Artuma 2012 Nr. 12
Artėjant Kalėdoms, norisi papasakoti gražią istoriją su laiminga pabaiga, kuri šventinę naktį, suskambus vidurnakčio varpams, nesibaigia. Tą istoriją Renata pradeda kaip tikrą pasaką: „Esu Renata, prieš 10 metų tapusi nuostabaus vyro gyvenimo dalimi ir gavusi dovanų Brazionienės pavardę; taigi, tas nuostabus vyras yra Darius Brazionis, o dar nuostabesni vaikai: Titas ir Gabija Brazioniukai.“ Taigi, apie šią istoriją nuo pradžių.
Pradžia – įprasta ir nekasdieniška
Dievas kiekvienam turi savo parinktą kelią, jis suveda žmones, išbando ir duoda savo malones, – tuo įsitikinę ir Darius su Renata, santuokoje gyvenantys jau 10 metų, prieš tai dar 4 metus draugavę.
„Buvau ką tik baigęs dvylika klasių ir mėnesiui įsidarbinau tėvo įmonėje vairuotoju. Ėjau vieną pavakarę pro darbuotojų sandėliuką ir ten pamačiau Renatą. Man tada labai reikėjo draugystės. Mintyse gimė tarsi malda: ‘Dieve, kada atsiųsi man išrinktąją?’“ – prisimena Darius. Prieš įsidarbindama Dariaus tėtės įmonėje, Renata metus draugavo su vienu vaikinu ir vis svarstė, vis klausdavo mamą, kaip žinoti, kuri meilė tikra. O mama sakydavo: „Kaip aš tau paaiškinsiu? Sutinki ir žinai, kad čia tas žmogus.“ Pirmą kartą sutikusi Darių grįžo namo ir tarė: „Mama, tai tas žmogus!“
„Kaip visi įsimylėjėliai, blūdydavome naktimis, eidavome ant skardžio, sukreizindavome ir važiuodavome dvyliktą valandą nakties į Trakus pasivaikščioti. Metų pažinties sukaktuves šventėme jodinėdami žirgais – tai man buvo staigmena kaip ir daugelis kitų nuostabių nuolatinių įvykių“, – prisiminė Renata. „Bijojau, kad meilė netaptų kasdieniška. Versdavausi per galvą, kad mūsų santykiams suteikčiau šviežumo, dinamikos. Vėliau suvokiau, kad tikra meilė nuolat kinta, bet niekada neatsibosta. Gali sugalvoti originaliausių dalykų“, – pasakojo Darius.
Pradėjus draugauti, Darius turėjo artimesnį santykį su Jėzumi, nuo aštuntos klasės sekmadieniais eidavo į bažnyčią, tad į šią kelionę palydėjo ir Renatą. Ji gerai prisimena pirmuosius savo maldos žingsnius: „Vakarais prieš išsiskirdami kartu melsdavomės; per sesijas kartais nesimatydavome visą savaitę, tik susiskambinę pasikalbėdavome. Po dešimtos pokalbiai būdavo pigesni, tai mes telefonu kartu sukalbėdavome Tėve mūsų.“
Po ketverių draugystės metų – sužadėtuvės, kupinos staigmenų ir prasmės, o dar po mėnesio – vestuvės, kurios buvo tvirtas apsisprendimas, nes Renata ir Darius buvo sutarę save vienas kitam visiškai padovanoti ir atsiduoti tik priėmus Santuokos sakramentą.
Vaikai neskubėjo
Gyvendami šeimoje sutuoktiniai jautė pilnatvę. Svajodami apie bendrą ateitį įsivaizdavo, kad turės du tris savo vaikus, o dar vieną įsivaikins. Vaikų auginimas jiems atrodė labai sąmoninga, svarbi gyvenimo dalis. Tačiau santuokoje gyveno gerus metus, bet vaikai vis neskubėjo... „Tai kėlė šiokią tokią įtampą ne tiek mums (niekada nejautėme, kad be vaikų mūsų šeima netikra, nevisavertė), kiek aplinkiniams, vis užsimenantiems apie gandrus. Susidūrę su nevaisingumo problema išbandėme medicinos pagalbą. Teko nueiti įprastą kelią – nuo daugybės tyrimų iki tos srities specialistų konsultacijų. Šokiravo ne medicinos procedūros, o ciniškas požiūris į gyvybės atėjimą“, – patirtimi dalijosi Darius. Renata prisiminė vieną garsų gydytoją, kuris jos tiesiai šviesiai paklausė: ,,Ar nebandėte šios problemos išspręsti su kitu vyru?“ Darius, tuo metu stovėjęs šalia, pasijuto tarsi koks nors jos vairuotojas, o ne sutuoktinis. Ar tikslas pateisina bet kokias priemones? Pasirodo, etiniai dalykai ne visiems vienodai svarbūs, o Renatai ir Dariui labai svarbus ir dvasinis gyvybės pradėjimo aspektas.
„Kai gydytojai pasiūlė dirbtinį apvaisinimą, pasitarėme su pažįstamu kunigu. Paklausėme jo nuomonės apie gyvybės pradėjimą in vivo („moters kūne“). Suvokę, kad nauja gyvybė yra ypatinga dovana ir negalima ja manipuliuoti pagal savo įgeidžius, nusprendėme atsisakyti bet kokių dirbtinių priemonių. Nuo draugystės pradžios mus lydėjo malda, ėjome į maldos grupę, paskui į bendruomenę. Bendruomenė mums – didžiausia dovana keliaujant su Dievu. Tai vieta, kur esi atviras, be kaukių, kur negėda suklupti, nes atsiras pakeliančios rankos; tai vieta, kur skausmo užspaustus žodžius ištars kito lūpos; vieta, kur pasidalyto džiaugsmo dukart padaugės; vieta, kur Dievo prisilietimas tampa toks apčiuopiamas, nes kiti tuo dalijasi. Bendruomenė buvo tas laivas, kuris plukdė mūsų šeimą per visas audras bei iššūkius ir, kai reikia pagalbos buityje, slaugoje, maldoje, tai pirmi žmonės, kurie atsiliepia“, – dalijasi Brazioniai.
Viltis vaikams, džiaugsmas tėvams
„Mūsų visuomenėje pasigendu kovos už savo šeimą, – atsitiko kažkas, ir dedam į kojas. Ar taip galima: čia myliu ir... staiga nebemyliu? Reikia prisiminti draugystės pradžią, gražiausias akimirkas, kai labai stengeisi, kad mylimas žmogus būtų su tavimi. Juk santykiai vestuvėmis nesibaigia, tik prasideda; reikia nuolatos stengtis dėl kito žmogaus. Susidūrus su problema, svarbiausia neišsigąsti, o galvoti, kaip toliau gyvensim. Mums su Renata buvo svarbu suvokti, kad šeimos vaisingumas nėra vien galimybė gimdyti. Mes patys vienas kitam esame didžiausia dovana. Esu laimingas, gyvendamas su ja“, – tvirtina Darius. Renata pratęsė apie tolesnius jų žingsnius: „Per visą mūsų nevaisingumo kelionę iš aplinkinių sulaukėme įvairių reakcijų. Todėl nusprendėme, kai žmonės klaus, atvirai sakyti, kad negalime susilaukti vaikų. Dažna reakcija: ‘O jūs dar neišsiskyrėte?’“
Didžiausia pagalba, kaip pabrėžė sutuoktiniai, – kad apie tai, kas skaudu, gali kalbėtis su turinčiais panašią patirtį. Todėl padedami išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bendrakeleiviai“, jie subūrė panašią patirtį turinčių šeimų grupę. Jiems svarbiausia pajusti, jog nėra vieni ir išskirtiniai, gali dalytis tuo, kaip įveikia sunkumus ir išmoksta su tuo gyventi. Svarbu buvo atsakyti sau patiems: kas yra šeimos vaisingumas? Ar vaikai yra vienintelis šeimos tikslas? Jie mokėsi pamatyti ir kitų dalykų – darbų, vertybių, santykių su žmonėmis, aplinka – vaisingumą.
„Meilė poroje auga įveikiant kliūtis, iššūkius ir pasitikint vienas kitu. Manau, kad apsisprendimas įsivaikinti buvo įrašytas mūsų širdyse nuo draugystės pradžios, o gal net nuo gimimo, juk aš svajojau būti vaikų namų direktore“, – prisimena Renata, o Darius pratęsia: „Apsispręsti padėjo svajonės, pokalbiai, bendra malda ir pašaukimo tyrimas. Kai atrandi savo pašaukimą, viskas būna paprasta, net ir sunkiausios kliūtys tampa nesunkiai įveikiamos, jei tik į Dievo kvietimą atsiliepi: Taip! Pradžioje gąsdino faktas, kad vos po kelių pasimatymų su vaikais turėsi „susituokti“, įsipareigoti visam gyvenimui... Bet visa laimė, kad yra Dievas! Ir po visko supranti, kad atsitiko taip, kaip turėjo būti.“
Keturiese namuose neskaitant šuns
„Pasiėmus vaikus, buvo visko: ir nuovargio, ir didžiulio gyvenimo tempo, įsivažiavimo į kasdienes vėžes. Po pusmečio stovime su Dariumi virtuvėje ir sakome: ‘Pastebėjai, neliko laiko net pasibarti?’ Nauja patirtis mus dar labiau suartino. Kuo didesni iššūkiai, tuo labiau kabinomės vienas į kitą“, – neslepia Renata.
„O labiausiai džiaugiamės, kad paėmėme ne vieną, o du vaikus iš karto – brolį ir sesę. Jei būtų vienas, turėtume jam būti ir tėvais, ir žaidimų draugais. O dabar mes du ir jie du. Jie drąsiau ir lengviau prigijo naujoje šeimoje, nes turėjo vienas kitą. Daug kas pasikeitė, bet daug kas liko ir taip pat (kad ir kaip gaila močiutei, nuo įvairių veiklų, tarnysčių, savanorysčių ir t. t. nesustabdė nei vaikai, nei šuo. Keliaujam kartu visa šeima!). Iš tiesų, prireikė pusantrų metų, kol susiformavo tvirti ryšiai“, – dabartinį gyvenimą apibūdino Darius.
O Renata džiaugėsi kasdien besitęsiančia istorija: „Suprantu, kad Dievas tikrai turi humoro jausmą ir mėgsta nuotykius. Su juo niekada nenuobodu. Kai, atrodo, esi savimi patenkintas ir puikybė jau stovi ant slenksčio, Dievas dovanoja nuostabiausią gyvenimo dovaną – vaikus ir tuo labai aiškiai parodo mūsų ribotumus, ir kiek dar reiks mokytis, melstis, laužyti save, ir kad tik jo meilė yra tobula bei nekintanti, tik jis yra neišsenkantis kantrybės ir vilties šaltinis. Vienintelio trokštu, kad mūsų šeimoje augančių vaikų širdys atsivertų susitikimui su Dievu ir jie patirtų jo beribę meilę. Viešpats parodė, kad, žengdamas pasitikėjimo žingsnį, niekada neprarasi, o daugiau atrasi. Du mūsų angeliukai tokie pat aktyvūs kaip ir jų tėveliai, todėl, jei neužpuola piktos ligos, mes toliau sėkmingai keliaujame ir gyvename gana aktyviai.“
Kalėdų proga Darius linkėjo: „Tikėkite į Dievą, melskitės, svajokite, apsispręskite, kovokite ir branginkite savo pašaukimą, gyvenkite linksmai ir laimingai.“ O Renata prisiminė visai neseniai vykusios santuokos 10-mečio šventės baigiamąją maldą: „‘Viešpatie, pripildyk savo tikinčiųjų širdis džiaugsmingo dosnumo, kad jų namai būtų doros ir ramybės buveine, kur sielos atsigaivintų ir įtikėtų meile.’ Man itin prakalbo žodžiai: ĮTIKĖTŲ MEILE. To labiausiai ir linkiu kiekvienam, kad jų namai (ir širdys) būtų ramybės buveine, kur žmonės atsigaivintų ir įtikėtų meile.“ O ji keičia gyvenimus, daro stebuklus ir neša viltį.
