Nuo antradienio vakaro Kauno medikai grūmėsi dėl pusantrų metukų sumuštos mergaitės gyvybės, deja, ketvirtadienio rytą jie policijos tyrėjams turėjo konstatuoti, kad nepastebėta jokių Svajūnės gyvybės ženklų ir gyvybę palaikantys aparatai bus atjungti. Šią akimirką, jie turbūt jau atjungti.
Kauno klinikose porą dienų vyko kova dėl Svajūnės gyvybės. Pusantrų metų mergaitė buvo beveik užgesusi, kai į probleminės šeimos būstą Vilkaviškyje, Kapų gatvėje, antradienio vakarą atvyko greitoji medicinos pagalba. Įtariamas smurtas. Įtariamasis – Svajūnės mamos „draugas“. Ant mergaitės kūno rasta daug kraujosrūvų, paprastai atsirandančių stipriai kratant vaiką.
Kol kas policija dar aiškinasi įvykio aplinkybes, tačiau beveik nėra abejonių, kad mergaitė tikrai ne pati nukrito nuo kėdės ir susižalojo galvą, kaip teigė policijoje mama, ir jos oda visai ne jautri prisilietimams (dėl to esą atsirado mėlynės), bet prieš ją (sunku netgi taip formuluoti) buvo pakelta sunki suaugusio žmogaus ranka.
Amžinas klausimas, kurį turbūt dramatiškiausiai XIX amžiuje suformulavo F. Dostojevskis, „kodėl turi kentėti vaikai?“ ir vėl iškyla baisiu neatšaukiamumu. Nepaisant žinojimo apie pagrindines socialines, psichologines, ekonomines smurto priežastis (ir patys smurtautojai vaikystėje dažniausiai yra patyrę smurtą), į galvą kala „kodėl“?
Svajūnė atėjo į šį pasaulį 2011 metų pavasarį ar vasaros pradžioje, maždaug tuo pačiu kaip ir mūsų dukra. Ir beveik nepakeliama galvoti, žvelgiant į ją, kad kas nors šioje žemėje prieš tokį mažą žmogų, mažylį, mažytį, galėtų pakelti ranką. Kratyti, mesti, blokšti. Toks žmogus turėtų – vaizdiniai užplūsta mintis – sudegti, subyrėti, virsti akmeniu.
Žinoma, bus banaliau. Areštas (ir mama, ir jos „draugas“ areštuoti), apklausos, protokolai, teismo salė ir kalėjimo gultas (kartą „draugas“ jau buvo sulaikytas už šešiametės Svajūnės sesers sumušimą), ir mums nežinoti – Dievas žino – ką galvos šis žmogus, ankštoje kameroje gulėdamas ant narų su kitais panašiais nelaimėliais.
Tokie įvykiai kaip šis iškelia daugybę klausimų, jie pinasi galvoje ir tu vis grįžti prie Svajūnės klausdamas (su neapykanta širdyje, ne meile), kas tai per žmonės? Taip pat klausdamas apie Dievą („ar Tu esi?“), apie artimuosius („ar jūs matėt?“), apie mamą („ką tu matei?“) ir tarnybas („ar įvertinot padėtį?“) ir melsdamas medikų, kad jiems pasisektų.
Į gyvenimą kūdikėlis ateina net nežinodamas, kad pasaulyje yra tokių baisybių. Ir pats esi keistai ir iliuziškai įsitikinęs, kad tokia nekaltybė turėtų nuginkluoti kiekvieną, kad ir labiausiai sudiržusią širdį. Oficialiais duomenimis, pernai nenuginklavo šimtą trylika kartų. Tiek kartų Lietuvoje smurtauta prieš vaikus iki trejų metų. Iš jų fiziškai – trisdešimt devynis. Daug ar mažai? Ir vienas kartas yra per daug.
Yra žurnalistų, kurie nusivilia savo darbu, jo poveikio visuomenei galimybėmis ir pasuka į kitą sritį: į tą, kurioje gali tiesiogiai, apčiuopiamai daryti įtaką. Susidūręs su tokiais įvykiais supranti, kodėl jie pasirenka kitą kelią. Nes parašyti žodžiai pasirodo bejėgiai, būtų jie emocingi kaip kad mano ar analitiniai, kai smurto tema nagrinėjama nuosekliai ir kompleksiškai.
Tokiomis akimirkomis trokšti vieno – užauginti kuo daugiau vaikų – savų ir ne tik – ir duoti jiems apsčiai meilės. (At)mylint juos ir už tuos, nemylėtus, nelauktus, atsisakytus, skiaudžiamus. Tokiomis akimirkomis tiki, kad tavo meilės perviršis, jei išvis galima apie tokį kalbėti, kažin kokiu mistiniu būdu pasieks ir kitus, ne tavuosius.
Svajūnės išgelbėti nepavyko. Jei būtų pavykę, būčiau savęs klausęs, kas bus toliau, kai Svajūnė pasveiks? Kaip ji jausis, kur ji sustiprėjusi augs ir ar pavyks ją apsaugoti ateityje? Tai klausimai visiems mums, ne tik socialiniams darbuotojams, ir policijai, nes nuo kiekvieno iš mūsų budrumo daug priklauso. Mes net nenumanome kiek.