 |
|
Gedimino Kajėno nuotrauka |
Minime 64-ąsias Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos priėmimo metines. Ši data – gruodžio 10-oji – visuotinai pripažinta Tarptautine žmogaus teisių diena, vienaip ar kitaip minima visose demokratinėmis save laikančiose valstybėse.
Tebūnie ši data proga dar kartą susimąstyti ties keletu savo esme tarsi elementarių sąvokų. Tai – „demokratija“ ir „žmogaus teisės“. Sena ir ne taip sena istorija, o ypač – nūdiena – liudija, kad šios iš pirmo žvilgsnio savaime suprantamos sąvokos tam tikrų aplinkybių kontekste ir vienokių ar kitokių iššūkių akivaizdoje pasireiškia skirtingomis prasmėmis ir vertinimais. Kas žino – galbūt ateis laikas, kai kalbėti apie genetiškai modifikuotas vertybines sąvokas taps taip pat įprasta, kaip ir apie genetiškai modifikuotus maisto produktus? Juolab kad pastangos vertybinius standartus ne vien politikoje, bet ir apskritai viešajame gyvenime taikyti selektyviai aiškiai pastebimos jau dabar.
Tarsi kokioje iškreiptų veidrodžių karalystėje stebime sujauktų vertybių karuselę: besistengdami išsaugoti taiką ir demokratiją, teisindamiesi, kad tai darome dėl jų, aukojame teisingumą, žmonių bei tautų prigimtines teises ir savo pačių savigarbą bei orumą, žmogaus teisių nuodėguliais kurstydami demokratine save vadinančios pasaulio bendrijos inkvizicijos laužą. Juolab kad yra kraštų, kurie liepsnoja tiesiogine to žodžio prasme – Kinijos okupuotame Tibete per pastaruosius ketverius metus jau susidegino 92 vyrai ir moterys, tačiau demokratinė pasaulio bendrija (taip pat ir mes – Lietuva – integrali tos bendrijos dalis) tyli, net nedrįsdama pernelyg garsiai pasakyti, ką apie tai galvoja. Nes kažkas didelis ir stiprus gali užpykti. Tačiau kai vertybių hierarchijoje įsigali stipresniojo teisė, kalbėti apie teisingumą ir prigimtines žmonių bei tautų teises tampa ypač keblu.
Sunku pasakyti, kokia būtų pirmojo mums žinomo Europos vienytojo Karolio Didžiojo reakcija, išvydus mūsų dienų suvienytąją (?) Europą. Ar tokią ją įsivaizdavo žymusis Frankų valstybės valdovas ir pirmasis Šventosios Romos imperijos imperatorius? Vargu.
Kaip žinome, Europos Sąjungą kūrė keturi krikščionys – Alcide‘as de Gasperi, Jeanas Monnet‘as, Konradas Adenaueris ir Robertas Schumanas – taigi pradinė Sąjungos idėja buvo pagrįsta krikščioniškuoju mokymu ir vertybėmis. Numanyti dabartinės Europos Sąjungos tėvų kūrėjų – reakciją į dabartinę suvienytąją (?) Europą, manau, galime nesunkiai – jie būtų sukrėsti: jų kurtoji suvienytoji Europa, kuri turėjo tvirtai remtis į savo krikščioniškąjį pamatą, dabar neigia krikščioniškąsias vertybes tiek teisėkūroje, tiek ir kasdieniame viešajame gyvenime.
Atskirų asmenų įsipareigojimas krikščionybei jiems neretai kainuoja karjerą Europos Sąjungos valdžios ir valdymo struktūrose. Įdomu, kaip tokią situaciją įvertintų Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos kūrėjai, kurie į Deklaraciją įrašė: „Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ir atliekant apeigas“ (18 straipsnis). „Kiekvienas turi teisę laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti; ši teisė apima laisvę nekliudomam turėti savo nuomonę ir ieškoti informacijos bei idėjų, jas gauti ir skleisti visokiomis priemonėmis ir nepaisant valstybės sienų“ (19 straipsnis).
O ką pasakytų apie mūsų laikų gydytojus, nūnai pritariančius eutanazijai ir abortams, velionis Hipokratas, kuris į savo garsiąją Hipokrato priesaiką (kuriai mūsų laikų gydytojai yra iškilmingai prisiekę), be kita ko, įrašė ir tokius žodžius: „Visas mano gyvenimas tebūna skirtas tarnauti žmonijai, saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą.“ [...] „Niekada neskirsiu ir neduosiu mirtinos vaistų dozės, nei savo noru, nei kitų prašomas. Sieksiu paciento gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos.“
Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos preambulėje pažymima, kad „visų žmonių giminės narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“. Regis, paprasti ir teisingi žodžiai, kuriems pritarė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, atstovaujanti iš esmės visam demokratiniu save laikančiam pasauliui. Dar neatsigavusios po Antrojo pasaulinio karo baisumų tautos pirmą kartą istorijoje susitarė dėl visiems galiojančių teisingumo, lygybės ir teisinių principų. Atrodė, kad triumfo šūksniais sveikinta deklaracija sėkmingai suvienys labai skirtingus ir net priešingus politinius režimus, religines santvarkas ir kultūros tradicijas. Prabėgus daugiau kaip šešiems dešimtmečiams, ji tapo tarptautinės žmogaus teisių sistemos pamatu. Pagal ją buvo parengta nemažai sutarčių ir deklaracijų, tarp jų ir Europos Žmogaus Teisių Konvencija (1950 m.) bei ES pagrindinių teisių chartija (2000 m.). Nepaisant to, kad visos šalys priėmė deklaraciją, o kai kurios ją įtraukė į konstituciją ar kitus įstatymus, žmogaus teisių pažeidinėjimai įvairiose pasaulio vietose nesiliauja.
Jeigu iš tiesų manome, kad visuotinai pripažintas dokumentas nebeatitinka šiuolaikinio laikmečio dvasios – turėkime drąsos tai pasakyti ir pasiūlykime tokį dokumentą keisti.
Tačiau jeigu manome, kad Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija tinkamai apibrėžia žmogaus teisių turinį ir įvardija būdus joms užtikrinti, gal pasinaudokime proga stabtelėti ir susimąstyti: kodėl gi taip sunku jos laikytis? Kodėl, žmonijai įžengus į trečiąjį tūkstantmetį, visuose žemynuose liejasi kraujas, trypiamas atskirų žmonių ir ištisų tautų orumas, neigiamos jų prigimtinės teisės ir laisvės? Ir gal ne tiek svarbu ieškoti ir bandyti išsiaiškinti, kas dėl to kaltas, kiek rasti savyje atvirumo įvertinti savo paties asmeninę laikyseną gėrio ir blogio atžvilgiu ir paklausti patiems savęs: o ką aš padariau, kad taip nebūtų?
Apie tai ir ne tik tai Tarptautinės žmogaus teisių dienos proga bus kalbama gruodžio 11 dieną, antradienį, 18 val. Tibeto kultūros fondo ir Lietuvos Sąjūdžio Kauno Tarybos rengiamame susitikime-diskusijoje „Ar tikrai žmogaus teisės yra demokratijos garantas?“
Diskusija vyks Kaune, Laisvės al.46, IV aukšte. Kviečiame dalyvauti visus, kam tai rūpi.