Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant vieno kalno ir atsisėdo. Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis pagydė juos. Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišus tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą.
Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje“.
Mokiniai jam atsakė: „Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“
Jėzus paklausė: „Kiek turite duonos?“
Jie atsakė: „Septynis kepaliukus ir kelias žuveles“.
Jėzus liepė žmonėms susėsti ant žemės. Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. Ir visi pavalgė, prisisotino. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso septynias pilnas pintines.
Kiti skaitiniai: Iz 25, 6–10a; Ps 23
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ
Ant kalno visada vyksta kažkas labai svarbaus. Kalnas yra Dievo artumo ženklas. Tiek Mozė, tiek ir Mesijas ant kalno kalbasi ir sprendžia reikalus. O dabar ant to kalno susirenka visokie vargdienėliai, ir jiems yra išliejama malonė. Jėzus buvo pasiryžęs dalyti save kaip duoną. O ir minia atsako deramu atsakymu: „garbino žmonės Izraelio Dievą“. Išsipildo Ezechielio pranašystė: vienas ganytojas ir viena kaimenė susirinkusi garbina Gyvąjį Dievą. Ir tai gera pradžia tam, kas bus toliau. Jėzus tikrai trokšta visiškai pasirūpinti savo tauta – jis ją pamaitina kaip savo kaimenę.
Svarbiausia yra tai, kad iniciatyva ateina vien tik iš Jėzaus. Minia yra tokia rami, kad net nenuvargdama trečią dieną seka savo ganytoją. Jie nekreipia dėmesio į laiko, vietos, būdo aplinkybes. Jų vienintelis troškimas būti tiesiog santykyje kartu ir niekur neskubėti. Ganytojas jaučia savo tautą, jos būklę ir jam gaila. Nuotaikos čia yra pažadų išsipildymo nuotaikos: „Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta“ (Jer 31, 33).
Kaip ir per pirmą duonos padauginimą, Jėzus atlieka ceremoniją: sukalba maldą, laužo ir duoda. Mažų mažiausiai tai yra aliuzija į Eucharistiją. Surinkti trupinėliai likučių vėl rodo gausumą. Tauta pasirūpinta, kaip kadaise buvo rūpinamasi išrinktąja tauta išvedant iš Egipto. Taip Dievas rūpinasi savo tauta. Su Jėzumi kaip su Dievu nėra jokio vargo, bet viskas yra su pertekliumi. Jis gydo ligas ir malšina alkį. Jis – žmonėms palankus Dievas. Ir čia svarbu pažymėti, kad ne vien sielos sveikata Dievui rūpi, bet ir kūno gerovė. Tai gera proga praplatinti savo matymo horizontą.
Kaip prieš tai pirmame duonos padauginime Jėzus išlipa iš valties ir, pamaitinęs minią, lipa į kalną melstis, taip vėliau Jėzus, nulipęs nuo kalno, pamaitina žmones ir išplaukia valtimi. Jėzus dar nepasilieka. Jis yra piligrimas ir kviečia toks būdamas juo sekti. Tik – ėjimas.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
