Architektas Kęstutis Pempė neabejotinai yra vienas didžiausių šios srities specialistų Lietuvoje, savo darbui paskyręs daugiau nei 40 metų. 1999-aisiais apdovanotas Nacionaline premija, šiuo metu yra Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos narys, Aplinkos ministerijos visuomeninis patarėjas, Europos architektų tarybos (UIA) LAS atstovas, VDA dėstytojas.
K. Pempę kalbiname ne tiek norėdami pagerbti įspūdingą profesinį bagažą, kiek pasidžiaugti nedažnu ir kas kartą pradžiuginančiu įvykiu – naujos bažnyčios statyba. Šį rudenį Dubingiuose buvo pašventintas naujų katalikų maldos namų kertinis akmuo. Pokalbis ne vien apie tai, kaip gimsta bažnyčios projektas, bet ir apie sakralinės architektūros specifiką bei vis dar neišmoktas pamokas.
Platesnį interviu rasite artimiausiame žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numeryje.
Neabejotinai esate pripažintas savo srities profesionalas. Tarp įvairių jūsų darbų, kurie puošia ne vien Vilnių, tapote štai jau bene trečios naujos katalikų bažnyčios projekto autoriumi. Ką jums reiškia imtis projektuoti bažnyčią?
Sakraline architektūra susidomėjau prasidėjus atgimimui, kuris sutapo su mano atsivertimo laikotarpiu. Pirmasis mano projektuotas sakralinis statinys yra Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių pagalbos bažnyčia Alytuje.
Išties pirmieji žingsniai buvo žengti dar sovietmečiu, pavyzdžiui, kai slapta darėme kai kuriuos interjero darbus Žvėryno Švč. M. Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje. Tuometinis klebonas kun. Stanislovas Lidys paprašė pakeisti bažnyčios spalvinį sprendimą, vidinio dekoro ornamentus ir kartu su kolega Gyčiu Ramuniu ėmėmės šio darbo. Pagal mūsų projektą pagaminta ir sakykla.
Alytaus bažnyčios projektas buvo kur kas rimtesnis išbandymas. Ją statėme kartu su Kęstučiu Kisieliumi ir Gyčiu Ramuniu, tačiau interjerą įrengti nutarė pats klebonas. Aš stengiuosi išvengti vizito toje bažnyčioje, bet ką padarysi... Tai – bendruomenės namai, ir architektas tikrai negali jų savintis.
Buvo ir kitokių sąlyčių su sakraline architektūra. Vienas ilgiausių projektų turbūt buvo Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčios statyba, kurią pradėjome 1993–1994 metais, o pašventinta buvo 2005-aisiais. Projektavimas, statyba ir visi architekto kryžiaus keliai užtruko beveik 12 metų. Į pabaigą jau buvo kiek lengviau, nes mano paties vidinis tikėjimas buvo stipresnis ir ne taip lengvai išmušdavo iš vėžių įvairios pastabos ar pasiūlymai, nes pradėjau kiek daugiau suprasti liturgijos esmę ir prasmę. Tai neišvengiamai atsispindi ir architektūroje.
Gal ligi šiol vienas smagiausių projektų buvo Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčia, kurios statybą inicijavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, investavęs ten dalį savo tėvo palikimo.
Šiek tiek teko dirbti prie Vilniaus arkikatedros – keitėme įėjimo tamburą. Padarėme jį stiklinį – visiškai naują, sterilų, kad nesiliestų su klasicistine architektūra, net nemėgindami kaip nors įtaikyti į tą stilių, – tiesiog funkcionaliai atskyrėme kaip elementą klimatui reguliuoti.
Radome galimybę įrengti apšildymą grindyse, prie sienų. Katedros grindys visur buvo pažeistos, niekur kitur dirbti negalėjome, nes šioje bažnyčioje yra septynios autentiškos grindys viena ant kitos, tad vedžioti komunikacijų neįmanoma. Išoriniai radiatoriai būtų stipriai gadinę vaizdą.
Keitėme presbiteriją, pakabinome kitus šviestuvus, norėjosi atsikratyti sovietmečio paveikslų galerijos įvaizdžio.
Po to štai netikėtas fundatorių Rusteikų pasiūlymas sukurti bažnyčią Dubingiams – tai buvo labai malonus netikėtumas, prilygstantis teigiamam šokui. Būna gyvenime visokių pasiūlymų ir jų tikiesi, o toks prašymas pasitaiko labai retai.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Savo firmoje padarėme vidinį konkursą, kuriam parengėme apie dešimt galimų variantų. Rodėme juos ne tik fundatoriams, bet ir Dubingių visuomenei. Bendruomenė pasiūlymus aptarė, dalyvavo balsavime renkant geriausią, žodžiu, buvo įtraukta nuo pat pradžių. Galiausiai išrinko vieną iš kelių mano parengtų variantų.
Projektą atlikome kartu su Daiva Pauliukoniene, padedant Vaidai Kutaitei. Dabar beliko meninė dalis: sukurti vitražus, Kryžiaus kelio stotis, patį Nukryžiuotąjį, tabernakulį ir kitus liturginius elementus. Projekte numatyta šių dalykų vieta ir dydis, tačiau menininkai dar tik turės imtis darbo. Tarėmės su fundatoriais, kad paprašysime keleto kūrėjų parodyti savo idėjas, rengsime savotišką konkursą ir atrinksime geriausią.
Kaip gimsta bažnyčios pastatas architekto planuose? Kuo pasižymi naujosios bažnyčios struktūra? Kokią idėją norėjote perteikti?
Kiekvienas projektas gimsta gana skirtingai. Mes patys esame Bažnyčia, tad bažnyčios pastatui nesvetima visa, kas telpa žmogaus širdyje. Svarbiausia tai, kad čia bendruomenė susirenka šlovinimui. Ta vieta turėtų būti saugi, dengta stogu, o kartu ir sakrali – tipologine prasme. Ji neturi priminti, sakykim, virtuvės, kurią turime kiekvienas namuose, sandėlio ar garažo automobiliams. Pastato forma, spalva išreiškia ir yra skirta šlovinimui, nors aplinkybės gali būti ir labai skirtingos.
Tarkim, Dubingiuose yra išlikęs ankstesnės bažnyčios istorinis šventorius, tvora ir varpinė, šalia – kapinės. Kadangi bažnytėlė neturėjo rūsio, iškilę pamatų akmenys žymėjo kontūrą.
Mes paėmėme ta patį kryžiaus plano kontūrą taip, kad tie pamatų akmenys liktų išorėje ir, pasiremdami juo, sudėliojom likusį planą – sakralinę arkos formą. Norėjosi ją padaryti labai aiškią, paprastą, nevaidinti kokio nors istorinio stiliaus, nebandyti pritempti. Arka, kaip sakralinis motyvas, būdingas jau pačioms pirmosioms bažnyčioms – net ir katakombų bažnyčios, jeigu turėjo ne arkas, tai kažką labai panašaus.
Taigi, dydis jau buvo numatytas. Pavyzdžiui, mano pirmoji Marijos, Krikščionių pagalbos, bažnyčia Alytuje, jau gana nemaža, tačiau pirmuosiuose projektuose ji buvo dvigubai didesnė. Gyvenome atgimimo laikotarpiu, tad orientavomės į didžiausias pasaulio katedras, kurias pastatyti atrodė vienas juokas.
Santariškių Gailestingumo koplyčia įrengta vidiniame kieme, tarp ligoninės korpusų. Kiemas – kvadratinis, tad plane pasiūlėme kvadratinę koplyčią, tik pasukome įstrižai, norėdami labiau išreikšti susibūrimą aplink altorių.
Žodžiu, bažnyčia savo forma ir dydžiu gimsta vis kitaip, bet svarbiausia, kad tai – bendruomenės susirinkimo vieta. Kiek toje bažnyčioje galima susikaupti, kiek ji stumteli šlovinimo link, tai jau gana subjektyvūs dalykai. Vieni žmonės mėgsta vienas bažnyčias, kiti – kitas, tai priklauso nuo daugelio dalykų, ne vien nuo architektūros. Daug lemia apšvietimas, ar bažnyčia šildoma, ar ne, vienoje kunigas bara per pamokslus, kitoje padrąsina...(juokiasi).
Minėjote, jog Dubingių bažnyčios projektas buvo aptartas kartu su vietos bendruomene, stengėtės įsiklausyti į žmonių nuomones. Kaip vertinate, ar tai vis dar jūsų projektas, ar savos rūšies „užsakymas”?
Fundatoriai norėjo, kad vyktų diskusija. Užsakymas buvo konkretus – bažnyčia. Kadangi pati Aurelija Rusteikienė yra menotyrininkė, šiuo metu baigia menotyros doktorantūrą, labai domėjosi projektu. Mes kartu apžiūrėjome daug Aukštaitijos bažnyčių, lygindami jų dydį, pločio ir aukščio santykius, norėdami pajusti, kokių parametrų bažnyčias anksčiau statė mūsų protėviai. Norėjome atrasti „teisingą“ dydį, būdingą šiam kraštui. Mes artėjome prie to, bet ir fundatoriai šiuose tyrinėjimuose aktyviai dalyvavo.
Visuomenė balsavo pagal tai, kaip jiems buvo pateikta, pasiremdami pasiūlyta forma, vaizdu, išore. Atvirai pasakius, turbūt tai nebuvo didžiausias veiksnys: viziją jau turėjome, ir ji patiko visiems.
Image may be NSFW.
Clik here to view.
Nežinau, kaip seksis meninis užbaigimas. Reikia tam tikros kantrybės, nemažų finansų, sugebėjimo ir galiausiai, kad menininkai būtų tikintys žmonės, suprantantys, ką daro ir kam daro.
Iš savo patirties galiu paliudyti, kad, einant tikėjimo keliu, atsiveria labai daug dalykų, kurių, nepaisant to, kiek profesionaliai esi pasiruošęs, nežinai, jie būna tarsi užverti, uždaryti. Tam, kad jie atsivertų, kad juos perskaitytum, suprastum ir galėtum taip padaryti, reikia eiti tikėjimo keliu. Nesakau, kad aš jau atėjau kažkur ir viską žinau, – aš esu pakeliui, – tik galiu konstatuoti, kad kalbant apie sakralinį meną reikia eiti tikėjimo keliu. Priešingu atveju, viskas atrodo kitaip. Žvilgsnis kliūva vien už išorinių dalykų, tokių kaip forma, spalva, modernu ar nemodernu… Už savokų, kurios nėra esminės.
Gal todėl mūsų bažnyčiose ir kitose sakraliose erdvėse pasitaiko tiek daug kičo? Klebonas ar bendruomenė ne visada yra pasirengę pateikti deramą „užsakymą“?
Taip, nors gal ne visada tai įvyksta dėl blogų intencijų. Sakykim, klebonas paprašo paremti bažnyčią, reikia, pavyzdžiui, kiliminį taką įsigyti, dar ką nors... Žmonės sureaguoja paprastai: grįžę namo susuka atliekamą kilimą ir atveža į bažnyčią, galvodami, kad padarė gerą darbą. O bažnyčia galiausiai tampa suneštinių daiktų sandėliu.
Ne paslaptis, būna, kad ir menininkai dovanoja ką nors, ar rėmėjai, kurie nori įsiamžinti bažnyčioje, – dovanoja ir tikisi, kad kabės bažnyčioje ant sienos. Taip ir išeina, kad venoj bažnyčioj būna kokios trys skirtingų dydžių Marijos – žmogui sunku sugalvoti, „prie kurios geriau pasimelsti?“
Tai plati ir mažai plėtojama tema. Vyskupijose veikia meno tarybos, ir jos turėtų tą darbą atlikti: konsultuoti ir truputėlį liturgine ir menine prasme skaidrinti tą aplinką – ji turi būti neišblaškyta.
Ar turėjote galimybę apie tai kalbėtis su Lietuvos bažnyčiose dirbančiais kunigais?
Atvirai pasakius, neturėjau. Vienintelis dalykas, atrodo, prieš gerą dešimtį metų per Architektų sąjungą Vilniaus rotušėje buvome suorganizavę tarptautinę konferenciją apie sakralinį meną ir architektūrą. Dalyvavo daug vietinių kunigų, pranešimus skaitė mūsų ir užsienio specialistai, buvo keletas pristatymų, projektų, sakralinio meno parodų. Aišku, tokie renginiai turėtų vykti reguliariai ir būtų labai sveika juose apie tai kalbėti.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Dabartinė Dubingių bažnyčia - buvusi prieglauda |
Ypač sunku klebonams, kurie aptarnauja gal dvi–tris bažnyčias kur nors periferijoj. Jie lieka vieni su savo bendruomene ir kartais su ne visai pagrįstais jos atstovų įgeidžiais, tad turi labai aiškiai žinoti, kaip ką dera sutvarkyti, nuo ko pradėti, kas yra svarbiausia tiek architektūriniu, tiek meniniu požiūriu. Tai yra rimta bėda. Įsivaizduoju, kad tikėtis, jog kiekvienas kunigas dar būtų ir geras architektas ir menininkas, nėra realu, tačiau jie tikrai galėtų pasitelkti reikiamą pagalbą, pasitarti. Tai tikrai nebūtinai susiję su išlaidomis.
Ką manote apie šiuolaikinę sakralinių pastatų architektūrą? Ko reikia, kad projekto autorius sugebėtų prabilti šiandienos žmogui, likdamas ištikimas krikščioniškai žiniai? Kaip tarpusavyje dera tradicijos tęstinumas ir novatoriškumas? Kaip vyksta perėjimas?
Pati liturgija išties smarkiai nesikeičia. Na, gal po Vatikano II Susirinkimo buvo kai kas padaryta, pavyzdžiui, buvo įsteigta Švč. Sakramento koplyčia, tačiau dabar tabernakulis vėl grįžo atgal į bažnyčios centrą. Žvelgiant liturginiu požiūriu nėra didelio skirtumo tarp medinės kaimo bažnytėlės, mūrinės bažnyčios, gotikinės katedros ar visiškai šiuolaikiškos formos statinio – liturgija juk ta pati. Keitėsi muzika, giedojimas: XI amžiuje vyravo grigališkasis giedojimas, dabar naudojami šiuolaikiniai muzikos instrumentai ir t. t. Tačiau pagrindinė šlovinimo prasmė yra ta pati, tai ir yra esminis tęstinumas.
Kas dažniausiai „išmuša“ iš sakralios nuotaikos ar sakralios aplinkos? Labiausiai, sakyčiau, vadinamieji daiktai, menai ar elementai, kurie nėra tiesiogiai susiję su liturgijos esme. Jie arba tiesiog dubliuoja vieni kitus, arba jų per daug, arba jie kaip nors neteisingai išdėstyti, ir tada atsiranda tam tikro neaiškumo.
Kartais pasitaiko labai neskoningos puošybos – būtų galima vardyti nemažai pavyzdžių. Man atrodo, net Šv. Teresės bažnyčioje stovint pagrindinėje navoje gali matyti keletą Kristaus versijų, pora Marijų... Išties daug kur tai matome. Tas daugiažodžiavimas trukdo ypač žmogui, kuris nedrąsiai ateina į bažnyčią, dar slepiasi už kolonos. Perteklius suka kičo link: norima daug pasakyti, daug papuošti. Žinoma, tai kyla iš širdies, iš meilės, tačiau ji turi turėti tam tikras ribas, turi būti sustabdyta ir skirta pagrindiniam tikslui, pagrindiniam akcentui – tam, kas yra svarbiausia.
Pavyzdžiui, bažnyčios apšvietimas: presbiterijoje turėtų būti 30 % šviesiau negu visoj likusioje erdvėje. Vien apie bažnyčiose įrengtą apšvietimą būtų galima daug kalbėti. Bažnyčia turėtų būti apšviesta taip, kad žmogus galėtų skaityti maldos tekstą, o stipriausiai šviesa turėtų apšviesti pačią esmę, centrą – altorių, tabernakulį, Nukryžiuotąjį – dėl ko visi ir susirinko.
Kalbant apie medžiagas, apie kitus dalykus, jie visi turi būti nukreipti viena teisinga kryptimi. Apie puošybą ir visa kita reikėtų galvoti gana atsargiai.
Bažnyčios interjeras neretai atspindi netrumpą statinio gyvavimo istoriją, kai vienas laikotarpis papildo kitą. Gal derėtų reguliariai jį peržiūrėti ir koreguoti?
Revizija tikrai reikalinga. Istoriškai keitėsi požiūris, pavyzdžiui, į giedotojus. Istorinėse bažnyčiose buvo visada mėginama juos iškelti kur nors prie vargonų. Tuo tarpu dabar neretai vargonai yra elektroniniai, nusileidžiantys prie giedotojų, priartėja prie bendruomenės.
Panašūs sprendimai turėtų būti gerai apgalvoti, tai galiu pasakyti, remdamasis savo klaidomis. Pavyzdžiui, Domeikavos bažnyčios bendruomenė turėjo labai tvirtą tremtinių chorą ir būtinai norėjo, kad choras būtų bažnyčios priekyje: altorius, užaltorinė siena su tabernakuliu, paskui – balkonas chorui. Tik vėliau sužinojau, bendraudamas su vyskupais, kad virš tabernakulio joks choras negali stovėti. Intencijos buvo gražios, bet... Man buvo labai paprastai paaiškinta, jog reikia siekti, kad mišių metu niekas neblaškytų. Juk jei choras stovės priekyje, visi norom nenorom stebės, ką veikia koks choristas, užuot susitelkęs į tai, kas vyksta prie altoriaus, dėl ko čia ir atėjome.
Manau, kiekvienu atveju reikia didelio įsiklausymo. Bažnyčią naujai statyti ar pertvarkyti turi inicijuoti vyskupas. Esminių dalykų be jo žinios geriau nedaryti, nors pas mus tai neretai vyksta: klebono ar gerų parapijiečių iniciatyva. Gerai, jeigu žmonės tam pasirengę, bet būna visaip.
Kalbino Saulena Žiugždaitė