 |
| Nuotrauka: wallszone.com |
2012-ųjų Poezijos pavasario metu buvo išleista mano poezijos knygelė „Smėlio krikštai“, kurioje įdėtos kelios mano tapytos monotipijos iš ciklo „Alpių miražai“. Skaitytojai klausinėjo: ką reiškia monotipija „Kalnų monstras“?
Pirma, šios monotipijos tema yra Vakarų Europoje labai populiarios ir gerai žinomos Brokeno šmėklos. Legenda gimė Šiaurės Vokietijoje, ant Brokeno kalno, kur beveik ištisus metus tvyro rūkas. Brokeno šmėkla – tai reiškinys, kurį galima išvysti tik kalnuose, besileidžiančiai saulei priartėjus prie horizonto. Tuo metu žmogus gali pamatyti savo paties šešėlį ant debesų arba rūke. Dažnai žmonės klaidingai įvertina atstumą, ir mano, kad mato didelį vaiduoklį arba monstrą. Viena Brokeno šmėklos legendų yra aprašyta J. W. Gėtės „Fauste“.
Antra, Alpių kalnuose dažnai gali atsiverti paslaptingi pasauliai, kurie atima žadą... Alpių kalnų gyventojai sako, kad kalnuose nuolat juntama laiko dvasia (genus loci.)
Aš – lygumų dukra, ir man atrodo, jog lygumų rūkuose tikrai visada gyvena toji genus loci...
Viena mano kolegė, emigrantė iš Jugoslavijos, kartą pareiškė: „...jie (šveicarai) gyvena kaip Dievo užantyje, niekada nematė jokių karų, bado, maro – nieko, todėl vieni kitus gąsdina bent Brokenošmėklomis. Po pilietinio karo Jugoslavijoje mes (jugoslavai) esme tokių baisybių patyrę, jog Brokeno šmėklos mums tik juoką sukelia...“ Aš jai pritariau.
Pokario baisybėmis buvo persmelkta visa mano vaikystė, kuria pasidžiaugti tikrai niekada negalėsiu. Net praėjus šešioms dešimtims metų viskas liko nepamiršta.
Skaudūs, sukrečiantys pokario metų vaizdai, paveikę visą mano dvasinį pasaulį, visam laikui tapo liūdna mano savasties dalimi. C. K. Jungas tokius dalykus vadina „susidūrimais su savasties šešėliais“.
Pirmaisiais pokario dešimtmečiais, broliui kalint Sibire, gaudavom nuo jo rusiškai rašytus laiškus, ir aš sapnuodavau labai realistiškus, sibirietiškus sapnus, niekaip negalėdama susigaudyti tarp dviejų realybių. Tai buvo labai sunkūs mano vaikystės ir ankstyvos paauglystės metai, o šis laikotarpis jautrioms mergaitėms dažnai paliekagilių „savasties šešėlių“ randų...
Lietuviškiems šalčiams spaudžiant, sapnuose jausdavau sibirietiškus speigus, matydavau neišbrendamą taigą, girdėdavau riaumuojančias meškas ir kaukiančius baltus, pasišiaušusiais kailiais vilkus... Skaitydama brolio laiškus viską kone realiai išgyvendavau. Kai pabusdavau – iš tikrųjų išgirsdavau kaukiantį prie būdos Meškį. Galbūt iš netolimos sodybos stribai, įrėmę šautuvus į nugaras, išsivaro šeimininką arba išveža visą šeimą į Sibirą?
Kartais netolimame miške tratėdavo kulkosvaidžiai. Žinojome: stribai žudo partizanus. „Apima toks jausmas lyg kartu su jais ir mus žudytų“, – raudodavo Mama...
Meškis buvo geriausias mano draugas: ne vieną kartą įlindusi į būdą jam skaičiau brolio laiškus, (nes niekam daugiau negalėjau tos paslapties patikėti) ir, stipriai jį apsikabinusi, užmigdavau. Meškis buvo labai protingas šuo.
Kai brolį areštavo, jis buvo dar mažas garbanotas šunytis, tačiau aštuonerius metus brolio nepamiršo, ir, jo ištikimai belaukdamas, užaugo dailus, didelis šuo – ištikimas mūsų namų ir kiemo sargas, apsirengęs rudu žvilgančiu kailiu.
Kai brolį paleido iš kalėjimo, apie porą savaičių (tiek truko brolio sugrįžimas iš Sibiro) Meškis beveik nieko neėdė, buvo labai neramus, jautrus, o paskutinę parą, prieš pareinant Algirdui, šokinėjo į viršų, tampė grandinę, norėdamas ištrūkti, kaukė ir garsiai lojo... Jei būtume jį paleidę, Meškis būtų lėkęs ir pasitikęs brolį už keliolikos kilometrų nuo namų...
Tuo metu nesupratome, kas šuniui yra, nes nežinojome tikrosios Algirdo grįžimo datos. Brolio laiškas, kuriame perskaitėme, jog po Stalino mirties jam pritaikyta amnestija, kad jis tuojau bus paleistas, mus pasiekė tik už mėnesio – jau broliui grįžus.
Kai brolis pasiekė mūsų kiemą, buvo naktis, ankstyvas 1955-ųjų pavasaris.
Su mama miegojome. Broliui pasibeldus į langą, pabudo tik mama. Aš pabudau nuo mamos raudojimo. Ji taip garsiai apsikabinusi brolį verkė, jog aš nesupratau, kas atsitiko. Tuomet dar nežinojau, kad žmogus gali skaudžiai raudoti ne vien iš skausmo, bet ir iš džiaugsmo.
Pravirkau ir aš, o kai mama, springdama ašarom, pasakė: „Kelkis, sugrįžo tavo brolelis“, aš puoliau iš savo šilto guolio, iš visos sveikatos Algirdą stipriai apsikabinau ir taip pat ėmiau ne savo balsu iš džiaugsmo kaukti lyg Meškis... „Nusiramink, sesyte, pasirodyk, kokia didelė tu užaugai“, – stūmė toliau nuo savęs mane Algirdas, vyriškai tvardė raudą, tik ašarom leido ristis lyg veržlaus lietaus srovėms per išblyškusius, įkritusius skruostus...
Visi pokario metai mano gimtuosiuose Žuveliškiuose buvo liūdni: drebėjome iš baimės, nežinodami, kur atsidursime rytoj, trūko maisto, rūbų, avalynės. Sėklų naujam derliui kaimiečiai ieškojo patys, dalindavosi su kaimynais, kas kokių sėklų turėjo. Bulves sodindavome supjaustę skiltelėmis, kuriose buvo bent vienas gyvas, kaltis pradėjęs daigelis, t. y. iš vienos bulvės darėme 4–5 būsimų bulvių kerus. Koks buvo džiaugsmas, kai gamtos stebuklas įvykdavo, ir mūsų pasodintų bulvių skiltelių-akelių laukelis sudygdavo! Belikdavo gležnus kerelius apravėti ir laistyti, jeigu tuo metu nebūdavo lietaus.
Kai vargais negalais pirmaisiais pokario metais įsikūrėme savo buvusios sodybos degėsiuose, kur neseniai buvo fronto linija, Mama vakarais melsdavosi ir dūsaudavo, kad aplink nėra nė vienos žemės pėdos, kuri nebūtų persisunkusi žuvusiųjų krauju. Jautėme ir aplink prikaišiotų lavonų dvoką... Naktimis tie žuvę kariai mano ir Senelio sapnuose atgydavo ir pulkais žygiuodavo į Vakarų frontą. Retkarčiais kuris nors vienas vokiečių karys atsiskirdavo iš rikiuotės, pribėgdavo prie manęs, sėdinčios ant Mamos rankų, ir paduodavo man gabaliuką cukraus...
Taip buvo atsitikę iš tikrųjų. Todėl tie vaizdai kartojosi sapnuose.
Rusai ir vokiečiai porą savaičių stumdėsi tai į vieną, tai į kitą pusę, o mūsų sodyba buvo jų kelyje. Liepsnų sudeginti ir tankų sutraiškyti namai priklausė tai vieniems, tai kitiems. Abi pusės vykdė žūtbūtinę kovą, kad nors kelias žemės pėdas laimėtų ir nors valandą pasijaustų „Sieger- pobediteliai“ (laimėtojai.) Kare nei vieni nevadinami žudikais, ir nė vienas už žmogžudystę nebaudžiamas.
Mano gimtinėje kraujas liejosi ir po karo.
Vargu, ar kas yra matęs ir bendravęs su tiek daug karo suluošintųjų, laidojęs tiek daug brangių, artimų, pažįstamų žmonių. Diena iš dienos sproginėjo pajudintos minos, granatos, kitokie sprogmenys, nusinešdami nekaltų artimųjų ir kaimynų gyvybes, o „geriausiu atveju“ atimdami iš jų rankas arba kojas. Tiems berankiams ir bekojams invalidams nebuvo suteikta jokia medicininė pagalba, nes jos tiesiog nebuvo. Iš subombarduotos Raseinių ligoninės pastato likučių kėpšojo tik skylėtos sienos ir kraupiai juodavo išbyrėjusių langų kiaurymės, o iš kvalifikuoto personalo buvo likęs tik vienas felčeris Lazdauskas, kuris Biliūnų dvare laikinai įsikūrusioje ligoninėje, nors ir pasiaukojamai sukosi (jis ryžosi operuoti ir mano sunkiai minų sužeistą broliuką Juozuką), bet nė menkai daliai nukentėjusių padėti negalėjo.
Nebuvo galima gauti ir jokių vaistų. Laimė, žmonės mokėjo gydytis vaistažolėmis ir šaknelėmis. Plėšė drobines, beržinių malkų pelenuose išvirintas paklodes, darė tvarsčius, tepė žąsų, zuikio taukais, dezinfekavo šlapimu, pačių pasigaminta topolių pumpurų mikstūra, dėjo žemčiūgų, traukžolių lapus, barstė sumuštomis žyvakastų šaknimis ir vyniojo ant rankų ir kojų žaizdų.
Žemiau Palendrių Piliakalnio, vakarų pusėje augantis Degsnelių miškelis buvo tikras vaistingųjų augalų rezervatas. Iš jo žmonės nešdavo valerijonų, puplaiškių, metėlių, konvalijų, meškauogių, ajerų, jonažolių ir kt. gydomųjų augalų šaknis, žiedus ir lapus, beržų pintis, darė užpiltines, dėjo ant skaudančių vietų kompresus, dezinfekavo ir tepė žaizdas...
Iki šiol su siaubu atsimenu, kaip septyniolikmečiui kaimynui Broniui Gustai abi su Mama ant dešinės rankos delno likučių (nes visi pirštai buvo granatos nukirsti) vyniojome švarias drobines skiautes, stabdėme kraujavimą, guodėme jį lyg laukinį žvėrį, kriokiantį iš skausmo, ir pačios pasikūkčiodamos verkėme...
Broniaus motina šalia gulėjo nualpusi, o kaimynė Puidokienė ją įvairiais būdais gaivino ir ramino.
Per 1945–1948 metus mano kaime nuo minų žuvo du mano broliukai, du kaimynų Puidokų vyrai: tėvas ir sūnus, du broliai, tolimesni kaimynai, Vaičekauskai – atrodė, kad nėra kada nusitverti jokio naudingo darbo, reikėjo tik suspėti apraudoti ir palaidoti nekaltas pokario aukas...
Kasdien skambėjo laikinai įsikūrusios medinės (kuri buvo pastatyta vietoj subombarduotos mūrinės) Kalnujų bažnyčios gedulo varpai, palydėdami nekaltas sielas į dangaus karalystę, žmonės verkdami kalbėjo „Amžiną atilsį...“, o klebonas Antanas Brazaitis savo monotoniškais, ramiais pamokslais guodė žuvusiųjų šeimas, suteikdamas mirusiems ligonių patepimo sakramentus, o likusiems gyviesiems – paguodą ir ramybę.
Visa pokario būtis, užsifiksavusi mano pasąmonėje, siunčia tik liūdnas žinias ir skaudžius vienišumo išgyvenimus.
Slenkant baisiems pokario metams, iki soties išsiverkusi ir aprimusi širdis kiek šviesesnėmis spalvomis tapytą pamena Joninių nakties paveikslą, kai prie rusenančio laužo laukiant saulės patekėjimo atsiskleisdavo naujos dienos šviesos gimimo drama, neatsiejama nuo viso mano gimtojo kaimo gyvenimo bei to kaimo žmonių psichologijos ir jų likimų.
Joninių naktį saulės patekėjimo akimirka būdavo tarsi išganymas, lyg atsivėręs langasį šiek tiek aprimusią sielą.
Joninės – tradicinė mano šeimos šventė: Tėvo vardas buvo Jonas (labai mėgo švęsti savo vardadienį), o aš jo garbei buvau pavadinta Janina.
Kalnujiškių numylėtinis mažuliukas (nes turėjo augimo sutrikimą) Eugenijus Dyzeris, visų vadinamas Geniuku, iki ryto tampydavo armoniką, o jaunimas šokdavo aplink laužą Kalnujų aikštėje arba Davainio – Silvestraičio sode. Palaikė avalynė atlaikydavo vos vieną vasaros naktį: dieną nešdavome ją sutaisyti gretimo kaimo berankiui (jaunojo batsiuvio viena ranka sprogmens buvo nutraukta beveik iki alkūnės) Skralskiukui. Jis įsprausdavo ant metalinės formos užmautą batą tarp savo kelių ir sveikąja ranka plaktuku meistriškai pasidarbuodavo, sukaldamas vinutes į iš po karo likusios vokiškos kariškos mašinos padangos išpjautą stiprų guminį puspadį.
Kai pravažiuoju pro gimtinę, šaltame „Karpynės“ tvenkinių vandens mirgėjime mintimis perbėgu visus savo vaikystės išgyvenimus, lyg bijočiau iš akių paleisti jų tvirtą vidinįryšį, amžiams prie šios žemės mane pririšusį. Pasąmonė pasinaudoja penktojo–šeštojo dešimtmečių prisiminimų saugykla, ir tampa aišku, kodėl, nors dabar ir esu įsimylėjusi Alpių kalnus, vis tiek kasnakt sapnuoju tik savo tėviškės lygumas... Genus loci..