„Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams“, – skaitome Jėzaus žodžius Evangelijoje pagal Matą (Mt 9, 12) ir jau netrukus imame dairytis aplink bei baksnoti pirštais bandydami rasti tuos ligonius. Įsivaizduojame esą sveiki ir ir mums nereikia jokios pagalbos, jokios atramos. Taip žengiame į puikybę – tą pačią, kuri Pieterio Bruegelio paveiksle buvo vaizduojama besipuikuojanti savo atvaizdu veidrodyje. Nesugebėjimas pripažinti savo ribotumo, savo nuodėmingumo skatina ne tik puikybę, tačiau ir kitą mirtiną nuodėmę – tingumą. Juk kam stengtis, jei jau esu tobulas? Kam švaistyti laiką ir pastangas ugdantis dorybes, jei galiu rinktis vertybes, kurios yra visiškai priklausomos nuo to, kokią vertę aš joms suteikiu? Kam paklusti autoritetams, kam siekti perimti šimtmečius puoselėtą aukštąją kultūrą, jei viso ko galutinis kriterijus esu aš pats? Tad sveika gyva, Misoponija!
Erazmas Roterdamietis savo „Pagiriamajame žodyje Kvailybei“ Misponiją, graikiškai reiškiančią būtent tingumą, įvardija kaip vieną pagrindinių Filautijos, t.y. tos pačios kvailybės palydovių greta Apaidijos, reiškiančios neišsiauklėjimą, Kolakijos, įkūnijančios pataikavimą, Hedonės, kurios vienintelis tikslas yra savo nežabotų troškimų tenkinimas, Komo, skatinančio pasinerti į triukšmingus lėbavimus pamiršus viską aplinkui. Tačiau šįkart apsistokime ties Misoponija, kurią savo darbų serijoje, vaizduojančioje septynias mirtinas nuodėmes, puikiai įkūnijo mano jau minėtas P.Bruegelis. Beje, pastarasis įkvėpimo veikiausiai sėmėsi ir iš Erazmo raštų. Iš P.Bruegelio paveikslo paaiškėja, kodėl tingumas yra kvailybės palydovas.
 |
| Peter Bruegel. Septynios didžiosios nuodėmės |
Piešinyje, vėliau Pieterio van der Heydeno paverstame graviūra, Misoponija vaizduojama kartu su neatskiriamais savo palydovais – asilu ir sraigėmis. Misoponija, kaip jai ir pridera, snūduriuoja, o minkštą pagalvę jai paslaugiai pasiūlo nelabasis. „Tingumas yra velnio pagalvė“ – skelbia tradicinė olandiška patarlė. Neveiklumas, tinginystė, apsileidimas niekada netarnauja gėriui. Tai – tobuli blogio, neteisingumo palydovai. Nepadėdami sėti gėrio, neturime moralinės teisės į šios sėjos vaisius, tačiau, likdami abejingi matomam blogiui, liekame atsakingi už savo neveiklumą ir netiesiogiai tampame to blogio bendrininkais.
Tinginys yra tikras kvailys, kuris veltui švaisto savo gyvenimą. Apie nenumaldomai bėgantį laiką, kurį tinginys paleidžia vėjams byloja P.Bruegelio darbe vaizduojamas laikrodis. Be to, paveiksle matome ir į medį įsilipusį personažą, skalambijantį varpeliu. Jam pakojyje regime lošimo kauliukus. Mintis aiški – atsibusk, kvaily, nes kitaip praloši savo gyvenimą. „Carpe Diem“ – tarsi šaukia varpeliu smaginantis personažas. Naudokis akimirka, nes kitos nežinia ar sulauksi, gyvenk šiandien, nes rytojus tau nežinia ar išauš. Laikas nėra mūsų sąjungininkas, laikrodis simbolizuoja ir tai, kad kažkada ateis ir mūsų pabaiga ir tada teks atsakyti už tai, kur investavome mums patikėtus talentus.
Puikus tinginio pavyzdys yra Evangelijoje pagal Matą vaizduojamas tarnas, kuris šeimininko jam patikėtą talentą paprasčiausiai užkasė į žemę. „Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs būčiau juos gavęs su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi“ (Mt 25, 26-30) – išbara savo tarną šeimininkas. Tai – akivaizdus pamokymas, kad talentai mums nėra suteikti veltui, nėra dovanoti tam, kad būtų užkasti ar iššvaistyti. Talentai mums yra duoti tam, kad investuotume juos didesnei Dievo garbei, artimo meilės darbams ir savo pašaukimo išplėtojimui.
Šioje vietoje prisimenu anekdotą, perskaitytą puikioje Peterio Kreefto knygoje „Grįžti prie dorybių“. Ten pasakojama istorija apie smuikininką, kuris, atsidūręs Taimso skvere, ieško kelio nusigauti į Kernegio koncertų salę. „Kaip man patekti į koncertų salę?“ – klausia jis sutikto policininko, o šis jam atsako, kad tai galima pasiekti tik darbu.
Apskritai viskas yra pasiekiama tik darbu – dorybių neišsiugdysi tik apie jas kalbėdamas, tačiau jų nepraktikuodamas ir nemėgindamas įveikti užklumpančių krizių ir iššūkių. Net geru sportininku netapsi be atkaklių treniruočių ir vien talento čia tikrai nepakaks. Talentas be sunkaus darbo paprasčiausiai bus užkastas kaip kad tą padarė tingusis tarnas. Kartais pagalvoju, ar gali būti skaudesnė bausmė nei per vėlai atėjęs suvokimas, kad turėjai talentą, tačiau dėl savo tingumo jį paprasčiausiai paleidai vėjais? Panašu, kad tuomet belieka su graužatimi gręžiotis atgal ir apgailėti praeitį, kurioje matyti tik tingumo palikti griuvėsiai, kuriuos laikinai buvo pridengusi puikybė, pakišusi iškreiptą veidrodį.
Galiausiai dėmesį patraukia dar kelios P.Bruegelio piešinyje vaizduojamos scenos, skirtos Misoponijai demaskuoti. Kiek aukščiau centre matome besituštinantį personažą, kurio išmatos vos nepaskandina valties su grupe vyrų. Ši scena simbolizuoja tinginio nevalyvą būdą, atsispindintį dar mūsų senolių vartotoje patarlėje „kur šiko, ten paliko“. Tinginys nesirūpina ne tik aplinkiniais, tačiau galiausiai tampa nebepajėgus pasirūpinti net pačiu savimi. Tą puikiai parodo paveikslo kampe vaizduojama scena, kurioje neaiškus ilganosis personažas tempia lovą ant ratukų, kurioje guli pasibaisėtinas tinginys, ryjantis gulomis. Neatsitiktinai jį lydi dar vienas nelabojo pasiuntinys, veikiausiai įtikinėjantis pastarąjį, kad tinginiauti tikrai ne nuodėmė, o valgyti lovoje netgi yra patogu. Lova ant ratų simbolizuoja tai, kad kiekvieno mūsų gyvenimas yra kelionė, tačiau tinginys nė nemano keliauti pats – per gyvenimą jis nori būti perneštas ir taip tapti našta kitam.
Rizikuoju būti griežtas ir tiesmukas, tačiau pastaroji scena šiandienos kontekste man primena kai kuriuos piliečius, kurie iki šiol yra įsitikinę, kad valstybės pagrindinė užduotis yra juos aprengti, pamaitinti, surasti darbą, sukurti idealias sąlygas, o pats dėl to neturi pajudinti nė piršto ir gali tiesiog gulėti lovoje. Toks pilietis dažnai šaukia: „Ką man davė ta Lietuva?“ Tačiau jis visiškai pamiršta, kad ant jo žaliojo paso greta žodžio Lietuva puikuojasi ir dar vienas žodis – Respublika. Kaip nepatogu, nes tai juk reiškia, kad Lietuva yra visų mūsų bendras reikalas, kuriuo turime rūpintis tiek džiaugdamiesi laimėjimais, tiek kovodami su neteisingumu, teisių pažeidimais, amoralumu. Rūpintis ne reikalaujant, kad kitas prisiimtų visą šios kovos naštą, tačiau rūpintis pačiam aktyviai įsitraukiant.
 |
|
EPA nuotrauka |
Prieš savaitę teko lankytis Briuselyje kaip tik tuo metu, kai ten vyko ūkininkų protestai dėl, jų nuomone, pernelyg mažų pieno supirkimo kainų. Visiškai sutrikdytas eismas, reiškęs, kad iki viešbučio teko važiuoti ilgiau nei skristi iš Frankfurto į Briuselį, užbarikaduotas Europos Parlamentas, ant grindinio liejamas pienas, po kojomis sproginėjančios petardos, sudeginta priekaba – visa tai vaizdas iš įvykio vietos. Negaliu pasakyti, jog pritariu protesto formai ar palaikau visus ūkininkų reikalavimus. Galų gale apskritai manau, kad daugiau nei 40 proc. Europos Sąjungos biudžeto sudarančios išlaidos bendrajai žemės ūkio politikai turėtų būti apkarpytos. Apkarpytos vien jau todėl, kad daugumą tų lėšų ir taip gauna turtingiausių šalių, tarkime, Prancūzijos, ūkininkai, o lietuviai ir kiti naujų narių ūkininkai lieka diskriminuojami.
Tačiau šįkart ne apie pačia bendrosios žemės ūkio politikos esmę ir prasmę, o tik apie tai, kad susivieniję ūkininkai gali puikiai siekti savo tikslų. Lietuvoje kartais pastebima mada šaipytis iš užsienio valstybių, kuriuose protestus išprovokuoja menkiausias valdžios sprendimas, neįtinkantis vienai ar kitai visuomenės grupei. Taip, protestai ten kartais virsta kraštutinumu, kai rūpinamasi tik paklodės patraukimu į savo pusę visiškai nepaisant nė valstybės galimybių, nė bendrojo intereso. Taip, protestas kartais netgi tampa tinginystės sąjungininku, kai tiesiog siekiama apginti savo privilegijas visų kitų sąskaita. Tačiau tai veikiau yra išimtys nei norma.
 |
Tačiau Lietuvoje ryškiai pastebimas kitas kraštutinumas – žmonių susvetimėjimas, neleidžiantis jiems susivienyti net turint bendrą tikslą, regint bendrą problemą, apatija ir tingumas, aiškiai pastebimas piliečiams nė nebandant pasinaudoti Konstitucijoje jiems garantuojamomis teisėmis. Vietoje to reikalaujama, kad tas teises apgintų kažkas kitas. Tad ir rinkimai Lietuvoje ne veltui primena tik neįtikusio šeimininko, kuris nesugebėjo pasirūpinti tingiais pavaldiniais, baudimą ir išrinkimą tokio šeimininko, kuris tiesiog gali pamaloninti pavaldinio ausį saldesniu pažadu. Vėliau bus galima nubausti ir tą, nes dosniai dalyti pažadai taip ir liks neįgyvendinti.
Puikiai suprantu, kad dalis žmonių kenčia nepriteklių, už minimalią algą dirba ilgus viršvalandžius ir sunkiai suduria galą su galu rūpindamiesi savo šeima. Laiko pilietinėms iniciatyvoms jiems paprasčiausiai nelieka. Nelieka net kada apie tai pagalvoti. Tačiau tokių juk tikrai nėra dauguma. Visi kiti laiko tikrai turi. Žinių apie savo teises jiems veikiausiai taip pat pakanka, tačiau šie vis dėlto esti pernelyg susidraugavę su Misoponija, kuri, kaip matome, P. Bruegelio kūrinyje, glosto prie stalo sėdinčiai merginai plaukus ir bando ją užliūliuoti. Užliūliuoti mieliau nuleidžiame garą interneto komentaruose, paburnojame susėdę su kaimynu, tačiau nesiimame realios veiklos. Galbūt kažkas tai padarys už mus? Vargu... Užrašas po Pieterio van der Heydeno išleista graviūra P.Bruegelio darbo apie tinginystę tema skelbia: „Tinginystė paverčia žmogų bejėgiu ir išdžiovina jo nervus, kol galiausiai žmogus tampa netinkamu niekam.“ Taigi tinginystės kelias yra vienas ir vedantis niekur, o tiksliau į sąstingį, nuosmukį, savo talentų ir net orumo išsižadėjimą, apatiškumą visiems, įskaitant ir patį save...