 |
| Tadas Ivanauskas su stirniuku (1950). |
Po visais metų laikais vienodai žalia Dzūkijos šilų skraiste slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis, įkvėpęs mokslui ir menui ne vieną kūrėją – Alfonsą Basalyką, Tadą Ivanauską, Vincą Krėvę, Antaną Žmuidzinavičių, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir dar daugelį kitų, garsinusių Dainavos kraštą ir Lietuvą.
2012 metais Dainavos krašte minime dviejų iškilių asmenybių – Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Tado Ivanausko 130-ąsias gimimo metines. Simboliška, kad tais pat 1882 metais spalio 19 d. gimė rašytojas, garsinęs Lietuvoje Dainavą ir Dzūkiją, o gruodžio 16 d. gamtininkas, kuriam Dainavos krašto gamtos ir grožio išsaugojimas buvo labai svarbus. Profesorius Tadas Ivanauskas buvo vienas iš šiuolaikinės gamtosaugos pradininkų Lietuvoje, Žuvinto rezervato steigimo (1937 m.) iniciatorius, daug pastangų įdėjo, kad būtų išsaugotos ir jo ir širdžiai mieli Čepkelių pelkynai. Iki pat gyvenimo pabaigos jis sugrįždavo į savo jaunystės žygių vietas Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, į šilus abipus Katros, Musteikos kaimą ir Čepkelių raistus, nepamiršdavo šio krašto savo veikloje, dovanodavo savo knygas Musteikos ir Marcinkonių mokykloms.
Dabartinė Čepkelių rezervato ir Dzūkijos nacionalinio parko istorija ko gero prasidėjo dar nuo 1921 m. parašyto straipsnio, kuriame Tadas Ivanauskas Gudo šalį paminėjo kaip vieną iš 6 vietų Lietuvoje, tinkamiausių rezervatui įsteigti. Kiek atsigręžus į praeitį, XX a. galėtume pavadinti ne tik karų, bet ir ekologijos mokslo suklestėjimo šimtmečiu. Būtent praėjusiame šimtmetyje žmonės pradėjo suvokti, kokia nedidelė ir pažeidžiama yra mūsų planeta, kaip viskas yra susiję tarpusavyje, pradėjo suprasti, kad saugodami savo aplinką, mes saugome patys save ir savo vaikų ateitį. „Pamilti gamtą per jos pažinimą...“ - taip rašė prof. T. Ivanauskas, pabrėždamas, kad rūpestis mus supančiu pasauliu prasideda nuo meilės savam kraštui ir nuo jo pažinimo. Argi ne apie tai ir visiems žinomas Vinco Krėvės tekstas - „... visų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis - ir savo aukštais kalneliais, ir žemais kloneliais, savo tamsiomis giriomis, didžiais tankumynais“.
Taip susiklostė, kad Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių rezervato darbuotojai jau daug metų gruodžio viduryje prisimena ir pamini profesoriaus Tado Ivanausko gimtadienį - be nuobodžių kalbų, didelių akcijų ir reklamos. Kiekvienais metais vis kitaip - buvo išvyka pas kolegas į Žuvinto rezervatą, ornitologijos pamokos moksleiviams ir ne tik Musteikos mokykloje, Pagarendos kaimavietės sodo tvarkymas kartu su Kabelių ruožo pasieniečiais, apsilankymas Kauno zoologijos muziejuje, susitikimas su senaisiais rezervato darbuotojais, renginys Marcinkonių mokykloje. Šiemet kvietėme į slidžių žygį, bet gamta nusprendė savaip. Vieno iš tokių renginių metu kilo idėja apsilankyti Tado Ivanausko tėviškėje, kuri yra visai netoli.
Noras pagerbti Profesorių ir prisiliesti prie jo gyvenimo ištakų tuomet į vieną būrį sutelkė Čepkelių ir Žuvinto rezervatų bei Dzūkijos nacionalinio parko, Varėnos savivaldybės darbuotojus, Musteikos kaimo, kurį taip mylėjo Profesorius, senbuvius ir naujakurius, Kauno Tado Ivanausko vardo zoologijos muziejaus ir Užsienio reikalų ministerijos atstovus. Projektu susidomėjo ir jį finansavo Užsienio reikalų ministerija, o jį įgyvendino bendra Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių rezervato komanda, vadovaujama Eugenijaus Drobelio. 2008 m. rugpjūčio 7 – 9 d. 18 žmonių grupė lankėsi su profesoriumi Tadu Ivanausku susijusias vietas Baltarusijoje - tėvų sodybą Lebiodkoje (dabar tai Ščiučino rajono Holovičpolės kaimas), Senasias Vasiliškes, Berštus, Pariečę. Kelionė paskatino atidžiau pasidomėti ne tik Tado Ivanausko, bet ir jo artimųjų gyvenimo keliais. Taip atsirado ir šis straipsnis, 2009 m. spausdintas dzūkų kultūros žurnale „Dainava“.
 |
| T. Ivanauskas (1922). |
Pasirinkęs būti lietuviu
Kūrybinės ekspedicijos metu siekėme aplankyti su Tado Ivanausko gyvenimu susijusias vietas – sodybą Lebiodkoje, Senasias Vasiliškes, Berštus, Pariečę – tas vietas, kurias jis pats aprašė, „Pakelyje didžiulis Lušnevos ežeras, toliau vis pušynas ir pušynas su mažais ir dideliais raistais. Sausose kalvelėse pavasarį žydi pūkuotos violetinės šilagėlės, o rudenį didžiausi viržynų plotai. Tai mūsų žemė. Kokia ji graži! Toliau miškas baigiasi, matyti platus Berštų ežeras ir Katra, pavasarį patvinusi, plačiai išsiliejusi.“ Taip apie savo keliones iš Pariečės geležinkelio stoties į gimtuosius namų jis rašė išleistoje jau po profesoriaus mirties autobiografinėje knygoje „Aš apsisprendžiu“ (1994). Vėliau dar daug tų kelionių buvo – į Varšuvos gimnaziją, Peterburgo ir Sorbonos universitetus, ekspedicijų į Rusijos šiaurę, Braziliją ir Vidurinę Aziją, tačiau iki pat gyvenimo pabaigos jis sugrįždavo į savo jaunystės žygių vietas Lietuvos – Baltarusijos pasienyje, į šilus abipus Katros, Musteikos kaimą ir Čepkelių pelkynus, nepamiršdavo šio krašto savo mokslinėje ir visuomeninėje veikloje.
Šiuo metu Lebiodkos dvare įsikūręs Vasiliškių internatas vaikams su psichine negalia. XX a. pradžioje statyti pastatai ir dabar atrodo įspūdingai, juose internato administracijos patalpos, yra keli butai darbuotojams, greta iškilęs modernus pastatas vaikams. Senolis ąžuolas ir didelis senas sodas taip pat saugo atmintį apie čia gyvenusius žmones. Tačiau nėra jokios atminimo lentos ar užrašo, kad ši sodyba susijusi su daug šiam kraštui nuveikusią Ivanauskų gimine. Tik netoliese esančio Holovičpolės kaimo mokyklos muziejuje įrengta nedidelė ekspozicija, kurią mūsų grupė ženkliai papildė leidiniais ir atminimo ženklais, skirtais Tadui Ivanauskui. Berštuose, kurie susitikome su valstybinio Katros kraštovaizdžio draustinio darbuotojais, dabar besirūpinančiais tais miškai, po kuriuos taip mėgo klajoti jaunasis Tadas Ivanauskas.
Į rytus nuo Katros upės, kuri dabar skiria Lietuvą ir Baltarusiją, baigiasi pelkynai bei sausi šilai ir prasideda derlingesnės Lydos plynaukštės žemės. Dabar čia kukurūzų ir javų laukai, plytintys kiek akys užmato, upeliai sukišti į melioracijos kanalus, naujumu švytintys parodomieji agromiesteliai, primenantys Ėriškes ar Juknaičius ir „neperspektyvūs“ Baltarusijos valdžios akimis senieji kaimai, nuo pagrindinių magistralių atitverti standartinėmis valdiškomis tvoromis. XVIII – XIX a. čia plytėjo grafų Tyzenhauzų, Tiškevičių, Potockių valdos, buvo gausų ir nedidelių dvarelių. Jų savininkai, lenkiškai kalbantys, bet dažnai laikantys save LDK piliečiais bajorai galėjo suteikti savo vaikams geresnį išsilavinimą, todėl tiek daug iškilių ir nusipelniusių Lietuvai asmenybių, tame tarpe ir gamtininkų, yra kilę iš rytinio Lietuvos etnografinių žemių pakraščio, iš dabartinės Baltarusijos teritorijos. Dabar šį kraštą gausiai lanko lenkų keliautojai, ieškantys čia savo praeities, bet čia būtų ką veikti ir Lietuvos žmonėms, neabejingiems savo krašto istorinei atminčiai.
Ženklų pėdsaką Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos istorijoje paliko ir Ivanauskų šeima, kurios likime kaip veidrodyje atsispindėjo sudėtinga XVIII a. pabaigos – XX a. pirmos pusės praeitis – tai Lietuvos – Lenkijos valstybės žlugimas, nacionalinės savimonės formavimasis, sukilimai, karai, revoliucijos.
Teisingas tėvas ir mylinti motina
Nebūsiu padaręs didelio atradimo, sakydamas, kad didžioji dauguma tekstų apie Profesorių atspindi oficialiąją nuomonę, kurdami tokią biografiją, kokią ir derėtų turėti tarybinis akademikas arba nusipelnęs Lietuvai žmogus. Net autobiografijoje „Aš apsisprendžiu“, išleistoje 1994 m., profesorius beveik nekalba apie savo paties asmeninį gyvenimą, o apie savo brolius ir seserį užsimena tik vaikystės prisiminimuose.
Ivanauskų giminės šaknys siekia XVII a. Vytauto Didžiojo bažnyčioje Kaune yra atminimo lenta Mykolui Jeronimui Ivanauskui, Minsko pilių prefektui, kuris savo lėšomis 1669 m. atstatė ir atnaujino karo su rusais metu sugriautą bažnyčią. Viena iš Ivanauskų giminės atšakų įsikūrė Lebiodkos dvare, į kurį T. Ivanausko senelis Stanislovas atėjo užkuriomis, vedęs savo pirmąją iš trijų žmonų. Po motinos mirties dvarą paveldėjo vienintelis jos sūnus Leonardas Ivanauskas, T. Ivanausko tėvas. Jis 1864 m. baigė Vilniaus 1 gimnaziją, ten susidomėjo gamtos mokslais, išmoko daryti iškamšas. Būtent šios iškamšos, kurių seniausios datuojami dar 1860–61 metais, tapo 1919 m. liepos 15 d. įkurto Kauno zoologijos muziejaus pagrindu. L. Ivanauskas buvo žymus inžinierius chemikas, vienas geriausių tuometinėje Rusijoje alkoholio gamybos specialistų, daug važinėdavo po Rusiją ir užsienį, bet visi jo keliai eidavo pro Lebiodkos dvarą, kurį jo motinos Antaninos Ryllo-Bykovskytės giminė valdė nuo 1510 m. Čia jis galėdavo atsiduoti savo pagrindinei aistrai - sodininkystei. Ivanauskas valdė 500 ha ūkį, dar 1868 m. įkūrė didelį sodą, iš čia po apylinkes sklido ir nauji ūkininkavimo metodai, pažangi agrotechnika.
1874 m. L. Ivanauskas ir jo draugas Vaclovas Karafa-Korbutas vedė seseris Jadvygą ir Haliną Reichel. Taip į Ivanauskų šeimą įsiliejo ir vokiško kraujo, mat seserų tėvas buvo kadrinis karininkas baronas Amon fon Reichel iš Elzaso, po karinės tarnybos pasilikęs Lenkijoje. Jadvyga Ivanauskienė, gavusi tiems laikams neblogą išsilavinimą, buvo labai pamaldi, skirtingai nuo vyro, ir visą gyvenimą skyrė gausiai šeimai ir ūkio tvarkymui. Nors šeimoje ir buvoma kalbama lenkiškai, L. Ivanauskas save laikė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės palikuoniu, buvo palankus Lietuvai ir jokiose lenkų politinėse organizacijose nedalyvavo, rūpinosi tik savo profesiniais reikalais ir Lebiodkos dvaru. Galutinai Ivanauskai į Lebiodką persikėlė kai vaikus atėjo metas eiti į mokyklą, nes tėvas nenorėjo jų leisti į rusišką gimnaziją. Labai didelę įtaką Ivanauskų vaikams turėjo motinos sesuo Halina, anksti tapusi našle ir gyvenusi kartu. Ji skaitydavo Adomą Mickevičių, pasakodavo apie šlovingą Lietuvos ir Lenkijos praeitį. Tadas ir jo broliai mokėsi toje pat Varšuvos gimnazijoje, gimnazistai pasišaipydavo iš Ivanauskų gudiško lenkų kalbos akcento, bet būtent ten sustiprėjo jų patriotinė savimonė ir siekiai kovoti už savo krašto nepriklausomybę.
 |
| Lebiodkos dvaro šoninis fasadas. |
Šeima yra šeima
Visi Ivanauskų vaikai gavo gerą išsilavinimą. Vyresnieji broliai Jurgis ir Vaclovas baigė tą patį Peterburgo technologijos institutą, kaip ir jų tėvas. Tadas, paveldėjęs iš tėvo meilę gamtai, studijavo gamtos mokslus Peterburgo ir Sorbonos universitetuose. Tėvo numylėtinė Helena agronomijos mokėsi Kembridžo universiteto Newnam koledže. Helena ilgiausiai iš visos šeimos išgyveno Lebiodkoje, iš kur pasitraukė tik 1943 m. Jauniausias brolis Stanislovas Peterburgo universitete baigė teisės studijas, I pasaulinio karo metais vienintelis iš brolių tarnavo kariuomenėje, stebuklingai išliko gyvas per 1917 m. Spalio revoliucijos įvykius Peterburge, 1918 m. vadovavo Lydos, vėliau Gardino savigynai ir iki II pasaulinio karo dirbo advokatu Vilniuje. Stanislovas ir Helena nugyveno spalvingus, kupinus išbandymų gyvenimus, bet dažniausiai prisimenami trys vyresnieji broliai.
Vyriausias brolis Jurgis pasirinko daugumos Lietuvos – Baltarusijos paribio inteligentų kelią ir susiejo savo gyvenimą su Lenkija, tapo žinomu visuomeniniu veikėju ir politiku. Gavęs inžinieriaus technologo išsilavinimą, dirbo tokių garsių kompanijų, kaip „Westinghouse Electric“, atstovu Kinijoje, Japonijoje, Rusijoje, JAV. Dar studijuodamas jis tapo artimu būsimo Lenkijos vadovo Juzefo Pilsudskio bendražygiu, Atkūrus Lenkijos nepriklausomybę, dirbo pirmosiose dviejose vyriausybėse - ekonomikos (1918), vėliau darbo ir socialinės apsaugos (1919) ministru, buvo Lenkijos Seimo III kadencijos senatoriumi (1930 – 1935). Karo metais kovėsi prieš fašistus vakaruose, vėliau buvo aktyvus emigracijos politinis veikėjas.
Žymiai sunkesnė dalia teko Vaclovui Ivanauskui, savo gyvenimą paskyrusiam Baltarusijai. Jo biografijos tyrinėtojas Jurij Turonek rašė, kad tai buvo tikras aristokratas, ne tik pagal kilmę, bet ir pagal savo moralines nuostatas ir visuomeninę veiklą. V. Ivanauskas buvo garsus maisto gamybos technologijos specialistas, Peterburgo technologijos instituto docentas, daktaratą apsigynęs Vokietijoje. Savo darbą jis gebėjo derinti su aktyvia visuomenine veikla. Jis buvo vienas iš Baltarusijos revoliucinės partijos kūrėjų ir pirmojo baltarusių kalbos elementoriaus, sukurto 1905 m., autorius, 1906 m. su bendraminčiais įsteigė pirmąją baltarusišką leidyklą „Pašvies saulė ir į mūsų langelį“, kuri išspausdino ir pirmuosius baltarusiškus vadovėlius mokykloms. Vėliau ši leidykla persikėlė į Vilnių, čia V. Ivanauskas įkūrė baltarusių pagalbos karo aukoms draugija. Sukūrus nepriklausomą Baltarusijos valstybę, Vaclovas 1918 m. buvo švietimo ministru, vadovavo Minsko pedagoginiam institutui. Nuo 1922 m., kai, nusivylęs politika atsidavė mokslinei ir pedagoginei veiklai, iki pat karo dėstė Varšuvos politechnikos universitete. Daug metų V. Ivanausko nuopelnai Baltarusijai buvo menkinami ar nutylimi, nes II pasaulinio karo metu jis bendradarbiavo su vokiečiais ir nuo 1941m. iki tragiškos žūties 1943 m. gruodyje buvo Minsko burmistru. V. Ivanausko gyvenimo tragedija slypi tame, kad jis norėjo matyti stiprią ir nepriklausomą Baltarusiją ir visą laiką ieškojo tam galimybių – palankiai vertindamas Spalio revoliuciją, vėliau bendradarbiaudamas su Lenkijos vyriausybe ir galiausiai su vokiečiais.
Aš apsisprendžiu
V. Ivanauskui teko pačiam burti Baltarusijos inteligentus, kurti baltarusių nacionalinio išsivadavimo judėjimą. Tuo tarpu jo brolio Tado apsisprendimą XIX – XX amžių sandūroje tarnauti Lietuvai palengvino tai, kad lietuvių nacionalinis judėjimas jau vyko kelis dešimtmečius ir buvo į ką atsiremti. Jo artimųjų prisiminimuose (brolio Stanislovo sūnaus Kazimiero) apie tai rašoma taip „Pasijuto lietuviu, ir atsirado problema, nes nemokėjo lietuviškai. Tik Paryžiuje pradėjo mokytis lietuvių kalbos (iš tiesų lietuvių kalbos pradėjo mokytis dar Peterburge 1903 m. – M.Lapelė) ir tapo uoliu lietuvių nacionalistu. Tiesa, nebuvo užkietėjusiu šauliu, bet aiškiai laikė save lietuviu.“ Pats Tadas Ivanauskas prisimena, kaip į vakarus nuo Katros aukštupio susitiko vyžotą žmogų su kirviu už diržo ir nesugebėjo susikalbėt. „ Palikęs vienas aš susigraudinau ... štai du lietuviai , susitikę savo krašte, negali susikalbėti savo kalba. Man pasidarė koktu ir gėda. < ... > Dabar, kai rudenį būsiu Peterburge, turėsiu draugų lietuvių, bus tokių, kurie mane supras, jie padės man. Reikia tik pasiryžti. Ir šį momentą, senos pušies ir žydinčio viržyno akivaizdoje, aš pasižadėjau dar šį rudenį pramokti savo gimtinės kalbos.“Tie pora metų (1903 – 1905), praleisti Peterburge, Tado Ivanausko gyvenime buvo labai svarbūs. Jis susipažino su broliais Biržiškomis, o ypač suartėjo su Vaclovu Biržiška, kuris iš pradžių net studijavo tame pat Gamtos fakultete. Pirmuoju lietuvių kalbos mokytoju tapo Peliksas Bugailiškis, būsimasis muziejininkas ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrėjas. Vėliau Tadui gilintis į lietuvių kalbos paslaptis padėjo studentas technologas Steponas Kairys, vėliau tapęs Nepriklausomybės akto signataru ir vienu iškiliausių Lietuvos socialdemokratų partijos veikėju.
Paryžiuje 1906 m. T. Ivanauskas susipažino su Antanas Žmuidzinavičiumi. Kaip rašė T. Ivanauskas, „jis įnešė savo indėlį ir į mano mentalitetą. Mano niūrus būdas kiek pragiedrėjo, iš jo aš pramokau kalbėti su žmonėmis, pramokau nuo jų nesitolinti. Bet svarbiausi – pramokau rasti ir suvokti tikrąjį grožį.“ T. Ivanauską imponavo ir A. Žmuidzinavičiaus siekimas savo įgytas žinias ir patirtį panaudoti gimtojo krašto labui. Žinant, kad prisiminimų apie Tadą Ivanauską autoriai pabrėždavo, kad jis buvo kompanijos žmogus, puikus pasakotojas, laukiamas svečias įvairiuose renginiuose, kad šios charakterio savybės prisidėjo prie Profesoriaus populiarumo, draugystės su Žmuidzinavičiumi poveikis jam turėjo labai daug įtakos.
Lebiodkos rožės Honoratai
Grįžęs iš Paryžiaus T. Ivanauskas apsigyveno vėl apsigyveno Peterburge. Čia jis susipažįsta su Honorata Paškauskaite, kilusia iš Radviliškio. Ji studijavo gamtos-matematikos mokslus ir gavo namų mokytojos diplomą, Peterburgo psichoneurologijos institute, dirbo ikimokyklinio auklėjimo įstaigose. Pasakojama, kad iš Lebiodkos T. Ivanauskas jai siųsdavo rožes, taip supakuotas į samanas, kad net vandens lašeliai ant jų žiedlapių nenudžiūdavo3. 1913 metų sausį Honorata ir Tadas Ivanauskai susituokė Vilniuje, kurį laiką gyveno Peterburge, o 1918 m. pasitraukia į Lietuvą. „Musteika buvo man jau gerai pažįstama, nes per medžiokles ne kartą esu joje lankęsis. Mane ji ypač traukė savo senovine išvaizda, išmėtytais miške senovinio stiliaus namais, bitynais, savo atskirumu, maloniu gyventojų būdu ir prisirišimu prie gimtosios kalbos. Dar paauglys būdamas svajojau apsigyventi šitame krašte. Savo žmonai dažnai pasakodavau apie tas girias ir apie Musteikos kaimą, tad ji persiėmė mano svajonėmis, o būdama pedagogė, tikėjosi įkurti tame kaime pradinę mokyklą. Ilgai nesiruošėme“. Pirmosios Pietryčių Lietuvoje lietuviškos mokyklos Musteikoje įkūrimas dažniausiai siejamas su Tadu Ivanausku, tačiau jis pats ne vieną kartą pabrėžė, „kad aš 1918 metais grįžau į Lietuvą, tai mano žmonos Honoratos nuopelnas". Deja, mokykla gyvavo tik vieną žiemą - dėl lenkų persekiojimo 1919 m. balandyje Ivanauskai pasitraukia į Kauną, kur ir apsistoja visam laikui.
Skirtingose barikadų pusėse
Artimas jo draugas ir kelionių palydovas dailininkas Antanas Žmuidzinavičius buvo vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos organizatorių, į šią veiklą jis įtraukė ir Tadą Ivanauską. Knygoje „Aš apsisprendžiu“ jis aprašo vieną epizodą, susijusi su mūsų kraštu. Kai Antanas Žmuidzinavičius, 1920 m. spalyje, lenkams okupavus Vilniaus kraštą, pateko į nelaisvę Babriškėse. T. Ivanauskas atvyko vaduoti bičiulio ir prisidėjo prie partizanų, daugiausiai kilusių iš Perlojos kaimo, būrelio. „Kitą dieną mūsų mažytis šaulių būrelis atsidūrė Merkinėje. Buvome baisiai alkani, bet ten apsistojęs mūsų kariuomenės padalinys davė mums katilą sriubos. Tik šaukštų neturėjome. Matydama mano susirūpinimą, iš namų išėjo sena žydė ir, šluostydama sijonu švininį šaukštą, padavė jį man ir aš jai nuoširdžiai padėkojau. Miego irgi norėjosi. Savo tualetui aptvarkyti susiradau kirpyklą ir užėjau nusikirpti. Ta proga su kirpėju žydu įvyko toks pasikalbėjimas: Ir akvata ponui tokiu dalyku užsiimti, kariauti – tai prastų žmonių dalykas“. „Aš ir esu prastas žmogus,- atsakiau. „Nu ne, aš matau – delikatna lico“. Kitą dieną kelyje tarp Merkinės ir Nedzingės netikėtai sutikome A. Žmuidzinavičių – jam pavyko pabėgti iš lenkų nelaisvės, - buvo didelis džiaugsmas, ir mes tam kartui baigėme karą.“
Įdomu, kad tuo pat metu net trys Ivanausko broliai buvo kitoje barikadų pusėje2. Jie dalyvavo taip vadinamos „Vidurio Lietuvos valstybės“, kuri buvo sukurta lenkų generolo Lucijano Želigovskio okupuotame Vilniaus krašte, veikloje (1920 – 1922). Jurgis vadovavo užsienio reikalų departamentui, Vaclovas – prekybos reikalų departamentui, o Stanislovas vidaus reikalų departamento karinės mobilizacijos skyriui. Politika lieka politika, bet kilus bėdoms broliai pagelbėdavo vienas kitam. V. Ivanauskas, 1939 m. Vokietijai užpuolus Lenkiją, su T. Ivanausko protekcija įsidarbino Vilniaus Stepono Batoro universitete, kur dėstė chemiją lietuviškai, nes turėjo nepaprastus gabumus kalboms. Tadas pagelbėjo ir nuo vokiečių pasitraukusiam broliui Stanislovui, padėjo išvykti į Vakarus ir savo sūnui Jurgiui iš pirmosios trumpai trukusios santuokos su lenkaite Marija Lis, kurią jis vedė dar 1903 m. Apie šį sūnų, gyvenantį Pietų Afrikoje, T. Ivanauskas tik keliomis eilutėmis užsimena savo knygoje „Pasaulio žvėrys“. J. Ivanauskas, karininkas, rašytojas ir pasaulyje žinomas arklių augintojas gimė 1907 m. Lebiodkoje, o mirė tik šių metų pavasarį, nugyvenęs 101 metus.
Galima tik spėlioti, kodėl tokį pat išsilavinimą gavusių ir tokioje pat aplinkoje auklėtų LDK bajoro, „senlietuvio“ Leonardo Ivanausko sūnų gyvenimo keliai taip išsiskyrė. V. Ivanausko gyvenimo tyrinėtojo Jurij Turonek nuomone2, toks likimas tai buvo dėsninga savojo krašto nepriklausomybės siekimo išraiška – tik kelius tam broliai Ivanauskai pasirinko skirtingus.
Mintys ateičiai
Tado Ivanausko kelias į Lietuvą prasidėjo jaunystėje peržengus Katros upę, todėl labai simboliška ir prasminga, kad savita šio krašto gamta dabar saugoma abiejose valstybėse su kuriomis susietas Profesoriaus gyvenimas ir veikla. Tai valstybinis Katros kraštovaizdžio draustinis (10463,5 ha) Baltarusijoje, paskelbtas paukščiams svarbia Ramsaro teritorija ir tokį patį statusą turintis valstybinis Čepkelių rezervatas (11226,86 ha) Lietuvoje, kurį iš trijų pusių supa Dzūkijos nacionalinis parkas (58519 ha). Pats sau aš supratau, kad apie T. Ivanauską yra išleista ne viena knyga, tačiau jo tikroji biografija dar neparašyta.
Vietoje post scriptum
Leonardo ir Jadvygos Ivanauskų šeimos likimas dar kartą akivaizdžiai parodo mums visiems, kad šeima yra ne vien gražus žodis. Vyresnieji sūnūs pasirinko tėvo profesiją, o Tadui Ivanauskui profesija tapo tėvo pomėgis gamtai. Kokie bebūtų Ivanauskai tarpusavio santykiai, sunkiais gyvenimo tarpsniais, jie sugebėdavo palaikyti vienas kitą.
Šaltiniai: Ivanauskas T. Aš apsisprendžiu. V., 1994, Turonek J. Vaclovas Ivanauskas ir Baltarusijos atgimimas. Minskas, 2006 (baltarusų k.), Vailionytė D. Įkūrusi pirmąją lietuvišką mokyklą Pietryčių Lietuvoje / Apie Honoratą Ivanauskienę. XXI amžius, 2002, Nr. 10 (1017).