Ir Jus raginčiau taip daryti. Kodėl?
Todėl, kad esu krikščionė, o trečiasis iš dešimties Dievo įsakymų skelbia: „Sekmadienį švęsk“. Vadinasi, ne tik pati negaliu sekmadienį dirbti, bet man yra negalima ir kitų versti tai daryti. Netgi jeigu pačiai atrodytų, kad nuėjimas į parduotuvę ir nusipirkimas kokio nors skanėsto sekmadienio ar šventadienio stalui nėra man joks darbas, tai pardavėjai, kuri mane aptarnautų, tai būtų tikrų tikriausias darbas. Ir ne kokia nors labdara ar patarnavimas, ne atidėliotinai žmogui gyvybiškai svarbi pagalba (kaip kokio nors mediko šventadienio darbas), o tikrų tikriausias darbas už atlygį. Aš versčiau pardavėją dirbti ir sulaužyti šį Dievo įsakymą.
Dar išsamesnį Dievo įsakymą apie sekmadienio šventimą skaitome Išėjimo knygoje: „Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse. Nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir ją pašventino.“
Gyvendama Vokietijoje įsitikinau, kad sekmadienį, šventadienį neiti į parduotuvę yra ne tik įmanoma, bet ir labai gerai. Kadangi čia nei sekmadieniais, nei kitomis krikščioniškų švenčių dienomis nedirba jokios parduotuvės, tai nori nenori privalai laikytis Dievo įsakymo „Švęsk sekmadienį ir šventadienį“ . Per tiek laiko nei man, nei mano šeimai nieko blogo neatsitiko, nes išmokome apsipirkti ir sekmadieniui arba šventadieniui savaitės pabaigoje. O sekmadienį galima skirti kitiems dalykams, kurių nedarai visą savaitę, atsipūsti nuo parduotuvių šurmulio. Beje, čia yra dar ir toks gana patrauklus vietinių gyventojų įprotis – jie sekmadienį vaikštinėja gatvėmis ir ramiai apžiūrinėja parduotuvių vitrinas. Taip galima papramogaujant ir ką nors nusižiūrėti, ką galėsi darbo dieną nusipirkti.
Labai sektinu ir gražiu pavyzdžiu jau seniai man tapo vieno praktikuojančio jauno žydo, gyvenačio ir dantų gydytoju dirbančio, verslininko Levo Praiso pavyzdys. Kai tik Lietuvoje vėl oficialiai buvo paskelbta, kad joje dar vis yra žydų, šis jaunas vyras man buvo to fakto gyvas objektas. Jis vienintelis Klaipėdoje visur ir visada pasirodydavo (manau, kad ir dabar taip elgiasi) su galvos apdangalu (maža kepurėle ant viršugalvio). Bet net ne tai svarbiausia – jis griežtai laikėsi Dievo įsakymo švęsti šabo dieną. O tai reiškia, kad jis nevairavo nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro automobilio, tik nedidelius atstumus eidavo ir pėsčias, nesinaudojo telefonu (nei pats skambino, nei į kitų skambučius atsiliepdavo). Tai nebuvo labai paprasta, nes gyveno šalyje, kuri septintą savaitės dieną laiko ne šeštadienį, o sekmadienį. Tačiau, kai žmogus nori, žino, kodėl tai daro, daug kas tampa įmanoma.
Tai kodėl mums, krikščionims, gyvenantiems krikščioniškame krašte, yra tapę įpročiu nesilaikyti paties Dievo įsakymo „Švęsk sekmadienį ir šventadienį“? Mūsų sumaterialėjusioje visuomenėje reikėtų didelių ir ryžtingų tiek mūsų krikščioniškų Bažnyčių vadovų, tiek įvairių sielovados darbininkų, tiek krikšionių bendruomenių bendrų pastangų, kad įtikintume tautos atstovus Seime priimti įstatymą, kad parduotuvės ir Lietuvoje sekmadieniais, šventadieniais nedirbtų. Deja, tų pastangų kaip nėra, taip nėra... Bet juk su Dievu savo sąžnės sąskaitas suvedinėjame kiekvienas asmeniškai. Ir pasiteisinimas Dievui, savo sąžinei, jog einu sekmadienį į parduotuvę todėl, kad ji ir tą savaitės dieną būna atidaryta, būtų komiškai graudus.
Ne viską, ką norime pakeisti, galime patys vieni pakeisti, bet yra dalykų, kuriuos keisti tikrai galime pradėti patys nuo savęs. O gal savo asmeniniu pavyzdžiu ir dar ką nors paskatinsime keisti negerą įprotį. Tegul tas mažas dalykas – nėjimas ko nors pirkti į parduotuvę sekmadienį, šventadienį – būna tas vienas didelių žygių žingsnelis. Bent jau tie, kurie laikome save praktikuojančias sąmoningais krikščionimis, susilaikykime pagundai eiti į parduotuvę sekmadienį ar šventadienį. Labai graudu girdėti, kai išėję iš bažnyčios po šv. Mišių, žmonės aptarinėja tolesnius šios – ŠVENTOS – dienos planus: „Na, tai dabar einame (važiuojame) į maksimukę ko nors nusipirkti...“
Juk tai yra Dievo Meilės mums – Jo kūriniams – įsakymai. Jei mylime save ir savo Sutvėrėją, turėtume įprasti jų laikytis.