Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; buvo mat žvejai.
Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“.
Jiedu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė.
Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo.
Kiti skaitiniai: Rom 10, 9–18; Ps 19
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Šiandien Bažnyčia mini šv. apaštalą Andriejų. Tad skaitome Evangelijos ištrauką apie Andriejaus ir dar trijų apaštalų pašaukimą. Jėzaus kvietimas keturiems žvejams yra radikalus. Į radikalų Jėzaus kvietimą taip pat radikaliai ir be išlygų atsiliepė ir pakviestieji: palikę viską, nusekė paskui Mokytoją.
Evangelistas Lukas mokinių apsisprendimą sieja su ypatingu įvykiu – stebuklinga žvejyba (Lk 5, 1–11). Po tokio įspūdingo ženklo Simonas paskiriamas būti žmonių žveju. Jis su bendrininkais viską paliko ir nuėjo paskui Jėzų.
Jono evangelijoje nuskambėjusį kvietimą (Jn 1, 35–42) parengia prieš keletą dienų, o gal ir savaičių, įvykęs pokalbis su Jonu Krikštytoju prie Jordano upės. Evangelistas Jonas, aprašydamas mokinių pašaukimą, palieka laiko apmąstymui.
Nors evangelistai, vaizduodami mokinių pašaukimą, akcentuoja skirtingus momentus, tačiau bet kuriuo atveju šis vyksmas reiškia naujo gyvenimo pradžią. Ir vis dėlto, žvelgdami toliau į jų gyvenimą su Jėzumi, mes pastebime, kad šis radikalus posūkis neatskyrė jų nuo gyvenimo tikrovės.
Petras išlaiko ryšį su savo namais: Jėzus apsistojo jo namuose ir išgydė jo uošvę (Mt 8, 14–15). Zebediejaus sūnūs Jonas ir Jokūbas atvedė pas Jėzų savo motiną, nesiliovusią rūpintis sūnų karjera (Mt 20, 20–23).
Išlieka ne tik šeimos ryšiai, bet ir daiktų nuosavybė, pavyzdžiui, valtis: Petras duoda savo valtį Jėzui pasinaudoti (Lk 5, 3). O ir po Viešpaties prisikėlimo šis apaštalas parodo, kad nėra pamiršęs žvejybos amato (Jn 21, 3). Profesinė patirtis pasitarnauja mokiniams besidarbuojant Dievo Karalystei.
Tad naujo gyvenimo pradžią arba atsivertimą reikia suprasti ne kaip beatodairišką ankstesnių ryšių nutraukimą, o greičiau kaip tarnystę kilnesniam tikslui. Kažko atsisakymas yra tik tiek prasmingas, kiek toje atsiradusioje erdvėje yra vietos Kitam, kuris mus kviečia į misiją dėl kitų išganymo: „Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4, 19).
Jėzus pasitelkia į pagalbą žvejo įvaizdį, kuris atskleidžia jo bendradarbių užduotį. Šiandien šį įvaizdį reikia paaiškinti, jei norime, kad modernus žmogus tinkamai jį suprastų. Juk niekam nepatinka būti kažkieno „sužvejotam“.
Kaip žinia, žvejys ieško naudos ne žuvims, bet sau. Tačiau evangelinė reikšmė yra kitokia: žvejys tarnauja žuvims, taip kaip ganytojas rūpinasi avimis, ir net atiduoda už jas savo gyvybę (Jn 10, 11).
Be to, kai kalbame apie žmones, būti „sužvejotam“ nereiškia gėdos ar nelaimės, bet liudija išgelbėjimą. Pamąstykime apie žmones, sudužus laivui, esančius atviroje ir audringoje jūroje šaltą naktį. Išvysti tinklą ar numestą gelbėjimo ratą, jiems nereiškia pažeminimo, bet greičiau priešingai – praneša apie didžiausio jų troškimo išsipildymą. Kaip pagalbos ratą besiblaškantiems audringoje gyvenimo jūroje, turėtume suvokti ir žmonių žvejų tarnystę.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
