 |
| Atpažinimo kortelė, kurią nešiojo suomių vaikai, tėvų išsiųsti gyventi į Švediją. Šaltinis: Helsinkio miesto muziejus. |
1939-ųjų lapkričio 30 dieną Sovietų Sąjungos armija įsiveržė į Suomiją. Prasidėjo 105 dienas trukęs Žiemos karas (suom. Talvisota), kurio metu suomiams pavyko atsilaikyti prieš keliolika kartų galingesnį priešą. 1941 metų birželio 25 dieną Suomija, pasinaudojusi nacių Vokietijos žygiu į Sovietų Sąjunga, pabandė atsiimti per Žiemos karą prarastas teritorijas. Vadinamasis „Tęstinis karas“ truko iki 1944-ųjų rugsėjo. Monika Hills, tada maža mergaitė, prisimena tuos pavojingus metus. Tėvai, saugodami jos ir kitų dviejų savo dukterų gyvybes, jas kartu su kitais 70 tūkstančių suomių vaikų išsiuntė į Švediją.
1939-ųjų lapkričio 30 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo karą su Suomija, netikėtai ėmusi bombarduoti sostinę, Helsinkį. Tada buvau trejų metų. Per keletą valandų visas mano gyvenimas buvo nublokštas į chaosą. Gyventi staiga tapo pavojinga. Kai tėvą pašaukė į kariuomenę, mano mama buvo septintą mėnesį nėščia. Turėjome artimų draugų Osle, todėl buvo nuspręsta, jog mums bus saugiau išvykti į Norvegiją ir mamai gimdyti ten, o ne Helsinkyje. Mažai ką teprisimenu iš tos kelionės, tik tai, kad turėjome vykti laivu į Stokholmą, o tada – traukiniu į Oslą.
Norvegija nebuvo įsitraukusi į karą, tačiau maisto trūko, atsimenu save, valgančią virtą menkę ir bulves. Mes nebuvome vieni, apsistoję pas tą nuostabią šeimą. Čia gyveno jų giminaičiai iš Lenkijos, kurie pasitraukė, kai į jų šalį 1939 metų rugsėjo 17 dieną įsiveržė komunistai. Mano jaunesnioji sesuo sėkmingai atvyko 1940-ųjų vasario 3 dieną. Gyvenome Holmenkollene, nuo kurio atsivėrė įspūdingas vaizdas į sniegu užklotą miestą. Atsimenu, čia išbandžiau savo pirmąsias slides.
 |
| Šaltinis: yle.fi |
Taikos susitarimas tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos buvo pasirašytas 1940-ųjų kovo 12 dieną, vadinamasis Žiemos karas baigėsi. Kai tik tapo saugu, mano mama, sesuo ir aš grįžome į Suomiją. Oro uoste mus pastiko tėvas ir senelis. Tą atsimenu gerai, su malonumu jiems parodžiau savo naujagimę sesutę. Išvykome pačiu laiku, kadangi po kelių savaičių vokiečiai įsiveržė į Norvegiją, šeima, kurioje gyvenome, buvo tardoma ir kankinama, nes priklausė pasipriešinimo judėjimui.
Keletą metų gyvenome ramiai, kai 1941-ųjų birželį karas vėl prasidėjo. Pradžioje gyvenimas tekėjo sena saugia vaga, tačiau laikui bėgant jis tapo vis pavojingesnis. Sirenos kaukdavo keletą kartų per dieną ir mes kaskart turėjome bėgti kartu su šimtais kitų savo kaimynų į slėptuves. Tai buvo didžiulės, nešildomos požeminės slėptuvės, tiesa, ten turėjo būti elektra, nes neatsimenu, kad būtume sėdėję tamsoje. Galbūt turėjome žvakių ar žibintų, kai nutrūkdavo elektros tiekimas.
Kiekvienas iš daugiabučių turėjo didelius rūsius, kurie tarnavo ir kaip podėliai, užrakinti spynomis. Ant kiekvienų durų buvo užrašyta savininko pavardė. Karui tebesitęsiant ir sirenoms nepaliaujant dieną ir naktį gausti, tapo pernelyg sunku ir nepraktiška nuolat bėgioti į tas bendras slėptuves spiginant 20 laipsnių šalčiui, todėl vis dažniau leisdavomės į savo namo rūsį.
Atsimenu, kai pirmą kartą ten nusileidome, labai išsigandau, netoliese sprogus bombai. Sprogimo sukelta oro banga buvo tokia stipri, kad užrakintos rūsių durys atsivėrė, o mus visus apsupo tamsa. Sėdėjome visiškoje tamsoje ir tyloje, tik girdėjome siaubingą krintančių bombų staugimą ir išgyvenome nežinią, kas įvyks po to.
 |
| Šaltinis: freerepublic.com |
Kai galų gale pakilome į viršų, namo langai buvo išdaužyti, visur pilna stiklo, o bute – stingdomas šaltis. Mes, vaikai, žinoma, kitą dieną išėjome į lauką apsidairyti aplink, prisimenu didžiulę bombos išmuštą duobę ir daugybę griuvėsių. Žuvo žmonių, tačiau, laimė, nė vienas iš tų, kuriuos mes pažinojome.
Atsimenu, kai krintant bomboms ėjome aplankyti mamos ir jaunesniosios sesutės į ligoninę. Buvau apsivilkusi žieminį paltą, pasiūtą iš seno senelio chalato. Tai buvo 1943-iųjų kovas, ir vis dar buvo labai šalta, ėjome per gatves, pilnas pusnių. Jų niekas nevalė keletą dienų, nes nebuvo kam tą daryti. Visi vyrai buvo išėję į karą, moterys vairavo tramvajus ir traukinius. Autobusų nebuvo, nes visi buvo reikalingi fronte.
Bombardavo vis intensyviau, likti su trimis mažais vaikais mieste buvo pernelyg pavojinga. Mūsų šeima turėjo ūkį už kelių kilometrų į šiaurės vakarus nuo Helsinkio, kur gyveno mano senelis su savo antrąja žmona (močiutė mirė prieš daugelį metų). Ūkio kepykla neveikė, todėl mes į ją ir įsikėlėme. Aiškiai atsimenu savo tėvą, uniformuotą, nesiskutusį, grįžtantį pėsčiomis namo ankstyvą ryto valandą, nes viešasis transportas neveikė. Namuose jis galėjo pabūti tik keletą valandų ir turėdavo grįžti atgal.
Tai buvo pavojingi laikai, o Suomijos padėtis visiškai nenuspėjama. Tuo metu Lenkija ir Baltijos valstybės jau buvo Sovietų Sąjungos okupuotos, daugelis manė, kad tik laiko klausimas, kada toks tas pat likimas ištiks Suomiją. Pagal 1940-ųjų taikos sutartį Rusija jau buvo gavusi 16 tūkst. kv. mylių Suomijos teritorijos.
 |
| Šaltinis: www.historiana.eu |
Šiaurės šalys visada buvo artimos, ir tada, karo akivaizdoje, jos suteikė Suomijai pagalbą. Tai ypač pasakytina apie Švediją. Suomija buvo Švedijos dalis iki 1809-ųjų, kai pasibaigus Napoleono karams atiteko Rusijai. Tuomet Suomija tapo Didžiąja Rusijos kunigaikštyste. Mano senelis kartu su kitais suomių karininkais tarnavo caro Nikolajaus II kariuomenėje, kai Suomija išsikovojo nepriklausomybę nuo Rusijos 1917-ųjų gruodžio 6 dieną.
Karo metu suomių vaikai buvo evakuoti į Švediją ir Daniją. Politinei situacijai blogėjant, buvo nuspręsta išsiųsti mus į Švediją. 1944-ųjų birželį mano mama mus tris įlaipino į laivą, plaukiantį į Stokholmą, kur laukė mumis turinčios pasirūpinti šeimos. Aš apsigyvenau šeimoje, su kuria mano tėvai susipažino dar prieš karą, per atostogas slidinėdami. Mano jaunesniąją seserį priglaudė tos pačios šeimos seneliai, o pati jauniausioji, kuriai buvo tik penkiolika mėnesių, atsidūrė pas pagyvenusį vaikų gydytoją ir jo žmoną. Buvau labai nelaiminga, vis negaliu pamiršti, kokią didelę neviltį jaučiau, pradėjusi suvokti viso to, kas įvyko, pasekmes.
Negalėjo būti nuostabesnės ir labiau besirūpinančios šeimos, kurioje gyvenau, tačiau buvau pasakiusi „sudie“ savo mamai ir labai aiškiai supratau, kad galiu savo tėvų arba savo šalies daugiau niekada nepamatyti. Mes buvome vieni iš 70 tūkstančių vaikų, kuriuos evakavo per karą. Atsigręžusi atgal, į praeitį, jaučiu didžiulį dėkingumą toms svetingoms ir mylinčioms šeimoms, kurios rūpinosi mumis 8 mėnesius.
Paliaubos tarp sovietų ir suomių buvo pasirašytos 1944-ųjų gruodžio 19 dieną, ir mes grįžome namo. Šį kartą visa šeima, kartu. Tai buvo 1945-ųjų kovas. Grįžome į kitą šalį; Suomija prarado dideles teritorijas rytuose, Rusija aneksavo teritoriją į šiaurės vakarus nuo Helsinkio ir taip gavo priėjimą prie Suomijos įlankos. Ūkis, kuriame mes užaugome, atsidūrė toje teritorijoje. Netekome jos ir viso kito. Parduotuvės buvo tuščios, jose galėjai rasti tik popierinių batų, nedidelių lagaminų, pagamintų iš kartono, ir saldainių iš džiovintų morkų gabaliukų, paskanintų sacharinu.
Kai maistas baigėsi, vėl grįžome prie silkių ir bulvių dietos. Kol mūsų gyvenimas tapo sėslesnis, gyvenome mažytėje vieno kambario sodybėlėje, kaime. Skalbėme primityviai, vaikščiojome į lauko tualetą, bet buvome laimingi.
Žinoma, karo metai paliko savo žymę, tačiau mums pasisekė, daugeliu požiūriu pasisekė. Mes grįžome į šalį, kuri išsaugojo savo laisvę ir nepriklausomybę, nepaisant to, kad karą pralaimėjo. Tačiau svarbiausia – mes išlikome gyvi ir vėl galėjome būti visi kartu.
Parengta pagal BBC History archyvo medžiagą