„Žmogišką gerumą galima atrasti kiekviename žmoguje, taigi net ir toje grupėje, kurią visi norėtų pasmerkti.“ Viktoras Franklis
Daugelis mūsų žino, kas yra savanorystė, ir, savaime suprantama, ne visi į šią veiklą žiūri pozytiviai. Vieni giria, teigia, kad savanoriai tai asmenys, kurie nuveikia daug gero, nelaukdami už tai materialinio atlyginimo, ir patys aktyviai savanoriauja, kiti smerkia, teigdami, jog tai beprasmiškas laiko leidimas, juolab kad mūsų šalyje savanorystė nelabai pripažįstama, savanorystei paaukotas laikas retai kada vertinamas kaip darbinė patirtis, nepaisant to, kad per šią veiklą formuojasi socialiai svarbūs įgūdžiai, tokie kaip empatija, geranoriškumas, noras padėti.
Mano gyvenime savanorystė atsirado visiškai atsitiktinai, bet esu labai laiminga, kad tai įvyko, nes tik dabar suprantu, jog anksčiau mano gyvenimas neturėjo aiškaus tikslo, dienos ėjo beprasmiškai, o dabar darau kai ką gero ir esu kam nors naudinga, tuo pat suteikdama gerovės ir dvasinės ramybės sau.
Savanoriauju Lietuvos kalinių globos draugijoje, tenka dirbti su teistais asmenimis. Kodėl pasirinkau būtent šią sritį? Studijuodama bakalauro studijose atlikau praktiką Lukiškių Tardymo izoliatoriuje-kalėjime, praktikos vietą su drauge išsirinkome dėl įdomumo, net negalėjau pagalvoti, kad ši aplinka taip stipriai mane pritauks, sudomins, įkalinimo sistema taps ta sritimi, kurioje norėčiau dirbti, o įkalintieji asmenys taps tais žmonėmis, kuriems norėsiu padėti. Iš tikrųjų niekada nesmerkiau asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, faktas yra faktas – asmuo padarė nusikaltimą ir už tai yra nubaustas. Šis požiūris skyrė mane nuo kitų pažįstamų, šeimos narių, skiria ir iki šiol, bet lygiai taip pat kaip ir likusioji visuomenė visada aklai tikėjau žiniasklaidos skleistomis žiniomis, kuriose kalėjimas buvo perteikiamas kaip vieta, kurioje daug blogio, kaliniai – asmenys, kurie visiškai nenori keistis ir tik laukia progos ką nors nuskriausti, padaryti naujų nusikaltimų net ir būndami įkalinimo įstaigoje. Praktikos metu iš arčiau pažinau kalėjimo aplinką ir pakeičiau nuomonę apie asmenis, atliekančius laisvės atėmimo bausmę. Ši gyvenimo patirtis paskatino rašyti baigiamąjį darbą apie nuteistųjų sugrįžimą į visuomenę, atlikau tyrimą, kurio gauti duomenys manęs visiškai nenustebino, sužinojau daug „naujo“ apie visuomenės požiūrį į teistus asmenis, apie valstybės „pastangas“ asmenis reintegruoti, apie nutesitųjų motyvacijos stoką ir kitokias kompleksines problemas, su kuriomis susiduria asmenys, atlikę laisvės atėmimo bausmę. Būtent tyrimo tikslai mane atvedė į Lietuvos kalinių globos draugiją.
Dabar studijuoju magistrantūroje, kai rinkausi praktikos vietą, tiksliai žinojau, kur kreiptis. Lietuvos kalinių globos draugijoje buvau šiltai sutikta, supratau, kad šioje įstaigoje esu laukiama. Tuo pat metu gavau pasiūlymą savanoriauti, supratau, jog tai gera proga savirealizacijai ir asmenybės tobulėjimui, todėl nedvejodama sutikau. Žmonės, kuriems pasakojau apie tai, kad dirbu savanore su nuteistaisiais, neretai stebėdavosi, kaip galima dirbti neapmokamą darbą ir juo labiau su tokia žmonių grupe. Ne vienam kildavo klausimų: „Kam tau to reikia?“, „Ar neturi ką veikti?“ Labiausiai liūdino tai, kad ir iš pačių artimiausiųjų nesulaukdavau palaikymo. Bet vis dėlto laikiausi savo įsitikinimų: „Mes esame vienos visuomenės nariai ir priklausome vieni nuo kitų. Užduokite klausimą sau, kas yra geriau: ištiesti pagalbos ranką, padėti asmeniui atsistoti ant kojų, įnešti į jo gyvenimą gėrio, suteikti tikėjimo, kad jis yra reikalingas ir laukiamas visuomenėje, kartu padedant jam, apsaugant save ir šiek tiek visuomenę, ar geriau būti skeptiškai nusistačiusiai prieš tą kontingentą, kartu sukuriant sąlygas toliau vogti, žudyti?“ Aš pasirinkau pirmą variantą, tikiu, kad yra asmenų, kuriems įkalinimas suteikė vilties pradėti gyvenimą iš naujo, suteikė naujų jėgų, noro ir galimybių tapti visaverčiu visuomenės piliečiu. Tai kodėl mes savo požiūriu, kuris dažnai remiasi tik stereotipais, turime užkirsti tam kelią?
Savanorystės dėka pasikeitė mano požiūris į kylančias problemas, išmokau kovoti su stereotipais, praplėčiau savo akiratį, bet svarbiausia – išmokau tikėti. Jau trečius metus iš eilės Lietuvos kalinių globos draugija Vilniaus pataisos namuose rengė projektą „Angelo medis“, šio projekto tikslas – suartinti nuteistuosius ir jų šeimos narius, suteikti meilės, gėrio nuteistiesiems ir jų šeimoms, sustiprinti santykius ir palengvinti laukimą. Taip pat šiuo projektu siekiama nešti žinią, kad įkalintieji asmenys moka ne tik naikinti, bet ir savo rankomis kuria tikrus stebuklus. Įsivaizduokite stiprios vyriškos rankos daro skrupulingą darbą: siuva žaisliukus arba mezga šaliką. Kiek meilės ir noro reikia, kad neišsektų kantrybė norint pabaigti savo „meno kūrinį“ ir prieš šventes nudžiuginti tau artimą žmogų? Drįstu teigti, kad ne kiekvienas padarytų tai, ką padarė jie, vedami tikrų, šiltų jausmų.
Iš tikrųjų čia pateikiau tik vieną nuteistųjų gėrio nešimo pavyzdį, bet tokių pavyzdžių yra daug, dar daugiau yra noro, bet ne visada sukuriamos tam galimybės. Nuteistiesiems trūksta užimtumo, bet dauguma jų nori veikti, tai jiems padeda ištverti, kažką naujo atrasti, tobulėti arba tiesiog nedegraduoti, neprarasti būtiniausių socialinių įgūdžių. Asmenys, dirbantys su nuteistaisiais įkalinimo įstaigose, dažnai apkraunami visokiais kitais darbais ir tokioms veikloms neturi laiko arba noro, reabilitacijos programos taikomos nuteistiesiems yra šabloniškos, o savanoriai gali suteikti kažką naujo, paįvairinti jų pilkas dienas. Kiekvienas iš mūsų yra kupinas gerumo iš prigimties, tik reikia surasti raktą tam, kad durys jo link būtų atvertos. Šiuo metu įkalinimo įstaigose bausmę atlieka apie 9000 asmenų, atrodo, tik tiek savanorių reikėtų tam, kad kiekvienas nubaustasis turėtų savo „draugą“, kuris juo tikėtų ir teiktų vilties, jog jis yra laukiamas visuomenėje, nes grįžti yra lengviausia ten, kur tavęs laukiama, tavimi tikima, ten, kur būsi palaikomas ir apsaugotas.
Ne vienam iš mūsų kils klausimas, kodėl turėčiau jiems padėti ir nieko už tai negauti? Aš radau atsakymą į šį klausimą: daryti gerą neatlygintinai, tiesiog būnant šalia, bendraujant, skiriant jiems laiko. Tada gauni daug vertingesnį atlyginimą nei materialinė gerovė, užtenka pamatyti blizgesį akyse, kurios viską pasako ir tarsi šaukia „ačiū“. Ačiū už tavo nuoširdų bendravimą, už šypseną, už tai, kad tiesiog esi tuo, kuo esi, be jokių kaukių, ačiū už tai, kad priimi mane be išankstinės nuostatos, neatstumi manęs ir tiki. Tokiais momentais supranti, kad iš tiesų esi reikalingas ir naudingas- štai kur vertingiausias atlyginimas.
Ką šiuo straipsniu norėjau pasakyti? Tikrai nenoriu niekam primesti savo požiūrio į nuteistuosius ir nuostatos, kad kiekvienas darome klaidų, ir už jas reikia mokėti atleisti, tiesiog noriu nešti žinią, jog ir nuteistieji turi daug gerumo, moka mylėti, būti nuoširdūs ir neretai turi kilnių tikslų.