Artėja šv. Kalėdos ir greičiausiai bent viena iš televizijų, neturinčių ką naujo pasiūlyti, rodys mums, kaip Grinčas vogė Kalėdas. Bet, o vargšas Grinčai, rinkos diktatas ir prekybos centrai vagia ne tik šventes ir jų laukimo džiaugsmą, bet ir tave patį. Iš mūsų gyvenimo ištrinamas pasakojimas, nutildoma melodija, nubraukiamas piano ir forte, o labiausiai nukenčia crescendo.
Jau įpratome, kad kapitalistinėje rinkoje tarpušvenčių nėra. Valentino dieną keičia šv. Velykos, Velykas – Joninės, Jonines – stovyklavimo bruzdesys, naujų mokslo metų karštinę – helovinas, sumišęs su Vėlinių žvakutėmis, heloviną – šv. Kalėdos, šv. Kalėdas – Valentino diena... užkliuvo už varčios ir vėl nuo pradžios...
Taip ir šiemet nuo lapkričio vidurio prekybos centrai, kavinės ir nedidelės parduotuvės pradėjo dabintis šventinėmis lemputėmis ir girliandomis, užėjus į vidų jau skamba džiugios kalėdinės „all i want for Christmas is Youuuuu, baby...“ Aplink papuoštos dirbtinės ir tikros eglutės, gatvėse šviečia lempų dekoracijos. Šv. Kalėdos atėjo anksčiau, nei spėjo iškristi šiemet labai punktualus pirmasis sniegas.
Atrodytų, kas čia tokio, viskas tik į gera – juk žmonėms reikia atokvėpio tamsiomis žiemos dienomis, reikia tos nerūpestingos šventinės iliuzijos. Miestas gražiai papuoštas, o žmonės jau pradeda trumpinti ilgą Kalėdų pirkinių sąrašą. Argi blogai yra šventė?
Aišku, kad šventės yra gerai. Nesu ant viso pasaulio pikta snobė, tampanti dar nelaimingesnė, kai kiti laimingi. Šventės ypač reikalingos mums, lietuviams, turintiems burbėjimo geną ir dažnai pasitaikantį seratonino stygių.
Bet iš švenčių kėsinamasi pavogti džiaugsmą, nes iš mūsų gyvenimų dingsta pasaka. Pasaka dingsta ne tuo būdu, kad nebetikime Kalėdų Seneliu. Nelieka pagrindinės pasakos struktūros, kuri mūsų gyvenimą daro įdomų, nevienalytį, pripildo džiaugsmo. Iš pasakojimo struktūros ištrinamas laukimas.
Iš skaitytų pasakų atsimename, kad iki garsiosios „ilgai ir laimingai gyveno“ pabaigos pasakos herojams reikia nuveikti ne vieną žygdarbį – nukeliauti už devynių jūrų ir marių, nugalėti slibiną, užkopti į stiklo kalną... herojų apvainikuojanti laimė yra pasakojimo kulminacija po ilgų kelionių ir išbandymų. Kuo didesni patirti iššūkiai, tuo didesnis džiaugsmas ir saldesnė puota, kur „per barzdą varvėjo“... Laukimas, auganti įtampa, kuri pasiekia laimingą kulminaciją, suteikia pasakai žavesio. Šventė yra džiugi, kai ji išlaukta. Jei pasaka prasidėtų nuo šventės, nebebūtų ko pasakoti...
Bet mūsų gyvenime pasakojimo vis mažiau. Vartotojų poreikius kurianti ir tenkinanti rinka neverčia laukti, ištrina laukimą kaip nemalonų ir nereikalingą procesą – imkite, pirkite. Viską galite gauti iš karto, jums nereikia laukti, nes Akropolis jau dabar – Kalėdų dovanų sostinė. Tad gyvename nuolatinėje malonioje šventėje. Tik ar tikrai? Kai nuolat šventė, nebėra ko laukti, ir šventė tampa rutina. Atsiduriame toje situacijoje, kai pasaka pradedama nuo „ilgai ir laimingai gyveno“. Ir tada nenuostabu, kad žmonėms tampa nuobodu. Duokite ko nors naujo, nepatirto, šitas jau atsibodo – nuobodu...
Kai viską išbandome iš karto, nelieka, ko laukti ir spalvos išblanksta. Ir simfonijos grožis tas, kad harmonija yra auganti, kinta nuotaika, minorą keičia mažoras. Nuo piano pradžios muzikinis pasakojimas per crescendo pasiekia forte, kulminaciją. Jei visas kūrinys forte, tai labiau triukšmas nei harmoninga muzika.
Kai pusantro mėnesio aplinkoje jau Kalėdos, atėjus tikrosioms Kalėdų dienoms niekas, išskyrus tai, kad nereikia mokytis arba dirbti, nepasikeičia. Dekoracijos tos pačios, muzika ta pati, maistas tas pats... ir tik tradiciškai belieka ištarti: „Ak, kaip greitai praeina tos šventės.“ Bet prekybininkai neleidžia liūdėti: eglutės sparčiai iškraustomos į sandėlius, o jas pakeičia širdelės...
Ir šventės nėra vienintelis dalykas, iš kurių trinamas laukimas. Jis vis labiau praranda savo vertę. Nereikia sulaukti aštuoniolikos, kad išbandytum alkoholį, nereikia sulaukti santuokos, kad išbandytumei šeimyninį gyvenimą, ir taip toliau. Iš to atsiranda daug liūdesio, kai būdamas jaunas jau nebežinai, ko laukti: viskas išbandytas. Nuobodu.
Šiame kontekste galima suprasti, kodėl vyresni žmonės ir Bažnyčia kviečia per adventą susilaikyti nuo prabangių valgių, penktadieniais pasninkauti, susilaikyti nuo triukšmingų vakarėlių. Kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad to reikia ne Bažnyčiai, ne Dievui, ne senamadiškai močiutei, o man. To reikia man, kad sulaukusi Kristaus gimimo pajusčiau tikrąjį džiaugsmą, tikrą šventę. Kad laukimas, neatskiriama šventės dalis, augintų ir subrandintų tą džiaugsmą.
Gerai, kad prekybos centrai nėra visagaliai, kad galiu pasakyti „ne“ jų ideologijai ir taip paslėpti iš baimės drebantį Grinčą. Imuosi ginti pasakos herojus, kad gyvenimas nebūtų plynė, bet turėtų žvilgsnį traukiančias kulminacijos viršūnes. Tegul visi miesto ir parduotuvių papuošimai tebūna išorinės pasakos dekoracijos. Tegyvena mūsų gyvenime pasakos, tegyvena ilgai ir laimingai.