Siūlome prisiminti keletą gražiausių M. Vainilaičio eilėraščių apie žiemą, pirmąjį sniegą ir pūgą...
Pirmoji pūga
Retai saulutė pasirodo,
Retai išsipina kasas.
Balta pūga už balto sodo
Suvėlė pakeles visas.
Sumaišė pusnį, atsiduso,
Nurūko pagiriu ūma.
Senam sode ant kiškio ūso
Iš džiaugsmo virpa tyluma.
Nedrįsta keltis šaltas vėjas, –
Gulės, atrodo, ir gulės...
Sustingo sniegas palengvėjęs
Ant viršunėlės obelės.
Ramiai susigūžė po langu
Karvelis margu snapeliu.
Ilgai žiūriu į tylų dangų,
Į tylią žemę ir tyliu.
M. Vainilaitis. Spalvoti nykštukai. – Vilnius, 1986. P60
Sninga
Ant lauko, ant bėgančio kelio,
Ant žalio zylutės pūkelio,
Ant sodų, miškelių šėmų,
Ant mano ir tavo namų
Nuo ryto lig vakaro sninga.
Nuo ryto lig vakaro sninga.
Atrodo, šiaurys aveles
Į žydras dangaus pieveles
Atvarė ir vilnas jų purto.
Ir va – iš buriuko užburto
Nuo ryto lig vakaro sninga.
M. Vainilaitis. Spalvoti nykštukai. – Vilnius, 1986. P62
Šalčio miegas
Kartais, eidamas per sniegą,
Šaltis ima ir užmiega.
Šaltis miega – oras šyla.
Pūgos atlekia per šilą.
Ant ledinio šalčio maišo
Žemę naršo, dangų maišo.
Sumaišytų mus visus,
Bet senelis – krust ūsus.
Leduku užkloja balą,
Ir lauke smagiai pašąla.
M. Vainilaitis. Spalvoti nykštukai. – Vilnius, 1986. P67