„Pirmas savaites ar mėnesius Japonija svaigina. Tai – visai kita kita erdvė, kitas pasaulis, visada įdomus ir kerintis“, – sako Mindaugas, jau šeštus metus leidžiantis šioje šalyje.
Jis – vienas iš pastaruoju metu Japonijoje gyvenančios saujelės lietuvių, pasak jo, apytikriai dviejų šimtų. Šalyje, kurioje yra apie 128 milijonai gyventojų. Krašte, kuris, atrodo, tolimas Lietuvai ne tik geografine, bet ir kultūrine, mentaliteto prasme. Kur nauja diena prasideda septyniomis valandomis anksčiau nei Lietuvoje. Todėl su čia gyvenančiais lietuviais, būnant Lietuvoje, susisiekti nėra labai paprasta. Kai mes pradedame darbo dieną, ji ten jau eina prie pabaigos. Vakare parašytas elektroninis laiškas iš Lietuvos Japonijoje gyvenantį lietuvį pasiekia paryčiais.
Apie tai, kaip jaučiasi lietuvis, gyvendamas Japonijoje, su kokiais iššūkiais susiduria ir kaip, būdamas čia, suvokia savo lietuvišką tapatybę, pasidalinti sutiko formalus lietuviškos mokyklėlės Japonijoje vadovas ir mokytojas Mindaugas Ignotas, druskininkietė pedagogė Rovena Kvaraciejūtė, Japonijoje pragyvenusi trejus su puse metų, bei beveik dešimtmetį čia gyvenanti, giliausiai šaknis įleidusi Jūratė Fujii.
Lietuvių bendruomenės pėdsakais
Remiantis Lietuvos Respublikos ambasados Tokijuje informacija, nors pastaraisiais metais tiek kultūriniai, tiek ekonominiai ryšiai tarp Lietuvos ir Japonijos plečiasi ir gilėja, lietuvių čia gyvena nedaug. Tačiau tikslios statistikos, kiek jų ilgesnį laiką ar nuolat gyvena Japonijoje, nėra. Lietuviai šalyje atsiduria skirtingais keliais – vieni ieškodami geresnio darbo, kiti sukuria mišrias šeimas, treti atvyksta studijuoti, siekti mokslinės karjeros.
Oficiali lietuvių bendruomenė Japonijoje buvo įkurta 2005 m. sausio 10 d. Jos tikslas – išlaikyti tautiškumą, puoselėti Tėvynės tradicijas, lietuvišką auklėjimą bei lavinimą, plėtoti kultūrinius ryšius su Lietuva; galimybė lietuviams susitikti ir pažinti vieni kitus, palaikyti tarpusavio ryšius, dalintis informacija bei žiniomis, teikti tarpusavio pagalbą. O nuo 2007 m. balandžio 1 dienos lietuvių bendruomenės pastangomis Japonijoje pradėjo veikti pirmoji sekmadieninė lietuvių kalbos mokyklėlė „Šaltinėlis“.
Bendruomenė turi savo interneto svetainę, kurioje pateikiami jos atsakingų narių kontaktai, organizacijos statutas, narystės sąlygos, renginių kalendorius, kviečiama dalyvauti forume. Tačiau galima pastebėti, kad daugiau bendruomenės renginių vyko 2008–2010 metais, po ketvertą per metus – metiniai narių susirinkimai, Kalėdų, Velykų šventės, Joninės, Vasario 16-osios minėjimas. O štai 2011–2012 m. tokių renginių būta tik po du. Paskutinis – 2012 m. vasario 18-ąją. Taip pat nepavyko susisiekti ir su svetainėje nurodytomis Lietuvos bendruomenės pirmininke bei jos pavaduotoja. Tad ar ši bendruomenė dar egzistuoja?
Pasak LR ambasados Japonijoje antrosios sekretorės Astos Slavinskaitės, realiai nedidelė lietuvių bendruomenė Japonijoje yra, tačiau formaliai ji neįsteigta. Yra nedidelis būrelis lietuvių, kurie susirenka ambasadoje Kalėdų ar Velykų proga. „Tai nėra aktyviai veikianti organizacija, kuri turėtų vadovus, įgaliotus priimti tam tikrus sprendimus ir galinčius veikti bendruomenes vardu. Kiek žinome, kreipimaisi, gauti kontaktiniais bendruomenės adresais, yra išplatinami tarp bendruomenės narių. Ar į juos kas atsako, priklauso nuo asmeninės kiekvieno nario iniciatyvos ir susidomėjimo“, – teigia A. Slavinskaitė.
 |
| Mindaugas Ignotas |
Vis dėlto pavyko susisiekti su svetainėje įvardytu lituanistinės mokyklėlės „Šaltinėlis“ oficialiu vadovu ir mokytoju Mindaugu Ignotu, Japonijoje gyvenančiu jau šeštus metus. Be to, jis ir ketvirtakursis tarptautinių santykių studentas.
Mindaugas prisipažįsta, kad šiuo metu nuo lietuvių bendruomenės gyvenimo yra atitrūkęs, nes gyvena ir mokosi ne Tokijuje, kur vykdavo narių susirinkimai bei kiti renginiai. Pasak Mindaugo, prieš dvejus metus, kai jis aktyviau dalyvavo bendruomenės veikloje, šie susitikimai būdavo labai jaukūs, susirinkdavo panašių likimų lietuviai. Jų ateidavo po 10–20, per Kalėdų šventę – daugiau. Mindaugo nuomone, šie skaičiai turėtų būti panašūs ir dabar, o bendruomenės veikla šiuo metu tikriausiai tenkina aktyvius narius.
Pasak Mindaugo Ignoto, lituanistinė mokyklėlė Japonijoje buvo įkurta gana spontaniškai, šią idėją pasiūlius per vieną iš bendruomenės susitikimų. Jis sutikęs būti mokytoju ir vadovu, nors ir neturįs jokio pedagoginio išsilavinimo. Buvo planuota mokyti lietuvių kalbos pagrindų, skaityti ir rašyti. Tačiau mokinių susirinkdavo vos keletas, iš mišrių ir lietuvių šeimų. „Labai greitai paaiškėjo, kad atstumai daro savo – lietuvių bendruomenė Japonijoje negausi ir gana išsibarsčiusi po Tokijo metropolį bei jo apylinkes. Susirinkti darėsi vis sunkiau, pamažu mokyklėlės veikla prigeso. Nesakyčiau, kad viskas tuo ir baigėsi, bet šiuo metu pamokos reguliariai nebevyksta“, – patirtimi dalijosi Mindaugas. Jo teigimu, nors Lietuvos Vyriausybė aprūpino ambasadą pradinių klasių vadovėliais, tačiau lietuvių bendruomenė Japonijoje tiesiog per maža, kad čia dirbtų profesionalūs pedagogai, taip pat nėra tam skirtų patalpų ar mokymo įrangos.
Anglų kalbos mokytoja Rovena Kvaraciejūtė, trejus su puse metų stažavusis Japonijoje ir prieš pusantrų sugrįžusi į Lietuvą, prisimena, kad lietuvių bendruomenė aktyviausia buvo tada, kai Lietuvos ambasada Japonijoje turėjo kultūros atašė. „Tuo metu tai buvo Gabija Žukauskienė, kuri, mano nuomone, tikrai aktyviai organizavo bendruomenės veiklą, įvairius renginius, lietuvių dienas Japonijoje. Tada lietuvių bendruomenė buvo skatinama prisidėti prie jų organizavimo“, – sako Rovena, kuri, nors tuo metu gyveno Nagane, tačiau taip pat važiavo į Tokiją talkinti lietuvių dienų renginyje. Jos nuomone, panaikinus atašė pareigybę, bendruomenės veikla gerokai prigeso. Tad ji yra įsitikinusi, kad vien pačių lietuvių entuziazmo nepakanka – reikalingas atsakingo darbuotojo ambasadoje etatas.
Mindaugas: gyventi Japonijoje – jauku ir gera
Nors lietuvių bendruomenė Japonijoje negausi ir gan silpna, šie išsibarstę po visą šalį, o dažnas mūsų tautietis būna vienintelis lietuvis visame mieste, vis dėlto susidaro įspūdis, kad bent jau tie tėvynainiai, kurie sutiko pasidalinti savo patirtimi, šioje tolimoje ir svetimoje šalyje jaučiasi gerai.
„Pirmos savaitės ir mėnesiai Japonijoje tiesiog svaigino, – prisimena Mindaugas Ignotas. – Man pačiam Japonija visada buvo kita erdvė, kitas pasaulis, nebūtinai egzotiškas, bet visada įdomus ir kerintis. Bet jis taip pat nėra dygus ar atstumiantis.“ Mindaugas į Japoniją atvyko laimėjęs jos vyriausybės stipendiją bakalauro studijoms šioje šalyje.
Pasak Mindaugo, Japonijoje jam, kaip lietuviui, jokių problemų nekilo: „Man visada buvo jauku ir smagu čia gyventi. Nors negalėčiau kalbėti visų lietuvių vardu, bet Japonija žavisi daugelis mano draugų ir pažįstamų žmonių, tiek ir čia gyvenusiųjų, tik ir trumpiau apsilankiusiųjų.“ Mindaugas įsitikinęs, kad Japonija – labai saugi šalis, kur juntamai rūpinamasi žmonių sveikata ir gerove.
„Nors japonai brėžia gana ryškią ribą tarp savo tautiečių ir užsieniečių, tai – gana uždara tauta, jie yra labai smalsūs, mandagūs ir jautrūs. Čia nė karto neišgirdau rasistinių užgauliojimų“, – sako Mindaugas.
Tačiau jis prisipažįsta, kad dėl kultūrinių bei mentaliteto skirtumų bendravimas su japonais ne visada būdavo sklandus. „Teko mokytis čionykščio etiketo, šiek tiek pakeisti savo įpročius. Japonijoje nepriimta kalbėti ,,tiesiai šviesiai“, nebent tarp labai artimų draugų. Savo mintis ir nuomonę tenka reikšti atidžiau, labiau įsiklausant į kitus. Labai didelį vaidmenį žmonių bendravime vaidina empatija, kompromisai vertinami labiau už varžybas ir konkurenciją“, – sako Mindaugas.
 |
| Rovena Kvaraciejūtė |
Rovenos strategija: atvirumas, pozityvi nuostata ir draugystė su japonais katalikais
Panašiais teigiamais įspūdžiais apie savo jauseną Japonijoje dalijasi ir čia trejus su puse metų pragyvenusi Rovena Kvaraciejūtė, kuri buvo vienintelė lietuvė Matsumoto mieste ir vienintelė europietė universitete, kuriame stažavosi. Rovena teigia, jog jai niekur netekę patirti tiek gerumo, kiek Japonijoje. Ji tai iš dalies sieja su tuo, jog gyveno ne Tokijuje, bet provincijoje – iš pradžių Matsumote, vėliau – Nagane. Rovena įsitikinusi, kad provincijoje žmonės visai kitokie nei sostinėje, jie labiau tavimi domisi, yra nuoširdesni, atviresni, labiau linkę padėti, ypač vyresnės kartos atstovai. Vos atsidūrusi Matsumote, ji susipažino su miesto savivaldybės darbuotoju, kurio šeima jai palčiai atvėrė savo namų duris – supažindino su šalimi, kviesdavo į renginius, muziejus, supažindino su kitais žmonėmis.
Tačiau bene didžiausią įspūdį Rovenai paliko pažintis su japonais katalikais, sutiktais Nagano katalikų bažnyčioje. Viena jos narių – septyniasdešimtmetė moteris – tapo geriausia Rovenos drauge ir globėja, pasak jos, „tikru angelu sargu“. Rovena ir Vatanabė intensyviai bendrauja ligi šiol internetu, taip pat lanko viena kitą jų gimtosiose šalyse.
Rovena mano, kad galbūt Japonijoje jai gerai jaustis padėjo ir jos atvirumas, bendras pozityvus nusiteikimas. Ji įsitikinusi, kad teigiama patirtis svetimoje šalyje iš dalies priklauso nuo paties žmogaus, „kiek jis nori ir sugeba integruotis į tą visuomenę, kiek jis yra lankstus, kiek geba atsisakyti savo išankstinių nuostatų, priimti šalies taisykles.“
Pasak Rovenos, išties japonų bendravimas gerokai skiriasi nuo lietuvių „Aš pati mačiau, kaip mano draugė lietuvė, ištekėjusi už japono ir gyvenanti Japonijoje, iš visų jėgų stengėsi integruotis, tačiau buvo matyti, kad jai labai sunku. Nes kuo toliau tuo labiau atsiveria naujų klodų, kurie lyg ir buvo pasislėpę.“
„Taip pat reikia turėti omeny, kad, kai japonai su tavimi bendrauja kaip su užsieniečiu, tau daug ką atleidžia. Tačiau jie yra labai neatlaidūs savo visuomenės nariams. Ir kai tu jau esi traktuojamas kaip jų bendruomenės narys, kai kurie dalykai tau taip pat nebeatleidžiami, ir tai gali kelti pyktį bei nepasitenkinimą“, – sako Rovena.
Nors Rovena Japoniją prisimena su didžiule nostalgija ir visuomet norėtų vėl čia atvykti, tačiau viso gyvenimo šioje šalyje praleisti nenorėtų. Ji pripažįsta, kad japonų visuomenė vis dėlto labai „sunki“, reikalaujanti besąlygiško paklusnumo, čia taisyklės, kad ir kokios atrodytų absurdiškos, nėra kvestionuojamos – jų tiesiog laikomasi.
Jūratė Fujii: dešimt metų Japonijos
Jūratė Fujii – jau beveik dešimtmetį gyvena Japonijoje, Nagane, su japonu sukūrusi šeimą, prižiūrinti namus ir padedanti vyrui jo smulkiame versle. Šiuo metu ji – vienintelė lietuvė šiame „provincijos“ mieste, kuriame yra 200 tūkstančių gyventojų. Jos vyras – vienas iš nedaugelio tų „drąsiųjų“ japonų, kurie ryžtasi vesti vakarietes. Dažniau būna atvirkščiai – su užsieniečiais mišrias šeimas sukuria japonės moterys.
Jūratei pirmas didžiausias iššūkis įsikūrus Japonijoje buvo kalba. Tačiau ji su dėkingumu prisimena savo pirmąjį japonų kalbos mokytoją, senuką, padėjusį jai neblogai pramokti japoniškai. Pasak Jūratės, nemokant japonų kalbos šioje šalyje gyventi labai sunku.
Japonų mentalitetas – lig šiol nemenkas iššūkis lietuvei. Pasak jos, japonai labai smulkmeniški. Be to, ji pajuto, kad japonai užsieniečius laiko mažiau protingais nei jie patys. Tai žeidžia ne tik Jūratę, bet ir jos tetą, taip pat lietuvę, gyvenančią kitame Japonijos mieste.
Moteriai taip pat atrodo, kad šalies vyriausybė labai mažai rūpinasi savo piliečiais, kurie tik apkraunami daugybe įvairiausių mokesčių. Jos nuomone, skaudi problema Japonijoje – žiaurios patyčios mokykloje, mokytojų bejėgiškumas šiuo atveju, didžiuliai akademiniai krūviai mokiniams. Lietuvę slegia ir ypatingas darbo sureikšminimas šioje visuomenėje. Japonai atostogauja labai trumpai – du kartus po penkias dienas per metus, nedirbama tik sekmadieniais. Jūratė apgailestauja, kad jos šešiametė dukrelė beveik nemato savo tėčio, kuris namo iš darbo grįžta tik vėlai vakare ir visada būna pavargęs.
Lietuvę kiek vargina ir sudėtingas bendravimas su japonais, kai netgi su draugais negali bendrauti laisvai, o prieš kalbėdamas visuomet turi gerai apgalvoti, ką sakysi, kad šie neįsižeistų ar kad tavo sąmojus neliktų nesuprastas. Taip pat – „senamadiškas“ požiūris, vis dar būdingas ne tik vyresnės kartos japonams, bet ir keturiasdešimtmečiams, jo vyro bendraamžiams – esą vyras eina tik į darbą, o visi namų rūpesčiai gula tik ant žmonos pečių.
Vis dėlto Jūratę džiugina jos geri santykiai su vyro tėvais, kas tarp pačių japonų yra veikiau išimtis. Taip pat ji nėra patyrusi jokio priešiškumo iš savo vyro giminių ar draugų dėl to, kad yra užsienietė. Jūratei „išlikti“ Japonijoje taip pat padeda glaudus ryšys su čia gyvenančia teta, telefoniniai pokalbiai su pažįstama lietuve iš Tokijo bei bendravimas su draugėmis japonėmis, gyvenančiomis Nagane.
Jūratė pripažįsta, kad norėtų turėti daugiau draugų lietuvių Japonijoje, tačiau atvykti į lietuviškus susibūrimus Tokijuje negalinti dėl nemenko atstumo ir laiko stokos.
 |
| Jūratė Fujii su šeima |
Lietuvos pilietybės į japonišką nekeis
Paklausta, ar japonai domisi, iš kur ji atvykusi, ar klausinėja apie Lietuvą, Jūratė atsako teigiamai. Tačiau priduria, kad iš pradžių ji automatiškai būna palaikoma JAV arba Rusijos piliete. Tą tvirtina ir Rovena, taip pat patyrusi, kad dažnam japonui egzistuoja tik trys šalys – Japonija, JAV ir Rusija. Kita vertus, japonams, kurie žino apie Lietuvą ar yra joje lankęsi, mūsų šalis labiausiai asocijuojasi su japonų diplomatu, žydų gelbėtoju Sugihara.
Jūratė besidomintiems jos gimtąja šalimi visuomet stengiasi paaiškinti, kur yra Lietuva, kuo ji ypatinga. Komplimentų Lietuvai Jūratė yra girdėjusi ir iš japonų, kurie yra lankęsi jos tėvynėje.
Jūratės vyras japonas Lietuvoje buvęs du kartus – per jų vestuves bei dukrelės krikštynas katalikų bažnyčioje. Dabar mergaitei šešeri. Marija puikiai kalba ne tik japoniškai, bet ir lietuviškai. Beje, šį vardą dukrai išrinko tėtis. Gimus Marijai, jis taip pat paskatino Jūratę kreiptis į Lietuvos ambasadą Tokijuje, kad mergaitei būtų suteikta ir Lietuvos pilietybė.
Jūratė jaučia didelę nostalgiją Lietuvai, kurioje su Marija lankosi kartą per metus. „Man tai svarbu ir emociškai, ir pilietiškai, – sako moteris. – Man išlaikyti lietuvišką tapatybę yra labai svarbu. Kad ir kiek gyventum kitoje šalyje, kad ir kiek turėtum čia draugų, vis tiek jausiesi svetimšalis. Žinau, jeigu kas nutiks, visada galėsiu grįžti į Lietuvą. Tad sunku suprasti žmones, kurie, apsigyvenę svetimoje šalyje, pradeda blogai atsiliepti apie Lietuvą. O aš net lietuviškuose rinkimuose dalyvauju – kaip ir dera Lietuvos pilietei.“
Lietuvybę Jūratė stengiasi įskiepyti ir savo dukrai – su ja bendrauja lietuviškai, grįžusi atostogų į Lietuvą, perka jai lietuviškas knygeles. Ji taip pat siekia, kad Marija pažintų savo senelius bei kitus artimuosius, gyvenančius Lietuvoje. Tad mergaitė vos atvykusi į Lietuvą tuoj pat pradeda čiauškėti lietuviškai su savo lietuviais draugais.
Nors Jūratė jau beveik dešimtmetį gyvena Japonijoje, šios šalies pilietybės ji neturi: „Kad aš jos visai nenoriu ir nesiekiu, nes esu lietuvė. Turiu Japonijos vizą visam gyvenimui. Esu lietuvė ir visada ja liksiu.“
Jūratė neatmeta galimybės kada nors su šeima grįžti gyventi į Lietuvą. Beje, tam ryžtųsi ir jos vyras, kuris jaučiasi pavargęs nuo japoniško gyvenimo tempo bei žavisi Lietuva – kolekcionuoja visus su ja susijusius suvenyrus, kuriais puošia savo namus.
Savo lietuvybę Japonijoje jaučia „aštriau“
Mindaugas Ignotas, paklaustas, kiek jam svarbus savo lietuviškos tapatybės išsaugojimas gyvenant svetimoje šalyje, atsakė, jog nelabai sugebėtų būti kuo nors kitu nei lietuviu.
„Man sunku įsivaizduoti kažkokią transformaciją į kito identiteto ar tautybės žmogų, nelabai suvokiu, kaip tai galėtų atsitikti. Galbūt dėl to, kad augau ir brendau lietuvių šeimoje, lietuviškoje visuomenėje ir mokykloje. Nemanau, kad egzistuoja kažkoks lietuviškas grynumas, bet aš pats niekada neturėjau tokios daugialypės tapatybės, kuri, tarkime, susiformuoja šeimoje, gyvenant su skirtingų tautybių ar kultūrų tėvais. Neturiu ir ilgo gyvenime užsienyje patirties, ypač tokioje visuomenėje kaip JAV, kur paprastai žmonės turi kelis identitetus. Kad ir kaip būtų, į lietuvybę aš žvelgiu gana plačiai – kuo skirtingesnius lietuvius ji gali aprėpti, tuo įdomesnė ir kūrybiškesnė bus ir mūsų šalis“, – savo mintimis dalijasi Mindaugas.
Jam tautiškumas – lygiai toks pat natūralus ir nepasirinktas kaip vardas ar gimtoji kalba. „Ko gero, tai lėmė aplinka, kurioje augau – savo tapatybę paveldėjau ir priėmiau. Žinoma, tuo viskas nesibaigia, tai tik pradžia, toliau vyksta sąmoningas buvimas lietuviu, tapatybės kaita, sąmoningesnis susivokimas, bet iš esmės jos perkonstruoti man neatrodo įmanoma.“
Pasak Mindaugo, japonai labai domisi, iš kur jis atvyko, kokia kalba kalba, kuo ypatinga jo šalis. Jį maloniai nustebino tai, kad nemažai sutiktų japonų yra girdėję Lietuvos vardą, gali išvardyti visas tris Baltijos šalis. Mindaugas keletą kartų yra pasakojęs apie Lietuvą japonų ir kitų užsieniečių auditorijoms: „Tai buvo labai smagu ir malonu, sulaukiau nemažai klausimų“, – dalijasi įspūdžiais lietuvis. Jam taip pat tekę sutikti ir japonų, kurie norėjo studijuoti Lietuvoje arba joje ilgą laiką jau buvo gyvenę bei spėję pamilti mūsų kraštą.
„Savo lietuvybę Japonijoje jaučiu gana aštriai, turbūt dėl didelio kultūrų kontrasto, – pabrėžia Mindaugas. – Atsiranda ir ilgesys bei nostalgija Lietuvai, kurie daug stipresni ir tikresni, nei kada galėjau įsivaizduoti. Tokie gyvi jausmai niekada nekildavo, kol gyvenau Lietuvoje. Kad ir kaip būtų, visada Japonijoje jaučiuosi esantis lietuvis. Ši šalis mane sutiko labai šiltai, ir aš jos ilgiuosi vos tik grįžtu į Lietuvą, netgi galėčiau sakyti, jog ji tapo antraisiais mano namais. Bet niekada nejaučiau, jog dėl to nukenčia mano lietuvybė. Galbūt paradoksalu, bet buvimas svečiu kitoje šalyje ją tik sustiprino.“
Parengė Jurga Žiugždienė