Šv. Jonas Damaskietis

Jo­no Da­mas­kie­čio, pa­gal kil­mę ara­bo, tik­ra­sis var­das bu­vo Yahia ibn Sar­gun ibn Man­sur. Jis gi­mė maž­daug VII am­žiaus vi­du­ry­je Da­mas­ke, mies­te, ku­ria­me ma­lo­nės apa­kin­tas Pau­lius iš krikš­čio­nių per­se­kio­to­jo vir­to aist­rin­gu Kris­taus se­kė­ju. Jo­no šei­ma bu­vo krikš­čio­niš­ka ir jo tė­vai jį ug­dė rem­da­mie­si bū­tent šia re­li­gi­ja.

Tais lai­kais Pa­les­ti­na ir Si­ri­ja bu­vo pa­verg­tos ara­bų, bet jų val­dy­mas bu­vo li­be­ra­lus ir to­le­ran­tiš­kas, nes mies­to ka­li­fas į vie­ną iš aukš­čiau­sių vals­ty­bi­nių pa­rei­gų (gal­būt į fi­nan­sų mi­nist­ro pos­tą) bu­vo pa­sky­ręs krikš­čio­nį Jo­no tė­vą. Vė­liau di­džiuo­ju vi­zi­riu pa­skir­tas ir pats Jo­nas, ka­li­fo drau­gas ir pa­ta­rė­jas.

Ta­čiau kar­tą tą idi­lę kaž­kas su­grio­vė. Ka­li­fas, gal­būt ko­kių nors bai­mių ge­na­mas, stai­ga pa­kei­tė sa­vo li­be­ra­lią po­li­ti­ką ir iš­lei­do krikš­čio­nis en­gian­čius įsta­ty­mus. Tad pa­si­kei­tus at­mo­sfe­rai, ne­pa­pras­tai li­te­ra­tū­ro­je ir fi­lo­so­fi­jo­je iš­pru­sęs Jo­nas tu­rė­jo pa­lik­ti dva­rą bei jo tei­kia­mus pa­to­gu­mus ir su sa­vo bro­liu, bū­si­muo­ju Ma­ju­mos vys­ku­pu, pa­si­trau­kė į Šv. Sa­bo ko­lo­ni­ją – ne­di­de­lį vie­nuo­ly­ną ne­to­li Je­ru­za­lės.

Tuo me­tu Kon­stan­ti­no­po­ly­je val­din­gai nu­si­tei­kęs im­pe­ra­to­rius Le­o­nas III, va­di­na­mas Izau­ru, at­vaiz­dų kul­tą pa­va­di­nęs stab­mel­diš­ku už­drau­dė juos sa­vo im­pe­ri­jos val­do­se ir iš­lei­do net­gi be­pro­tiš­ką ir švent­va­giš­ką įsa­ky­mą at­vaiz­dus nai­kin­ti.

Prieš des­po­tiš­ką im­pe­ra­to­riaus įsi­ki­ši­mą į te­olo­gi­jos bei dog­mos sri­tį pa­si­sa­kė Ro­mo­je po­pie­žius Gri­ga­lius II, Kon­stan­ti­no­po­ly­je – šven­ta­sis pa­triar­chas Ger­ma­nas, o Je­ru­za­lė­je – nie­kam ne­ži­no­mas vie­nuo­lis, t. y. Jo­nas. Nuo tos aki­mir­kos jis jau ne­be­bu­vo nežino­mas.

Vien­bal­siai pa­lai­ky­da­mi at­vaiz­dų kul­to tei­sė­tu­mą, jie aiški­no, jog tik­ra­sis gar­bi­ni­mo ob­jek­tas yra Die­vas, o ne pats at­vaiz­das. La­biau­siai tam pa­si­ren­gęs ir su­ma­niau­sias iš vi­sų tri­jų pa­si­ro­dė esąs Jo­nas, ku­ris, už­si­da­ręs Šv. Sa­bos vie­nuo­ly­ne, dar la­biau pa­gi­li­no te­olo­gi­jos ir Bib­li­jos žinias. Taip į jo „Tris gi­na­mą­sias šven­tų­jų at­vaiz­dų kal­bas“ dė­me­sį at­krei­pė ir jo­mis su­si­ža­vė­jo krikš­čio­niš­ka­sis pa­sau­lis.

Jį įsi­dė­mė­jo ir im­pe­ra­to­rius Le­o­nas III, jau spė­jęs nu­vers­ti pa­triar­chą Ger­ma­ną, taip at­ker­šy­da­mas už drą­sų prieš­ta­ra­vi­mą. Ta­čiau im­pe­ra­to­riaus įtū­žis ne­ga­lė­jo pa­siek­ti ara­bų ka­li­fo pa­val­di­nio Jo­no. Tad jis pa­si­tel­kė niek­šiš­ką šmeiž­tą.

Pa­dirb­da­mas (ar­ba liep­da­mas pa­dirb­ti) vie­nuo­lio ra­šy­se­ną, su­ra­šė laiš­ką, iš ku­rio bu­vo ma­ty­ti, jog Jo­nas slap­ta rez­gė kės­lus, kad Da­mas­ko mies­tas vėl grįž­tų Kon­stan­ti­no­po­lio valdžion.

Tas laiš­kas pa­kliu­vo į ka­li­fo ran­kas. Jis, kaip pa­sa­ko­ja le­gen­da, ta­ria­mą laiš­ko au­to­rių nu­bau­dė va­di­na­muo­ju at­pil­do įsta­ty­mu ir nu­kirs­di­no jam de­ši­ni­ą­ją ran­ką. Ta­čiau Šven­čiau­sio­ji Mer­ge­lė Ma­ri­ja nak­tį ne­lai­mė­liui pa­dė­jo ir ste­buk­lin­gai jį iš­gy­dė. Dėl šio ste­buk­lo Jo­nas sau pa­si­ža­dė­jo gra­žiau­sius sa­vo krikš­čio­niš­kuo­sius vei­ka­lus de­di­kuo­ti Ma­ri­jai. Ta­čiau ir ne­ti­kint šia le­gen­da, Jo­nas Da­mas­kie­tis – be ga­lo pro­duk­ty­vus ir įvai­ria­pu­sis ra­šy­to­jas – kai ku­riuos sa­vo gra­žiau­sius kū­ri­nius iš tie­sų de­di­ka­vo Šven­čiau­sia­jai Mer­ge­lei Ma­ri­jai.

Ki­tų jo kū­ri­nių te­mos ap­ima pa­čias įvai­riau­sias re­li­gi­nių moks­lų sri­tis: dog­mą, apo­lo­ge­ti­ką, as­ke­zę, eg­ze­ge­zę. Iš pa­moks­lų ir po­ezi­jos ma­ty­ti, kad jis bu­vo vie­nas la­biau­siai iš­si­la­vi­nu­sių ir ap­sišvie­tu­sių to me­to ra­šy­to­jų. Dėl vie­no jo mo­nu­men­ta­laus kū­ri­nio – „Tik­ra­sis ti­kė­ji­mas“, – ku­ris yra gal­būt ge­riau­sia, įti­ki­na­miau­sia ir iš­sa­miau­sia vi­sos grai­kų te­olo­gi­nės tra­di­ci­jos sin­te­zė, kai kas jį net­gi yra pa­va­di­nęs šv. Ry­tų To­mu Ak­vi­nie­čiu.

Jo­no mir­ties da­ta nė­ra tiks­liai ži­no­ma. Kai kur yra pa­sa­ko­ja­ma, jog jis mi­rė 749 me­tais.

787 me­tų vi­suo­ti­nis Ni­kė­jos II Su­si­rin­ki­mas, pa­da­ręs ga­lą iko­nok­laz­mui, ati­tai­sė jam im­pe­ra­to­riaus pa­da­ry­tą skriau­dą ir pri­pa­ži­no jo iš­min­tį bei šven­tu­mą, o 1890 me­tais Le­o­nas XIII pa­skel­bė jį Baž­ny­čios mo­ky­to­ju.

 Piero Lazzarin "Šventųjų knyga" Katalikų pasaulio leidiniai

Bernardinai.lt