iš esmės norėtų maksimalaus rezultato, kuriam gauti nereiktų darbuotojų. Darbuotojai savo ruoštu į darbą žiūri kaip į neišvengiamą gyvenimo nepatogumą, atlyginimą suvokdami kaip kompensaciją už prarastą laisvalaikį, taigi idealiu atveju norėtų gauti pajamų išvis nedirbdami.
Ekonomisto teigimu, tai turi svarbias pasekmes: vedini tokio požiūrio ir viena, ir kita pusė siekia atsikratyti darbo, dėl ko vyksta begalinė specializacija, automatizacija ir optimizacija. Kalbant nūdienos Lietuvos kontekste dar būtų teisinga prie šio sąrašo pridurti – emigracija.
Kaip alternatyvą tokiam išskirtinai materialistinio mąstymo suformuotam modeliui, F. Schumacheris siūlė įsivaizduoti budistinę ekonomiką, kuri darbo santykius apibrėžtų kiek kitaip. Darbas, budizmo požiūriu, turi bent trejopą paskirtį. Pirma, suteikti žmogui galimybes išnaudoti ir vystyti savo sugebėjimus, nugalėti egocentrizmą įsijungiant į bendrą veiklą drauge su kitais ir, galiausiai, sukurti egzistavimui būtinų prekių ir paslaugų.
Toks požiūris į darbą, pasak vokiečių ekonomisto, taip pat turi reikšmingas pasekmes: organizuoti darbą taip, kad jis darbuotojui atrodytų beprasmis, nubodus ir emociškai sekinantis taptų nusikalstama. Teikti pirmenybę rezultatui, užuot pirmiau galvojus apie žmones, taip pat būtų nepriimtina, nes reikštų prisirišimą prie produktų kaip primityviausių būties formų. Tačiau vadovaujantis budistinėmis nuostatomis lygiai taip pat būtų nepateisinama vengti darbo. Taip visiškai išsikreiptų žmoniškosios būties esmė, nes viena su kitu yra tampriai susiję – darbas negali teikti džiaugsmo be poilsio palaimos.
Pridėkime dar tai, kad, budizmo požiūriu, gerovės pagrindu laikytinos ne prekės ir paslaugos, o laisvė, neprisirišimas prie turto ir paprastumas. Ekonomikos požiūriu, tai tikras stebuklas – išskirtinį rezultatą įmanoma pasiekti nepaprastai mažomis sąnaudomis!
Kiti dar septintame dešimtmetyje F. Schumacherio aprašyti budistinės ekonomikos principai labai primena tai, apie ką šiandien kalba žalios, į tvarią plėtrą orientuotos ekonomikos propaguotojai. Decentralizuota, į vietos verslą, atsinaujinančius išteklius ir atsakingą vartojimą orientuota ekonomika lemtų mažiau socialinių įtampų ir todėl būtų ne tik toliaregiškesnis, bet ir racionalesnis, protingesnis pasirinkimas.
Grįžtant prie protingų lūkesčių, susijusių su darbo santykiais, panašu, kad Lietuvoje kur kas aktualiau kalbėti apie ne kokius nors kitokius, bet pirmiausia apie teisėtus lūkesčius.
Vadinamasis „baltas“ atlyginimas darbdavių vis dar laikomas privilegija, o pradžioje minėtas darbuotojo siekis dirbti darbą, kuriame su juo ne tik elgiamasi maloniai, krūvis adekvatus, o kartais dar išgirsti ir „ačiū“ – pašiepiami kaip pernelyg dideli lūkesčiai. Visai kaip santuokoje, tiksliau, santvarkoje, kuri galiausiai pasmerkta žlugti.
Komentaras skambėjo per LRT radiją.
