Švč. Mergelės Marijos paėmimas į dangų apvainikuoja didelių išbandymų ir didelės meilės pilną jos gyvenimo kelią. Marijai reikėjo stovėti po savo Sūnaus kryžiumi ir laikyti jį mirusį ant savo kelių. Tai geriausiai galėtų suprasti mūsų partizanų motinos, matydavusios ant gatvės grindinio numestus savo vaikų kūnus. Tačiau visa tai, kas buvo sunku, jau praeityje, o priekyje –puolimas į Viešpaties meilės glėbį.
Netobulu šio susitikimo vaizdu galėtų būti mūsų nugalėtojų Londono olimpiadoje pasitikimas prie Vilniaus rotušės. Sveikinimai, džiaugsmas ir teikiama garbė, – atrodo, tarsi dangus žemėje, bet tai tik blankus vaizdas to, kas laukia kiekvieno žmogaus, peržengus mirties slenkstį ir tenai sutikus Jėzų, jei jį čia, žemėje, buvo bandyta ištikimai sekti. Šiandien prisimename Motinos Marijos sutiktuves danguje, jomis džiaugiamės ir viliamės, jog kažkada ir mūsų laukia panašus sutikimas.
Marija buvo Dievo pasirinkta ir apdovanota jos misijai reikiamomis malonėmis, bet tai buvo tik viena jos gyvenimo pusė. Kita – tai asmeninės pastangos nieko Dievui neatsakyti net ir tada, kai tai kainavo labai daug. Tą kainą Marija mokėjo nuo angelo apreiškimo dienos. Net ją pamilęs sužadėtinis Juozapas norėjo Mariją palikti, nes jam atrodė, kad jo sužadėtinė Marija jam yra neištikima. Atėjo metas gimdyti ir Marija neturėjo net nuošalumo moliniame tėviškės namelyje – Jėzus turėjo gimti ten, kur nuo nakties darganų prisiglausdavo gyvuliai. Marijai reikėjo bėgti iš tėviškės, nes Erodas kėsinosi nužudyti jos kūdikį. Toks Dievo apdovanotosios gyvenimas, tačiau Marija nesako, kad jai sunku, kad Dievas per mažai rūpinasi ja ir jos Kūdikiu. Ji viską priima iš Apvaizdos rankų ir jai svarbu padaryti tik tai, ko iš jos nori Dievas, ir nieko daugiau.
O kaip mes esame toli nuo Marijos! Ištikus mažiausiai bėdai, tuojau dejuojame, skundžiamės, kažką kaltiname, kartais – net patį Dievą, kad jis mus užmiršo. O gal tik Marija, Dievo apdovanota daugiau už eilinį mirtingąjį, galėjo būti tokia dvasiškai stipri? Ne, nors Marija turėjo Dievo malonės pilnatvę, bet tai neatėmė jos laisvos valios ir nepalengvino jos išbandymų. Pirmoji žmonių motina Ieva taip pat buvo kaip Marija apdovanota, tačiau egzamino neišlaikė.
Labai svarbu suvokti, kas nulemia, kad kai kuriems žmonėms, panašiai kaip Marijai, pasiseka sėkmingai nueiti gyvenimą kelią, padarant daug gerų darbų ir išsaugant ištikimybę Dievui.
Šiais metais minime du Lietuvai ir Bažnyčiai svarbius vyrus – prelatą Joną Mačiulį-Maironį ir palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Pasidairykime, kaip šiedu vyrai gyveno ir bendradarbiavo su Dievo malone.
Nuo Lietuvos atgimimo šauklio prel. Maironio gimimo jau 150 metų. Jonas Mačiulis – kaimo vaikas, per atkaklų darbą pasiekęs kunigystę, gavęs aukštąjį teologinį išsilavinimą, galėjo būti laimingas, profesoriaudamas Petrapilio akademijoje, juo labiau kad ir atlyginimas tenai buvo labai solidus. Tačiau vyskupo pakviestas Maironis grįžta į Lietuvą, kad čia, Kauno kunigų seminarijoje, ruoštų būsimuosius kunigus. Lietuvoje Maironis gauna keturis kartus mažesnį atlyginimą, bet nesvarsto, o gal likti ten, kur didesni pinigai, nes myli tėvų žemę ir nori pasišvęsti savo tautiečiams. Lietuva kėlėsi naujam gyvenimui, tačiau ne viskas joje buvo taip, kaip Maironis norėjo. Ir jo laikais buvo savanaudžių, kuriems rūpėjo ne tautos, bet savi interesai. Maironis dėl to skaudžiai kentėjo. Prieš mirtį savo eilėraštyje „Skausmo skundas“ rašo: „Ir štai, kaip kareivis nelygioj kovoj, be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj aš parblokštas ir vienas!... O mano tėvynė?.. Gint ji savo sūnų kitados garbę gynė! Bet dabar be garbės, be sostinės pati, vien tik partijų partijoms dirva plati“ (1927 08 22). Giriamas, o paskui atsilikusiu laikomas Maironis visada lieka ištikimas Dievui ir Tėvynei. Lieka ištikimas Kristui ir jo Bažnyčiai, kasdien meldžiasi, dažnai eina išpažinties, visada išlaiko dvasininkui būdingą moralinę aukštumą, visada bendrą gėrį kelia aukščiau už bet kokius savo interesus.
Šiemet dažnai prisimename kitą Lietuvos kaimo vaiką – palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį, visą gyvenimą nešusį sunkios ligos ir kančios kryžių. Ir ne tik jį. Dar didesnis kryžius buvo ganytojo pareigos Vilniuje ir popiežiaus legato pareigos Laikinojoje sostinėje. Ir čia jo nenori suprasti ne tik bolševikuojantys ar masoniškai nusiteikę politikai, bet net kai kurie kunigai. Tačiau arkivyskupas Jurgis laikosi tvirtai įsikibęs Viešpaties rankos, meldžiasi, gyvena gilų dvasinį gyvenimą, į žmonių priešiškumą atsako gerumu ir, kaip pats sako, nori būti tik paprastu skuduru, kuriuo valoma Viešpaties šventovė.
Maironis ir palaimintasis Jurgis Matulaitis – skirtingi, bet ir panašūs. O panašumas glūdi jų meilėje ir pasiaukojime – gyventi ne sau, bet Dievui ir žmonėms. Toks gyvenimo būdas visuomet veda į triumfą, apie kurį mąstome, švęsdami Marijos Ėmimą į dangų.
Šiemet minime Lietuvos Krikšto 625 metų sukaktį. Ši sukaktis kviečia ne tik prisiminti krikščioniškos Lietuvos kelią, bet ir pasitikrinti savo tikėjimo kelią, ar jame yra aiškiai matoma Evangelijos kryptis, Švč. Mergelės Marijos gyvenimo kryptis. Gyvename tokioje kultūroje, kurioje daugiausia dėmesio skiriama tam, kad žmogus tik gerai jaustųsi, turėdamas daug pinigų ir malonumų. Pramogos, sportas, alus ir ne tik jis bando užimti žmonių protus ir širdis; nepaliekama vietos ryšiui su Dievu ir atsakomybei už visus žmones. Nelengva gyventi tikėjimu, kai mus supanti aplinka darosi vis labiau abejinga dvasinėms vertybėms. Todėl tikėjimo kelionėje labai svarbu, kad keliautume ne vieni. Švč. Mergelė Marija yra mūsų bendrakeleivė ir vadovė. Kas su ja keliauja, turi garantiją, kad jo gyvenimo kelionė bus apvainikuota pergale. To ir palinkėkime sau ir vieni kitiems.