 |
Paprastai sakoma, jog septintojo dešimtmečio „gėlių vaikų“ erą vainikavo Vudstokas. Jo dvasia, masiškumas ir įspūdingas muzikinių grupių sąrašas tai patvirtina. Vis dėlto praėjus metams po šio istorinio įvykio grupė išrinktų muzikantų išgyveno tai, kas jų pačių vėliau buvo įvardyta kaip dar stipresnis patyrimas nei Vudstokas. „Festival Express“ – dvi savaites traukiniu keliavęs festivalis, daugumos ten buvusiųjų širdyse liko tikruoju septintojo dešimtmečio su visa jo muzika, įvykiais ir idealais simboliu.
Dažniausiai grupių dalyvavimas muzikiniuose festivaliuose apsiriboja atvykimu, pasirodymu ant scenos, trumpais pokalbiais ar grojimu su kolegomis ir kelione tolyn arba namo. 1970 m. dviem jauniems ir entuziastingiems koncertų organizatoriams – Kenui Walkeriui ir Thorui Eatonui – kilo mintis sulaužyti šias įsisenėjusias tradicijas. Septintojo dešimtmečio buvimo kartu ir vienybės dvasios įkvėpti, jie nusprendė surengti keliaujantį festivalį, kuriame grupės po koncertų neišsilakstys savais keliais, o kartu gyvens ir dieną naktį gros. Kitaip tariant, kažkas panašaus į keliaujantį cirką. Su rėmėjų pagalba buvo įsigytas ne pats prasčiausias traukinys su visais patogumais (miegamieji, restoranas ir kita), taip pat koncertinė aparatūra bei maistas ir gėrimai. Idėjai virstant kūnu iškilo pats svarbiausias klausimas, kokius keleivius sodinti į traukinį. Ir čia organizatoriai neapsiriko. Kaip hipiškos dvasios vėliavnešiai buvo pakviesti Grateful Dead, tuo metu savo muzika nuo „tirštos“ psichodelikos sukę žemiškesnio folkroko stiliaus link (nors nuo Ken Kesey ir „Marry Pranksters“ laikų likęs psichodelinis viralas neišgaravo). Gerai suvokę, kad traukinys prastai važiuos, jei nebus nuolatinio uždegimo ir liepsnos įpūtimo, organizatoriai prisiminė Janis Joplin. Šioji, žinoma, prisidėti prie keliaujančio festivalio neatsisakė. Kadangi suplanuotas maršrutas turėjo driektis per visą Kanadą nuo rytų (Toronto) į vakarus (Vankuveris), pakviestos ir kanadiečių grupės. Ir kaip čia galima apsieiti be The Band. Šalia jų traukinyje apsigyveno neblogos kanadiečių roko komandos Mashmakhan, Seatrain, bei akustinio folko atlikėjai Tomas Rushas ir Ericas Andersenas. Būtina paminėti ir dar vieną muzikantą – bliuzmeną Buddy Guy, tuomet buvusį pačiame savo jėgų žydėjime. Štai tokia kompanija dvi savaites gyveno viename traukinyje. Išlipti, sugroti daugiatūkstantinei publikai, o tada vėl lipti į namais tapusį traukinį, kuriame muzika niekad nenutildavo, ir pirmyn į kelią!
Organizatorių idėja buvo graži, bet realybė pranoko visus jų lūkesčius. Kiekviename mieste muzikantus pasitikdavo pilni stadionai muzikos ištroškusių gerbėjų, o grupės savo ruožtu atidavė save, kiek tik galėjo. Neįkainojami Grateful Dead pasirodymų kadrai: kai roko koncertuose – vienu metu grojo du būgnininkai, tai jau buvo vienas rečiausių atvejų, o gerbėjams paliko neišdildomų įspūdžių. O kur dar barzdotasis „deadų“ bliuzmenas „Pigpenas“, tada dar nežinojęs, jog jam gyventi belikę vos keleri metai. Na, o likę „Grateful Dead“ nariai kartu su draugiškiausios šypsenos visoje roko istorijoje savininku Jerry Garcia priešakyje kaip visada nuostabiai atliko savo darbą. Janis Joplin pasirodymai buvo ne ką prastesni. Savo ugningu bliuzroku ji kaip reikiant įkaitindavo publiką. The Band tuo metu taip pat buvo savo kūrybos viršūnėje, o tai įrodo nufilmuota ypač jausmingai atlikta daina „I Shall Be Released“. Buddy Guy įnešė į bendrą katilą šiek tiek „juodojo“ prieskonio. Stiprus ir tobulai Čikagos stiliumi atliktas elektrinis bliuzas puikiai įsiterpė tarp roko grupių pasirodymų. Kitos grupės taip pat pasirodė gerai, palikdamos daug įspūdžių gerbėjams. Dar norėčiau paminėti vieną netipinį to meto muzikos atvejį – linksmuosius Sha-Na-Na. Skirtingai nei „plaukuotieji“, „barzdotieji“ ir kitaip hipiški kolegos, Sha-Na-Na liko ištikimi 50-ųjų rokenrolo stiliui – tiek labai profesionaliai atlikta muzika, tiek narių išvaizda („elviškai“ sulaižyti plaukai, blizgantys kostiumai), tiek choreografija (juokingi „vienas žingsnis – į kairę, vienas – į dešinę“ ir panašūs judesiukai). Sha-Na-Na svečiavosi ir Vudstoke, tik ten publika į juos kreivokai žiūrėjo. Tuo tarpu „Festival Express“ metu žmonės per jų pasirodymus tiesiog šėlo. Nufilmuotose kadruose matyti ir prie pat scenos Sha-Na-Na koncertu besimėgaujantys Grateful Dead ir kitų grupių nariai.
Tai, kas vyko ant scenos, buvo „Festival Express“ dalis, kurią tuo metu pavyko išvysti festivalį aplankiusiems muzikos gerbėjams. Tik daug įdomesni dalykai vykdavo po pasirodymų. Kai atlikėjai sulipdavo į traukinį ir keliaudavo tolyn, tuomet užvirdavo tikrasis gyvenimas: iki tol menkai pažįstami muzikantai susėsdavo ir improvizuodavo. Užėjus į vieną vagoną pasigirsdavo bliuzas, kitame lyriškai skambėdavo kantri muzika, trečiame vykdavo nenupasakojami, psichodeliniai dalykai, nukeliantys anapus suvokimo ribų. Muzikantai išbandydavo visokius muzikinius stilius. Ir tikrai nebūdavo taip, jog kažkas atėjęs įsakydavo, ką groti. Viskas vykdavo daug paprasčiau – vienas pradėdavo, kitas prisijungdavo... Jokios muzikinės cenzūros, vadovavimo, vien tik spontaniškas ir tikras gaivalas, todėl nekeista, kad po pasirodymų niekas nebenorėdavo ilsėtis. Buddy Guy prisimena: „Būdavo, kad užsimanydavome miego, bet atsigulę išsigąsdavome, jog kažką gero praleisime ir grįždavome.“ Grateful Dead būgnininkas Mickey Hartas jam antrina: „Šis traukinys nebuvo skirtas miegui.“ Ir iš tiesų fantastiška ir neįtikėtina matyti šalia sėdinčius gerai įsilinksminusius Grateful Dead narius su J. Joplin ir The Band bosistu Ricku Danko bei traukiančius seną kantri dainą „Ain‘t No More Cane“ ar gitaros improvizacijomis besikeičiančius B. Guy ir J. Garcia. Deja, nufilmuota ir dokumentiniame filme įamžinta tik dalis tokių vaizdų. Galime tik įsivaizduoti, kokie įspūdingi muzikiniai pašnekesiai liko už kadro.
Šis „siūbuojantis“ traukinys, kaip jį praminė Grateful Dead gitaristas Bobas Weiras, buvo realus septintojo dešimtmečio dvasios įgyvendinimas su visa hipių trokšta ir puoselėta meile, taika, buvimu kartu ir besaikiu kūrybiškumu. Žiūrint dokumentinį filmą mane labai sužavėjo vienas kadras – muzikantams grojant pro traukinio langą filmuojama besileidžianti saulė. Tai sukėlė amžinybės ir idilės asociaciją – utopiškai pasiektą absoliučią harmoniją. Lyg tas iš Rytų į Vakarus važiuojantis traukinys niekad nebesustotų. Deja, viskas, kas žemiška, kada nors baigiasi. Praėjo dvi savaitės, ir keleiviai išsiskirstė, išsinešę tik neįkainojamų prisiminimų. O kai kuriems ir tais prisiminimais neilgai teko džiaugtis. Štai praėjus keliems mėnesiams nuo „Festival Express“ mirė J. Joplin, po kelerių metų pasaulį paliko ir vienas iš „deadų“ – „Pigpenas“. O juk vieno koncerto metu Janis ant scenos pasikvietė keliaujančio festivalio organizatorius, jiems padėkojo ir pasakė: „Kitą kartą vėl mane pakvieskite.“ Bet kito karto jai jau nebebuvo.
Aštuntojo dešimtmečio pradžia roko muzikoje dažnai asocijuojasi su ankstyvomis atlikėjų mirtimis, tačiau tuo metu ryškėjo ir dar vienas negatyvus pokytis – roko ir kontrkultūros iki tol buvusio glaudaus ryšio eižėjimas bei atsirandantys prieštaravimai paties hipių judėjimo viduje. Ryškiausiai tai atsiskleidė liūdnai pagarsėjusiame Altamonte. Nemalonių incidentų neišvengė ir Anglijoje 1970 metais vykęs „Isle of Weight“ festivalis. Deja, ir „Festival Express“ čia nebuvo išimtis. Pagrindinis nesutarimų motyvas buvo keliolika dolerių į koncertą kainuojantys bilietai. Dauguma žmonių ramiai tuos pinigus sumokėjo ir mėgavosi muzika. Tačiau atsirado nemažai tokių, kurie buvo šventai įsitikinę, jog roko koncertai privalo būti nemokami. Viena vertus, jų mintys logiškos – utopinėje bendruomenėje, kurią „gėlių vaikai“ įsivaizdavo bekuriantys ir kurios neatsiejama dalis tuo metu dar buvo, viskas turėtų būti nemokama. 1966–1967 m. San Franciske tokia mintis neatrodė taip jau labai nutolusi nuo realybės: Grateful Dead, Jefferson Airplane, Quicksilver Messenger Service ir kiti nemokamai koncertuodavo parkuose, vadinamųjų „happeningų“ dvasia buvo pačiame įkarštyje, kai kas rengdavo spektaklius gatvėje, kiti dalindavo maistą. Kita vertus, kontrkultūriniam judėjimui plečiantis ir įtraukiant vis įvairesnio plauko publiką, reikalai ėmė prastėti. „Happeningo“ arba dalyvavimo kartu ir dalijimosi idėja buvo nustumta egoistinių ir miniai būdingų „duonos ir žaidimų“ tipo šūkių. Vis didesnė publikos dalis įsivaizdavo esą teisūs sakydami: „Jūs mums grokite, mes linksminsimės, bet jums nieko neduosime ir neturime duoti.“ Blogiausia tai, jog tokie reikalavimai peraugdavo į riaušes, taip ne vieną kartą buvo nutikę ir „Festival Express“ metu. Prieš mokamus bilietus protestuojantieji (dabar net sunku tai įsivaizduoti) mušėsi su apsauga ir kitaip teršė keliaujančio festivalio aurą. Ir visa tai dėl keliolikos dolerių! O ką jau kalbėti apie organizatorių patirtus kelių šimtų tūkstančių dolerių nuostolius. Apie tai niekas nemąstė. Beje, Grateful Dead net ir čia rado būdą, kaip numalšinti aistras ir nuraminti konfliktuojančiuosius. Po vieno koncerto stadione jie surengė papildomą nemokamą pasirodymą miesto parke, kuris aršiausiems ir garsiausiai šaukiantiesiems turėjo būti tikras akibrokštas.
Visgi komplikuotas publikos elgesys neturėtų stabdyti vidinio užtaiso, kurį dalyvavę „Festival Express“ kelionėje pajuto. Ne veltui 2003 m. pasirodžiusiame dokumentiniame filme kalbinti muzikantai su meile prisimena tą pašėlusį traukinį, kuris jiems simbolizavo didžius dalykus. Negalima nuvertinti ir keliaujančio festivalio svarbos roko ir visos septintojo dešimtmečio kartos istorijoje. Tai buvo unikalus momentas, kurio, kaip ir Vudstoko, niekas nebepakartojo ir neperspjovė. Norintieji iš arčiau pamatyti šį festivalį turi galimybę pažiūrėti jau minėtą dokumentinį filmą. Jis taip ir vadinasi, kaip pats festivalis „Festival Express“. Nors ir daug kas yra palikta už kadro, tačiau tikrai atskleidžiamas tiek „siūbuojančio“ traukinio pakvaišimas, tiek liūdnesnis susidūrimas su pikta realybe. O svarbiausia, kad galima pajusti ir pamatyti šios idėjos grožį. Manau, jog kiekvienam muzikantui tokia kelionė su sielos broliais – svajonė, kurią kai kuriems galbūt ir pavyks įgyvendinti. Galbūt kitaip nei „Festival Express“, bet juk kiekvienam – savas traukinys.
Algirdas Fediajevas