 |
| Tarpukario Kaunas (Vilniaus gatvė). Nuotrauka: /www.yivoencyclopedia.org/ |
2011 m. birželio 21 d. Seimas priėmė nuo 2013 metų sausio 1 dienos įsigaliosiantį Geros valios kompensacijos įstatymą, kuriuo numatyta per 10 metų, iki 2023 m. sausio 1 d., išmokėti 128 milijonų litų dydžio kompensaciją už karo metu iš Lietuvos žydų religinių bendruomenių atimtą nekilnojamąjį turtą. Specialus fondas šiuos pinigus skirs Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gyvenusiems ir nuo totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu nukentėjusiems žydų tautybės asmenims remti bei vietos žydų bendruomenės gyvybingumui ir žydų kultūros paveldui išsaugoti. Kadangi priimtas įstatymas visuomenėje sukėlė tam tikrų diskusijų, prasminga išsiaiškinti kai kurios įstatymo realizavimo aspektus, tiksliau – jo atsiradimo kontekstą ir reikšmę. Kalbinome istoriką, Klaipėdos universiteto dėstytoją, besidomintį atminties politika, dr. Hektorą Vitkų.
Įsigalioja pernai Seimo priimtas Geros valios kompensacijos įstatymas. Kuo jis svarbus Lietuvai?
Šio įstatymo svarba visų pirma yra moralinė. Kai svarstau apie jo, kaip tam tikro „geros valios“ gesto, simbolinę reikšmę šiandienei lietuvių visuomenei, pirmiausia prisimenu 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės priimtus sprendimus. Kalbu apie 1940–1941 m. denacionalizacijos įstatymus, kurie nebuvo taikomi žydams. Tokiu būdu sovietinio režimo nusavintas žydų turtas ir toliau liko nacionalizuotas. Suprantu, kad nacių okupacijos Lietuvoje sąlygomis kitokio sprendimo ir negalėjo būti, bet denacionalizacijos įstatyminių nuostatų netaikymas žydams ypač prisidėjo prie šios grupės dehumanizavimo ir socialinio ostrakizmo* – jeigu šis terminas būtų tinkamas – paskatų lietuvių visuomenėje. Tai buvo teisiškai sankcionuotas veiksmas į žydų, kaip kategorinės genocido grupės, išskyrimą. Todėl Geros valios kompensacijos įstatymas buvo reikalingas, jei siekiama, kad ši nuo sovietinio režimo ir Holokausto nukentėjusiųjų žmonių grupė ir toliau neliktų lietuvių visuomenės moralinių orientyrų užribyje. Tai ne tik moralės, bet jau ir istorinės atminties etikos dalykas.
Ar nėra čia ir nemaža dalis politikos? Dalykų, kuriuos „reikia padaryti“, kad nesugadintume santykių su Izraeliu ir JAV?
Vadinamasis Geros valios kompensacijos įstatymas, be abejo, turi tam tikrą politinę potekstę. Tačiau to nelaikau blogu dalyku, nes visuomenei reikšmingiems moraliniams sprendimams, ypač jų teisiniam įtvirtinimui, reikalinga politinės valios iniciatyva. Mano nuomone, ši politinė potekstė yra susijusi ne tik su Lietuvos įvaizdžio, t. y. teigiamo pavyzdžio kitoms Europos valstybėms požiūriu gerinimo ar santykių su Izraeliu ir JAV stiprinimo intencijomis, bet ir tvirtesniu moraliniu įsipareigojimu.
Ar tokie įstatymai (panašūs priimti bene visose Europos šalyse) neturi tam tikro „Holokausto industrijos“ šešėlio? Abejonių kai kam gali kelti pati aukų traktuotė, kuri bėgant dešimtmečiams, kaip žinoma, vis plečiama. Apskritai, kokia tokio įstatymo prasmė, jei turto neįmanoma grąžinti nukentėjusiesiems?
Mano nuomone, visiškai nesvarbi nei pinigų suma, kuri yra numatyta kaip kompensacija, nei žmonių, kuriems ta kompensacija bus paskirstyta, skaičius. Pinigai čia yra tik simbolis, o kompensacija – simbolinis gestas. Žinoma, yra tam tikras klausimas, kam kompensaciją mokėti, jeigu išlikusiųjų po holokausto žmonių mažėja, o kompensaciją nuspręsta išmokėti dalimis per 10 metų – išeitų, kad ją gaus žmonės, kurių šaknys nėra susijusios arba beveik nesusijusios su tarpukario Lietuvos žydų bendruomene. Bet jeigu sutinkame, jog Geros valios kompensacijos įstatymas yra moralinis žingsnis, o pati kompensacija – simbolinis veiksmas, tada galima susitaikyti ir su tuo, kad kompensacijos gavėjai (didžioji šios grupės dalis) taip pat yra tik simbolinis „adresatas“. Todėl, tiesą sakant, nesutinku su lietuvių viešojo (ir ypač neviešojo) bendravimo terpėje kartkartėmis išreiškiamais nuogąstavimais, kad Geros valios kompensacija yra tam tikras „Holokausto industrijos“ ataidas.
Kai kas gretina šią kompensaciją su Lietuvos bei kitų posovietinių šalių pretenzijomis Rusijai, esą kodėl mes turime mokėti, jei jie nemoka?
Atseit „Lietuva mokės kompensaciją žydams, o štai Rusija net į kalbas nesileidžia dėl tokios kompensacijos nuo sovietinio režimo nukentėjusiems žmonėms“? Mano nuomone, mūsų aptariamas įstatymas rodo, kad Lietuvoje jau randasi tas politinės valios (tiesa, kol kas labai trapus) krislas suartėti su Holokausto patirtimi. O kokius sprendimus priims Rusija, – tai jos moralinės brandos ir politinės valios perspektyvos klausimas.
* Sen. Graikijoje — valstybei pavojingų piliečių ištrėmimas slaptu balsavimu; vykdytas ostrakonais, ant kurių buvo rašomi tremiamųjų vardai.
Zigmas Vitkus