Viena iš graikų kalbos žodžio „krizė“ reikšmių yra nuspręsti, pasirinkti. „Iš tiesų Europos šiandien laukia pasirinkimas, – sako vysk. Jeanas Kockerolsas, Briuselio–Mecheleno vyskupas augziliaras, vienas iš keturių Europos Bendrijos Vyskupų Konferencijų Komisijos (angl. COMECE) viceprezidentų. – Ir nebūtinai reikia žvelgti į tai kaip į katastrofą. Veikiau krizė turėtų būti suprantama kaip permąstymų, pasikeitimų laikas, skirtas Europos plėtrai ir jos piliečių tobulėjimui. Iššūkiai, su kuriais susiduria Europos Sąjunga, buvo aptariami COMECE rudens plenarinėje asamblėjoje. Vysk. Kockerolsas apibūdina: „Tai metas, kai Bažnyčia gali įnešti savo indėlį kuriant naują Europos modelį.“ Dabar, kai atrodo, jog laimi pesimizmas, yra išskirtinė proga naujai atrasti krikščioniškas vertybes ir idealus, ypač viltį: „Europa išgyvena krizinį laikotarpį, tačiau jos sukūrimo idėja tebeišlieka aktuali. Turime atkurti pasitikėjimą Europa ir solidarumu, vienybe“, – sakė vyskupas „SIR“ agentūrai duotame interviu.
Pristatant kultūrinę situaciją Europoje, dažnai atrodo, kad dominuoja nerimą keliantys ar pesimistiniai atspalviai, ypač kai paliečiamos temos, susiję su bioetika, šeimos samprata ar religijos laisve. Kokių matytumėte čia vilties, tikėjimo ir optimizmo ženklų?
Norėčiau labiau atkreipti dėmesį į skirstymą tikėjimas/baimė nei kalbėti apie optimizmą ir pesimizmą. Europos gyventojai yra sudėtingo istorinio momento liudininkai, kai tebesitęsianti ekonominė krizė dar labiau didina plintančią baimę dėl ateities. Kasdien Europos piliečiams kyla svarbūs klausimai dėl jų ateities ir jos perspektyvų, su kuriomis susidurs ateinančios kartos. Dabartiniai laikai pažymėti giliu praradimo jausmu ir pasitikėjimo trūkumu kitų bei visos sistemos atžvilgiu. Ir būtent čia Bažnyčia kviečiama prisidėti: suteikti paramą tiems, kurie nežino, ką daryti, kurie jaučiasi sutrikę, kurie kasdien praranda visas viltis.
Ar katalikai pasauliečiai Europoje pakankamai gerai žino krikščionybės istorinį vaidmenį kuriant bendrus namus, ar tas žinojimas apribotas paplitusio skeptiško požiūrio?
Manau, kad kiekvienas iš mūsų, tiek tikintis tiek ar netikintis, turi atrasti savo vaidmenį šioje struktūroje. Mūsų visų vaidmuo svarbus Europos lygiu ir bendruomenėse, kurių nariais esame. Glaudus ryšys su vietinėmis, nacionalinėmis ir multinacionalinėmis bendruomenėmis turi būti dar labiau stiprinamas. Prisiminkime, kad 80% mūsų įstatymų parengiama Briuselyje. Šie įstatymai skirti visiems Europos gyventojams.
Ko turėtume siekti?
Reikia labiau įsitraukti spartinant dialogą, skleidžiant teisingą informaciją ir didinant sąmoningumą, kad Europos vizija toliau vystytųsi. Gyventojai turi žvelgti į Europą kaip į didelę šeimą, kuriai priklauso, o ne kaip savaime suprantamą tikrovę. Tik susivieniję ir kurdami bendrą ateitį, mes pasieksime tikslus, kuriuos išsikėlėme. Kita vertus, taip pat ir įstatymų leidėjai svarbiausią dėmesį turi skirti Europos gyventojų ateičiai ir gerovei. Esminis dalykas yra skatinti mainus ir diskusijas tarp šių dviejų pasaulių, kad jie nebūtų įsivaizduojami kaip atitolę.
Kompetentingų ir motyvuotų krikščionių dalyvavimas Europos institucijų veikloje yra būtinas, norint „suteikti Europai sielą“. Ar manote, kad mes kaip Katalikų Bažnyčia turėtume nuveikti gerokai daugiau kultūros ir ugdymo srityje, kad šis dalyvavimas būtų patikimas ir veiksmingas?
Tiek Bažnyčia, tiek COMECE turėtų įsipareigoti kreipti didesnį dėmesį į ugdymą ir komunikaciją. Jei nuodugniai neįsigilinsime į problemas ir procesus, nesuvoksime, kas mūsų laukia, būsime pasmerkti kartoti tas pačias klaidas. Manau, kad būtų svarbu kiekvienam išanalizuoti, apmąstyti ir suprasti klausimus, kai jie iškyla, tuo tarpu mes per dažnai esame linkę elgtis impulsyviai.
Priešingu atveju, kokia rizika mūsų laukia?
Didžiausia grėsmė, slypinti šioje neaiškioje situacijoje, neleidžianti išsiaiškinti reikalo esmės, veda didėjančio nesaugumo link, kuris padeda populistinei ir nacionalistinei ideologijai.
Kaip galėtume užkirsti kelią, kad negatyvūs reiškiniai neplistų?
Atgaivindami savo tikėjimą demokratija, naujai atrasdami idėjas ir vertybes, kurios po Antrojo pasaulinio karo paskatino žmones susiburti drauge po taikos ir brolystės vėliava. Bendrų Europos namų kūrimas, pradėtas prieš penkiasdešimt metų, išlieka svarbiu tikslu. Negalime paprasčiausiai stovėti ir žiūrėti, kaip jo pamatai byra. Jei kiekvienas įneš savo indėlį, kartu galėsime vėl patvirtinti šių pamatų tvirtumą ir prisidėti prie jų gerinimo ir tobulinimo. Tai galioja ir krikščionims: kalbėjimas vienu balsu mus sustiprins ir suteiks daugiau ryžto.
Parengė Dalia Žemaitytė