 |
| VAE diskusija. Inga Juodytė/ „Transparency International" Lietuvos skyrius |
Lietuvos piliečiams referendume pasakius „ne“ naujos atominės elektrinės statyboms, o naujai valdančiajai daugumai vis garsiau kalbant apie tai, kad atominės projektas turi būti peržiūrėtas ar net suspenduotas, o tarptautinio projekto partnerėms – Estijai ir Latvijai – aukščiausiu politiniu lygiu reiškiant nuogąstavimų dėl projekto perspektyvų, elektrinės ateitis išlieka labai miglota.
Ne mažiau nerimo ir diskusijų viešojoje erdvėje kelia ne tik politiniai bei ekonominiai argumentai, bet ir klausimas apie vadinamojo strateginio projekto skaidrumą. Tad į klausimą, kiek skaidrumo reikia Visagino atominės elektrinės projektui, atsakyti mėginta lapkričio pabaigoje „Transparency International" Lietuvos skyriaus organizuotoje diskusijoje. Joje buvo keliami pagrindiniai klausimai: Ar koncesijos sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir kompanijos „Hitachi“ nuostatos riboja Lietuvos piliečių teisę gauti informacijos? Kaip šios nuostatos galėtų paveikti projekto skaidrumą ir viešumą ateityje? Kaip Visagino atominės elektrinės projektas nušviečiamas Latvijoje ir Estijoje?
Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškojo Vilius Bernatonis (advokatas, „Tark Grunte Sutkiene“, Lietuva), Lydia Medland (teisės į informaciją ekspertė, organizacija „Access Info Europe“, Ispanija), Reinis Aboltinis (energetikos ekspertas, Viešosios politikos centras „Providus“, Latvija), Anvaras Samostas (žurnalistas, vyriausiasis „Postimees“ redaktorius, Estija), UAB „Visagino atominė elektrinė“ atstovas (teisininkas Herkus Gabartas) ir Virginijus Valentinavičius (buvęs Ministro Pirmininko patarėjas).
H. Gabartas: informacijos laisvė nėra absoliuti teisė
Diskusiją pradėjęs UAB „Visagino atominė elektrinė“ atstovas, teisininkas Herkus Gabartas pažymėjo, kad, norint tinkamai įvertinti po koncesijos sutarties susiklosčiusią situaciją ir iškilusius probleminius klausimus, būtina atsižvelgti į faktą, jog VAE projektas iš pat pradžių buvo tarptautinis projektas, kurį vykdė ne vien Lietuvos, tačiau ir Estijos bei Latvijos vyriausybės.
Informacijos laisvė nuo pat pradžių vaidino be galo svarbų vaidmenį VAE projekte, kadangi be informacijos laisvės užtikrinimo nebūtų buvę įmanoma sėkmingai bendradarbiauti su projekto partneriais. H. Gabartas iškart atkreipė dėmesį į tai, jog informacijos laisvę garantuoja tiek Lietuvos Konstitucija, tiek tarptautinės sutartys (kaip Orhuso konvencija). Taigi, pasak teisininko, būtų nepagrįsta kalbėti apie tai, jog koncesijos sutartis pasirašyta neatsižvelgiant į piliečių teisę gauti informaciją, susijusią su juos dominančiais valstybės vykdomais projektais. Priešingai, informacijos laisvė yra savotiškas šio projekto branduolys, kadangi projektas nuo pat pradžių buvo paremtas bendradarbiavimu tarp trijų šalių, kurių kiekviena tikrai nebūtų dalyvavusi projekte, jeigu svarbi šio projekto informacija būtų buvusi neprieinama.
 |
| H. Gabartas. Nuotraukos autorė – Inga Juodytė/ „Transparency International" Lietuvos skyrius |
Ir vis dėlto, pasak H. Gabarto, „neturėtume užmiršti, jog informacijos laisvė nėra absoliuti teisė“. Nors projektas ir paremtas kelių šalių bendradarbiavimu, tačiau kiekviena iš šių šalių neišvengiamai turi savų interesų, kurių nenorėtų paviešinti, ir su tokiais interesais susijusios informacijos viešinimą apriboja Lietuvos įstatymai. Teisininko teigimu, taip gali nutikti, jeigu informacija, kurią norima paviešinti, patenka į tam tikrą kategoriją – pavyzdžiui, jei nusprendžiama, jog informacija, kurią siekiama paviešinti, yra prilygintina valstybės ar komercinei paslapčiai, jos sklaida iškart ribojama. Taigi, jeigu informacija laikoma konfidencialia, Lietuvos vyriausybė turi teisę šios informacijos neplatinti. Tiesa, šie draudimai taip pat nėra absoliutūs – tokia informacija gali būti paviešinta kitų projekto dalyvių reikalavimu ar prašymu.
H. Gabartas pabrėžė, jog koncesijos sutartis pasirašyta siekiant savotiškos pusiausvyros tarp teisės gauti informaciją ir privačios informacijos apsaugos. Tokią pusiausvyrą įmanoma pasiekti atsižvelgiant tiek į projekto dalyvius bei jų interesus, tiek į informacijos laisvę garantuojančius įstatymus ir juos gerbiant.
Lydia Medland: žmonės turėtų turėti teisę laisvai susipažinti su informacija
Diskusijoje dalyvavusi teisės į informaciją ekspertė, organizacijos „Access Info Europe“ atstovė, Lydia Medland iš Ispanijos, atkreipė dėmesį į tai, jog koncesiją lydintys klausimai ir sunkumai greičiausiai nebūtų kilę, jeigu projektą kūrę ir jį užsimoję įgyvendinti asmenys būtų labiau atsižvelgę į tarptautinius teisinius dokumentus, kurie garantuoja piliečiams teisę gauti informaciją apie juos dominantį valstybinį projektą. Anot L. Medland, laisvas priėjimas prie informacijos yra demokratinių visuomenių pagrindas – demokratinėse visuomenėse valdžia yra paskirta visuomenės, o tai reiškia, kad ji valdo informaciją visuomenės vardu. Taigi, natūralu, jog žmonės turėtų turėti teisę laisvai susipažinti su informacija jiems tinkamu metu. Tačiau šioje vietoje neišvengiamai reikia kelti klausimą: „Kur yra teisės žinoti ribos?“ Nors priėjimas prie informacijos ir yra be galo svarbi žmogaus teisė, pripažinta daugybės institucijų, tačiau tai nėra absoliuti teisė, jai turi būti taikomi tam tikri apribojimai. Dažniausiai pasitaikantys atvejai – tai nacionalinio saugumo klausimai, asmeninių duomenų apsauga, (kartais) komerciniai interesai ir panašiai.
 |
| L. Medland. Inga Juodytė/ „Transparency International" Lietuvos skyrius |
Pasak L. Medland, valdžia turimą informaciją priskirti prie vienos iš šių kategorijų gali tik apsvarsčiusi informacijos naudingumą ar žalingumą visuomenei ir pačiai valstybei. Ekspertė savo samprotavimus pritaikė prie esamos situacijos – pavyzdžiui, informacija apie naują atominę jėgainę yra laikoma vienos ar kitos projekte dalyvaujančios pusės komercinių interesų dalimi. Tuomet galima kelti tolesnius klausimus: ar tai iš tiesių su komerciniais interesais susijusi informacija? Ar šios informacijos paviešinimas padarytų nuostolių ar naudos informacija disponuojančiai šaliai ar jos partnerėms? Kuo šios informacijos paviešinimas svarbus visuomenei, ar jis jai pakenktų ar suteiktų naudos?
L. Medland įsitikinusi, nors informacijos teisės apibrėžtos daugelyje sutarčių, suinteresuota įmonė ar asmuo negali komercinėje sutartyje apibrėžti informacinių teisių kaip nors kitaip. Lokalios komercinės sutartys neturi tokios galios kaip tarptautinės teisinės sutartys, ir jų turinys negali panaikinti tarptautinėse sutartyse nustatytų gairių. Tuo tarpu koncesijos sutartyje teigiama, jog nė vienas visuomenės narys neturi gauti dalies ar visos informacijos, susijusios su atominės jėgainės projektu, kuria disponuoja Lietuva. Ekspertė iš Ispanijos nusistebėjo, jog tokio atvejo informacijos teisės ekspertai neregėjo jau seniai – lokalios sutartys negali būti laikomos turinčiomis aukštesnį teisinį statusą už tarptautines informacijos teisę apibrėžiančias sutartis ir nutarimus, kur aiškiai parašyta, jog, pirma, kiekvienas piliečio pateiktas prašymas gauti tam tikrą informaciją turi būti svarstomas valstybės. Antra, tokie prašymai atmesti arba patenkinti gali būti tik atsižvelgiant į galimą tokios sklaidos žalą ar naudą visuomenei. Bet kuriuo atveju svarbiausia yra tai, jog visuomenė turi teisę žinoti visas su panašiais projektais susijusias detales ir tokiu būdu dalyvauti viešai priimant sprendimus bei kuriant savo ateitį. O to padaryti neturint informacijos, kurią turi vyriausybė, neįmanoma.
VAE projektas iš politinės perspektyvos
Diskusijoje dalyvavęs buvęs ministro pirmininko patarėjas Virginijus Valentinavičius pasiūlė žvelgti į projektą per politikos prizmę ir palietė kitą diskusijai svarbų klausimą: ar iki referendumo vykę debatai buvo skaidrūs ir teisingi visoms juose dalyvavsioms pusėms?
 |
| V. Valentinavičius. Inga Juodytė/ "Transparency International" Lietuvos skyrius |
Pasak politiko, ne tiek svarbu klausti apie teisę gauti informaciją iš projekto dalyvių, kiek aptarti konkrečius argumentus, kurie buvo naudojami debatuose dėl atominės jėgainės ir yra labiau praktinio pobūdžio.V. Valentinavičiaus teigimu, iš šimto keturiasdešimt vieno Seimo nario tik penki ar šeši žmonės pasinaudojo teise gauti informaciją apie jėgainės projektą, ir tai įrodo, kad problema kyla ne dėl ne diskusijų apie tariamai pernelyg didelį projekto konfidencialumą, o dėl paprastesnių ekonominio pobūdžio klausimų, kurie iš esmės ir turėtų nulemti projekto likimą: ar Lietuvai verta turėti atominę jėgainę? Kokia būtų elektros kaina už kilovatvalandę, jėgainę pastačius, ir kokia kaina būtų, jei Lietuvoje būtų plėtojama alternatyvi energetika?
Savo pasisakyme V. Valentinavičius apgailestavo, jog diskusija apie atominę jėgainę ilgainiui pavirto politiniu ginču tarp pozicijos ir opozicijos, ir išreiškė viltį, kad naujoji vyriausybė vėl grįš prie šio klausimo ir pažvelgs į jį racionaliu žvilgsniu – mėgins tiksliau apskaičiuoti ir išmatuoti, ar jėgainė atsipirktų ekonomiškai, kiek kainuotų elektra turint jėgainę, kiek naudojantis biokuru ir panašiai. Tokiu atveju diskusijų rezultatus būtų galima daug suprantamiau pateikti visuomenei ir taip padėti jai nulemti šio valstybinio projekto ateitį. Bet kuriuo atveju, anot V. Valentinavičiaus, „jei esi sąžiningas sau, būtų labai sunku tiesiog atmesti ekonominę Visagino projekto naudą – pigią energiją“. Svarbiausia – į šį projektą žvelgti praktiškai ir neįvelti į debatus emocijų ar politinių motyvų, neturinčių nieko bendro su galima projekto ekonomine nauda ar žala Lietuvai.
Baltijos šalių patirtis
 |
| A. Samostas. Inga Juodytė/ "Transparency International" Lietuvos skyrius |
Diskusijoje dalyvavę Baltijos šalių atstovai – žurnalistas Anvaras Samostas iš Estijos ir energetikos ekspertas iš kaimyninės Latvijos Reinis Aboltinis pateikė savo šalių vyriausybių požiūrį į Visagino atominės jėgainės projektą bei atkreipė dėmesį į šio projekto atspindėjimą Latvijos ir Estijos žiniasklaidoje.
Estų žurnalistas trumpai nupasakojo, jog Visagino jėgainės projektas visuomet buvo svarbus Estijos vyriausybei plėtojant šalies energetinę strategiją. Pasak svečio iš Estijos, jo šalyje jau kuris laikas vyravo debatai dėl investavimo į du naujus naftos skalūnų blokus Narvoje, ir šie debatai plėtojosi kartu su Visagino atominės jėgainės projektu – pirmasis blokas šiuo metu statomas, o sprendimą toliau investuoti į šį projektą Estijos politikai priėmė tik sužinoję referendumo dėl atominės jėgainės Lietuvoje rezultatus. Be to, anot žurnalisto, Estijos visuomenė turėjo daugybę progų daugiau sužinoti apie Visagino projektą – 2004-aisiais vien Estijoje buvo galima rasti apie tūkstantį straipsnių, aprašančių Lietuvą ir Visagino atominės jėgainės projektą. A. Samosto teigimu, Estija visuomet labiau pritars interesams savo šalies, kuri turi galimybę pati gaminti energiją, nei Lietuvai, perkančiai daugiau nei 50 proc. vartojamos energijos iš užsienio valstybių.
 |
| R. Aboltinis. Inga Juodytė/ "Transparency International" Lietuvos skyrius |
Energetikos ekspertas iš Latvijos R. Aboltinis atskleidė, jog Latvija į Visagino atominės jėgainės projektą žvelgia kiek nuosaikiau nei Estija: „Viena vertus, mes galime išgyventi ir be Visagino atominės jėgainės. Kita vertus, galime gauti naudos iš šio projekto, jeigu jis bus įgyvendintas.“ Pasak latvio, labiausiai Latvijos politikus dominantis klausimas yra elektros kaina, ir Latvijos vyriausybė bus pasiryžusi priimti galutinį savo sprendimą tik gavusi visus faktus ir apskaičiavimus iš Lietuvos valdžios. Svečias taip pat nusistebėjo, jog jam dar neteko matyti tokio aršaus pasipriešinimo alternatyviems energijos šaltiniams, kurį jis regėjo Lietuvoje vykusiuose debatuose, bei išsakė savo nuomonę, jog Visagino jėgainės projektą vykdančios šalys turėtų geriau pasirūpinti viešu šio projekto įvaizdžiu visuomenėje – ekspertas savo nuomonę pagrindė prisiminimu, kaip pirmas viešas Visagino jėgainės projekto pristatymas Latvijoje vyko per Černobilio katastrofos metines.
Baigdamas savo pasisakymą, R. Aboltinis paragino projekto vykdytojus aktyviai platinti informaciją apie projektą, o visuomenę – aktyviai klausinėti ir taip išvengti visų sunkumų, galinčių iškilti įgyvendinant projektą.
Renginyje išreikštas mintis apibendrino ir debatus pabaigė informacijos konfidencialumo klausimu pasisakęs teisininkas Vilius Bernatonis: „Nors akivaizdu, jog daug sunkiau pastatyti atominę jėgainę demokratijos sąlygomis, aš bet kuriuo atveju rinkčiausi gyventi demokratijos sąlygomis. O dėl skaidrumo ir teisingų įstatymų, vis dar manau, jog Lietuva yra gerame kelyje. Tikiuosi, kad ir toliau liksime tokie bei tobulėsime.“
Parengė Dalia Rauktytė