Lietuvoje šeimos institutas susiduria su daugeliu problemų, nes šeimos stiprinimas nėra pagrindas šalies vykdomoje politikoje. Apmaudu, nes būtent šeimoje bręsta pilietiška, sąžininga asmenybė, ugdomi socialiniai įgūdžiai, auga nauja karta. Kokie šeimos instituto iššūkiai laukia ateityje, kaip juos atremti? Kaip išspręsti kylančias problemas?
Vienas iš sprendimų galėtų būti nauja šeimų atstovavimo forma, mechanizmas dialogui plėtoti - šeimų tarybos, kurios veiktų prie vietos savivaldos tarybų. Toks darinys galėtų atstovauti šeimas, jų interesams, vykdyti ir padėti formuoti palankią šeimai aplinką. Šeimų tarybos jungtų iniciatyvius žmones, su vietos savivaldos valdžios atstovais. Taigi taip būtų žengtas dar vienas žingsnis į demokratiją pačia plačiausia prasme - stiprinamas santykis tarp iniciatyvių žmonių bei vietos politikų.
Palankią šeimai aplinką formuojančių bei įgyvendinančių institucijų yra daug, kaip ir tarnybų bei nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su šeimomis. Tačiau problema yra ta, kad minėtos institucijos bei organizacijos tarpusavyje mažai bendrauja, trūksta dialogo, susikalbėjimo, tarpinstitucinio bendradarbiavimo.
Šią idėją palaiko Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri finansuoja projektą „Šeimų atstovavimas savivaldybėse 2012“. Šios ministerijos Šeimos politikos skyriaus vedėja Dalija Šeporaitienė teigia, kad šeimų tarybos galėtų atlikti svarų vaidmenį vietos savivaldos politikoje. Ypač svarbu, kad šios tarybos padėtų savivaldybės darbuotojams, tarybos nariams, teiktų savivaldybių institucijoms ir įstaigoms siūlymus dėl palankios šeimai aplinkos kūrimo, užtikrintų savivaldybės institucijų bendradarbiavimą su šeimų nevyriausybinėmis organizacijomis.
Lietuvos savivaldybių šeimų tarybų pavyzdiniuose nuostatuose numatyta, kad šeimos tarybos tikslas - analizuoti šeimos politiką savivaldybėse, teikti savivaldybės institucijoms ir įstaigoms siūlymus dėl šios politikos įgyvendinimo ir tobulinimo. Užtikrinti savivaldybės institucijų bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis, dirbančiomis su šeimomis ar joms atstovaujančioms. Šeimos taryba taip pat įgalinama teikti savivaldybės tarybai siūlymus dėl paslaugų ir infrastruktūros plėtros, teigiamo visuomenės požiūrio į šeimą stiprinimo, šeimos materialaus saugumo užtikrinimo. Ji gali dalyvauti savivaldybės tarybos, administracijos struktūrinių padalinių posėdžiuose, kur svarstomi šeimoms rūpimi klausimai, kviesti į posėdžius valstybės ir savivaldos, nevyriausybinių organizacijų bei kitų įstaigų atstovus, nepriklausomus ekspertus.
Panašių tikslų siekiama ir kitų šalių savivaldos politikoje. Pavyzdžiui, Italijoje (www.forumfamiglie.org) vyksta šeimų organizacijų forumai savivaldybių lygmeniu, todėl daugelis savivaldybių tapo jautresnės, spręsdamos vidaus reikalus konsultuojasi su šeimomis, kurios yra aktyvūs patariamieji šios institucijos organai. Yra teisės aktai nacionaliniu lygmeniu, kurie skiria lėšas regionams iš valstybės gerovės fondų. Tada kiekvienas regionas savo ruožtu skiria lėšas savivaldos suplanuotiems tikslams, kuriuose numatyti projektai ir šeimų poreikiams patenkinti. Šie projektai yra finansuojami pagal "skambučių konkursą", kuriame dalyvauja šeimų organizacijos, išsakydamos savo poreikius. Per minėtus projektus pagal "subsidiarumo" principą stengiamasi kurti palankią šeimai aplinką.
Iš atsakingos ministerijos jaučiamas palaikymas ir iniciatyva, tačiau kas ryžtųsi imtis atsakomybės bei įsipareigojimo įgyvendinti visas numatytas tarybos funkcijas? Tokia veikla galima tik jei joje dalyvaus iniciatyvūs žmonės, degantys noru padėti savo ir kitoms šeimoms. Kuriems šeimos politikos klausimai yra aktualūs ir kurie nėra abejingi šeimai palankios aplinkos kūrimui.
Iniciatyvas būtina palaikyti ir jose aktyviai dalyvauti, tačiau kiekviena naujovė turi nueiti ilgą kelią į sėkmę, į konstruktyvų bei rezultatyvų darbą. Pradžia visuomet sunki, ir tik kiekvieno iš mūsų pastangomis galima pasiekti, kad šeimai palanki politika taptų prioritetu Lietuvoje.