| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
EPA nuotrauka |
LUX/jauniems skaitytojams siūlome ateitininkų moksleivių rudens akademijos MARA’12 geriausius dalyvių rašinius. Kviečiant į akademiją pavadinimu „Raktas į Porta Fidei“, 11–12 klasių moksleiviai buvo raginami susipažinti su Benedikto XVI tekstu „Tikėjimas ir teologija“ bei pasvarstyti tema „Tikėjimas kaip simpatija“.
Mylėti, patikti, žavėtis, džiaugtis, jausti simpatiją – šie žodžiai rodos labiau galėtų būti pritaikomi įsimylėjėlių porelei, nenustojančiai galvoti apie vienas kitą, nei katalikų tikėjimui, nors, pažvelgę giliau, tai galėtume pavadinti viena iš kertinių tikėjimo pamato plytų.
Anie žodeliai lėkštoki, reiškia vien įprastą emocinį ryšį, sakysite. Bet jaukiai apsisiautęs tuomet dar kardinolo J. Ratzingerio tekstu, maloniai nudžiungi suradęs pritarimą – tikėjimas be simpatijos nebūtų tikėjimas. Jo cituojamos Tomo Akviniečio eilutės tai puikiai iliustruoja: „Tikėjimas yra mąstymas, lydimas pritarimo.“ Tą minėtą simpatiją ir galėtume įvardyti kaip pritarimą. Savo protais stengiamės gilintis į teologinės išminties klodus, bandyti įsisąmoninti kietas Jėzaus tiesas, susieti jas su sava patirtimi, bet tai bus tik sausuma, tuštybė, žvangantis varis ir skambantys cimbolai, jei neįdėsime širdies, jei mūsų jausmai ir žmogiškas jautrumas nepritars knyginei išminčiai.
Staiga, kur buvęs, kur nebuvęs, į mintis užklysta palaimintasis Jurgis Matulaitis. Jo veikla, aprėpusi platumas, verčia daryti ir kitokias išvadas. J. Matulaitis nepasitenkino vyskupo titulo garbe bei prievolėmis. Be šių dalykų, jis dirbo – rūpinosi vaikų prieglauda, įsikūrusia buvusiame Trinapolio vienuolyne, lankė lietuvių parapijas JAV ir, pasak amžininkų, dėvėjo nubrizgusią ir nunešiotą sutaną. Jis buvo pagaulus praktiniams, fiziniams darbams. To nepavadinsi tikėjimui reikalingu proto veikimu, veikiau, priskirsi tai „pritarimo“ sąvokai. Taigi, pritarimas gali būti įvardijamas ne vien kaip jausminis iš širdies kylantis pritariantis aktas, bet ir praktiniai artimo meilės darbai.
Tačiau nevertėtų manyti, jog pritarimas yra pasiekiamas valios pastangomis ar kyla vien iš žmogaus vidinės gelmės. Anaiptol. Šis teiginys atliepą randa jau popiežiumi tapusio Benedikto XVI šviežiausiame apaštališkame laiške „Porta Fidei“: „Širdis rodo, kad pirmutinis žingsnis, atvedantis į tikėjimą, yra Dievo dovana ir malonės, veikiančios ir iš pagrindų perkeičiančios asmenį, aktas.“ Taigi, žmogus nepaliekamas vienumoje ieškoti maldos ekstazės ar iš savo širdies ištraukti kaip įmanoma daugiau džiaugsmo. Ne, laisvą pritarimą tikėjimo tiesai jis gauna iš Dievo rankos kaip dovaną, suteiktą iš malonės. Apie malonę mums kalba ir Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Ji padaro mus pajėgius gyventi Dievo meilėje ir veikti iš meilės“. Tai tik dar labiau įtvirtina mintį, jog tikėjimas be meilės neturi galios. Tačiau malonė, kurią Dievas gali teikti žmogui, turi ir kitą sąlygą – reikia atviros širdies. „Dievo malonė eina pasitikti žmogaus, jo ieško ir jį kviečia, nevaržydama jo laisvės“ – stebuklo nebus, jeigu netrokšime jo. Taigi simpatija, meilė tikėjimui kyla iš Dievo malonės ir laisvos žmogaus širdies ryšio.
Ir pamažu ima sklaidytis rūkai, ima aiškėti, koks yra mūsų tikėjimas, kodėl nenuneigsi naiviai skambančios frazės „tikėjimas kaip simpatija“. Tikėjimas – senos raidės, varstomos smalsių akių bei imlaus proto, ir kartu meilė, trauka, net simpatija, kurią Dievas iš savo malonės suteikia žmogui, nepabūgusiam atverti širdies.
