Kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėse švenčiame tradicinę lietuvių žiemos šventę – Kūčias. Tai viena iš tų švenčių, kurios vis dar minimos beveik kiekvienoje lietuvių šeimoje. Kūčių vakarą susirenka visa šeima, pas tėvus atvažiuoja kituose miestuose gyvenantys vaikai su šeimomis, sugrįžta studentai, užsienyje dirbantys šeimos nariai, prisimenami amžinybėn iškeliavę artimieji. Anot Lietuvos Edukacinio universiteto profesoriaus Liberto Klimkos, Kūčių tradicijos turi didžiausią galimybę išlikti, kitoms po truputį grimztant į užmarštį.
Pasak profesoriaus, Kūčios – saulėgrįžos šventės reliktas, metams bėgant dėl besikeičiančio gyvenimo būdo tapusios šeimos švente. Dabar Kūčios persiėmusios krikščionybe – ant Kūčių stalo dedamas kryželis, šienas po staltiese simbolizuoja ėdžias, kuriose gimė Kristus (nors kadaise tai buvo naujo augmenijos ciklo pradžios laukimo ženklas) šeimos nariai dalijasi kalėdaičiu – paprotys, reiškiantis paplotėlį, išgelbėjusį žydus dykumoje, jiems keliaujant iš Egipto nelaisvės.
Kaip skiriasi Kūčių šventimo akcentai skirtinguose etniniuose Lietuvos regionuose, nusprendėme paklausti jaunų žmonių – studentų. Įdomu, ar jaunoji karta dar išmano savo gimtojo krašto tradicijas, jas puoselėja ir savo šeimose norėtų išlaikyti. Siūlome trijų merginų – Linos iš Panevėžio, Akvilės, kilusios iš Dzūkijos kaimo – Eičiūnų, ir telšiškės Agnės pasvarstymus apie Kūčių šventimą. Domėjomės, ar šiuolaikinėje dėl naujovių pamišusioje visuomenėje jaunam žmogui rūpi tokie dalykai kaip tradiciniai valgiai, apeiginės dainos, būrimai. Merginų klausėme, kaip jos vertina iš senųjų kultų likusius papročius iš krikščioniškos perspektyvos.
Agnė Sušinskytė, Vilniaus Dailės akademijos Telšių fakulteto meninio dizaino studentė
 |
| Agnė Sušinskytė |
Kokios pas jus puoselėjamos Kalėdų tradicijos?
Esu gimusi ir augusi Telšiuose. Nemanau, kad mes Žemaitijoje šv. Kalėdas švenčiame kaip nors labai išskirtinai. Šiais laikais tradicijos visoje Lietuvoje jau supanašėjusios. Kūčių vakarą susirenkame visa šeima prie stalo, močiutė kalba maldą, visi kartu laužome kalėdaitį ir juo dalijamės. Prie stalo sėdime močiutė, dėdė ir mūsų šeima. Po to, vakare, einame į bernelių šv. Mišias.
Paprastai gaminame patiekalus su silke, karštas bulves su kastiniu ir maltais grūdais. Pastaraisiais metais dažniau ant Kūčių stalo dedame lazdyno riešutus, patys jų prisiriešutaujame per vasarą. Valgome ir kviečius su medumi, nes auginame bites. Kūčių stalas priklauso nuo to, ką patys turime, surenkame ar užsiauginame. Tik žuvį, žinoma, jau perkame. Iš karštų patiekalų per Kūčias yra tik bulvės su grūdais ir, jei gauname, kanapynė arba kitaip vadinama spirgyne (druska su maltomis kanapėmis). Dabar jų sunkiau gauti, bet vaikystėje, kol nebuvo uždrausta, pamenu, kad ir patys tėveliai augindavo, ir Kūčios be jų būdavo neįsivaizduojamos.
Ruošiantis Kūčių vakarienei, dalinamės darbais. Kadangi turime ūkį, tėvas rūpinasi ūkio reikalais, o mes, šeimos moterys, dirbame virtuvėje: viena sėmenis mala, kita bulves skuta, trečia apdoroja silkę. Geriame dažniausiai kisielių, bet ne pirktinį, o patys pasigaminame iš savo paruoštų uogienių, kad jis būtų tirštas ir skanus. Dažniausiai naudojame braškių ir rabarbarų uogienę.
Ar Kūčių naktį žaidžiate kokius nors žaidimus, buriatės?
Kadangi mūsų šeima yra katalikiška, būrimų nebūna, prie stalo meldžiamės. Pamenu, kad vaikystėje, kai su sese mokykloje sužinojome, jog prie Kūčių stalo reikia traukti šiaudus, keletą metų nubėgdavome į daržinę, pasiimdavome po šiaudą ir vaidindavome su tuo šiaudu. Medžiagiškumas, šiaudai, per Kūčias suteikia mielumo. Dažniausiai ir Kalėdų eglutę papuošiame kokiais nors šiaudiniais papuošalais. Dar su sese tikėdavome, kad gyvuliukai Kūčių naktį kalba. Būnant mažai norėdavosi eiti pasiklausyti, bet nė karto neišgirdau (juokiasi). Mūsų mėgstamiausia Kalėdų giesmė yra „Sveikas, Jėzau gimusis“. Taip pat „Kalėdos, Kalėdos, jau skamba varpai“. Tačiau bendro giedojimo tradicijos namuose su šeima neturime.
Kaip vertini krikščionybės ir liaudiškų pamaldumų persipynimą Kūčių tradicijoje?
Tai priklauso nuo pačių žmonių, ką jie sureikšmina – būrimus ar Jėzaus gimimo džiaugsmą. Jeigu šiaudų būrimas priimamas kaip paprasta pramoga, nieko tokio, šiaudai gali priminti nuolankų ir neturtingą Jėzaus gimimą. Tačiau tai neturėtų būti laikoma esminiu dalyku. Visos tradicijos eina šalia, papildo šventę, bet neturi užgožti esminės šventės priežasties – Kristaus gimimo.
Lina Karnaitė, biologijos IV kurso studentė iš Panevėžio
Kokios Kūčių tradicijos puoselėjamos jūsų šeimoje?
Kūčios mūsų namuose prasideda tik tada, kai pateka Vakarė žvaigždė. Klausiau tėvų, kodėl taip yra, kodėl tik tuomet sėdame prie stalo. Tėvai atsako iš krikščioniškos pusės – tada gimė Jėzus ir galima pradėti vakarieniauti. Vis dėlto atkapsčiau ir kitokių faktų: pagonys irgi pradėdavo švęsti tik tada, kai patekėdavo Vakarė žvaigždė, tai siejama su darbais – jei atsisėsi prie stalo anksčiau, ateinančiais metais visus darbus pradėsi dirbti anksčiau, tai blogai, nebebus harmonijos. Tai archajiškas dalykas.
 |
| Lina Karnaitė |
Kaip atrodo jūsų Kūčių ir šv. Kalėdų stalas?
Per Kūčias tradiciškai ant stalo nėra jokių mėsos patiekalų, dabar mama jau stengiasi ir žuvies nebedėti. Manau, jog žuvies valgymo tradicija yra atėjusi iš žydų. Visa kita – grūdai, sėklos, riešutai, daržovės, vaisiai, kisieliai. Riešutus skrudiname, maišome su medumi, verdame auseles su grybais, gaminame mišraines. Kalėdų jau kitoks stalas: yra mėsos, žuvies, mama kepa netikrą kiškį – atsiranda gyvulinio maisto. Taip pat valgome bulves, kurių nėra per Kūčias.
Kaip vyksta Kūčių vakarienė?
Visą laiką pradžioje sukalbama malda – mama pasiruošia Kūčių maldą ar pati parašo maldelę, nors pastaruoju metu nusistovėjo, jog sukalbame „Tėve mūsų“. Taip pat visada pasikviečiame kaimynę, kuri yra vieniša, neturi vaikų, be jos Kalėdų jau nebeįsivaizduoju. Kadangi mano šeima protestantiška, nėra tos tradicijos laužyti kalėdaičius. Paskui valgoma, bendraujama, dalinamasi mintimis, lūkesčiais – tai vyksta gana rimtai, nėra šėliojimo.
Ką galvoji apie Kūčių būrimus?
Gyvename mieste, šeimoje nėra būrimų tradicijų. Bet kaime, žinau, jos išsilaikiusios. Kūčių vakarą merginos eina klausyti, kur šunys loja, arba obelis pakrėsti, kad gerą derlių duotų, ar bičių avilį pakrutinti. Anksčiau propaguodavau būrimus – nesuprasdavau, kas čia blogo. Tačiau dabar ta pagoniškos tradicijos ir krikščioniškos šventės esmės samplaika man atrodo keista. Nors pati nesiburiu, visgi nemanau, kad tai netinkama. Mūsų protėviai buvo pagonys, genetiškai tai ateina iki mūsų. Tie būrimai yra gana prasmingi, nepalyginsi su būrimu iš kavos tirščių apie tai, kokį vaikiną turėsi. Gal ir negerai, kad krikščioniški ir pagoniški elementai maišosi, bet reikia būti lankstiems – neatmesti senųjų tradicijų. Gal tas sąlytis su gamta (šiaudai, obelys, bitės) yra mūsų lietuviškojo tapatumo dalis – mums to reikia.
Akvilė Vervečkaitė, etnomuzikologijos II kurso studentė iš Eičiūnų, Alytaus rajono
Kaip jūs šeimoje švenčiate Kūčias?
Visą dieną būname kartu – dirbame, vyrai veža malkas, taiso ką nors, prižiūri gyvulius, o po to ateina ir į virtuvę ką nors supjaustyti, moterys ruošia maistą, tvarko namus. Įdomiausia būna vakarais – ant stalo dvylika patiekalų, dedame šieną po staltiese ir į maišelį, kurį laikome po kojomis – jis skirtas gyvuliams, kad ir jie tam tikra prasme su mumis švęstų. Iš to šieno, kuris po staltiese, traukiame šiaudus – burtai. Kurio šiaudas gražesnis, tam ir metai bus geresni. Dar turime tokį prietarą – prieš sėsdami valgyti Kūčių, visuose namuose prie langų uždegame žvakes. Tai reiškia, jog laukiame svečių, einantieji pro šalį gali užsukti, pamatę šviesą. Taip pat manome, kad tą dieną negalime bartis, reikia padėti vieni kitiems. Dar pas mus kaime yra tradicija iš vakaro važiuoti į bernelių Mišias Bažnyčioje.
Kokie patiekalai būna ant Kūčių stalo?
Kukliai. Mamytė visada kepa žuvį, turime duonkepį pečių, kuriame kepame pyragus, bandeles su grybais, kopūstais, aguonomis, uogiene. Pyragų balius. Dar visada būna silkės, grybų mišrainės, grybų su burokėliais, kisieliaus. Man Kūčios nėra vien tik maistas, sėdėjimas prie stalo, kalėdaičio dalijimas ar aguonpienio gėrimas. Tai visa diena, bendrumas ir gerumas. Besiruošdami vakarui, dirbdami juokaujame, dainuojame dainas. Darome tik tai, kas natūralu, kas vyksta savaime. Pas mus šeimoje įprasta dainuoti, taigi dainuojame kalėdines dainas. Nedarome nieko, kas yra dirbtina. Nors aš žinau galybę kalėdinių burtų, tikrai nekišu to savo šeimos nariams. Juk nesakysiu, burkimės iš riešutų, nes taip darydavo Dzūkijos kaime prieš 100 metų? Tiesiog gera būti su šeima.
 |
| Akvilė Vervečkaitė |
Gal papasakotum plačiau apie kalėdines dainas? Kuo jos ypatingos?
Atradau tai, kad jos turi pastovų ritmą, pavadinčiau, šlubo ėjimo ritmą. Kad ir koks sudėtingas ritmas, jis telpa į vieną formulę, pavyzdžiui, „Už girių ugnelė degė“, „Sakalėli sierasai“. Tos dainos ramios ir labai įdomios, jos senesnės nei, tarkime, „Ant kalno mūrai‘ ar kitos populiarios. Apie jų senumą sprendžiu iš to, kad dabar retas žmogus kaime padainuotų kalėdines dainas – jie jau senokai nebežino. Gerai, kad yra įvairiausių įrašų, nuorašų, turime išsaugoję jų nemažai, didžioji dalis – iš Dzūkijos regiono. Gaila, kad dabar nebedainuojama, net Marcinkonyse ar Musteikoje.
Kalėdinės dainos skiriasi ir turiniu. Jos dainuojamos laikotarpiu, kuris vadinamas mėsėda arba tarpušvenčiu, nuo advento iki gavėnios. Tos dainos yra apie meilę: toks metais, kai daug laiko, bet nėra daug darbų – kiek verpsi ar ausi, kai didžiąją dalį dienos tamsu. Tai susipažinimo, piršlybų laikotarpis, todėl ir meilės tema dainose atsispindi. Pavyzdžiui, „Leliumai, anta dvaro, leliumai“, joje yra tokie žodžiai, kad bernelis sėdėjo, kilpinėlas narstė, antelas gaudė, mergelei siuntė.
Man irgi atrodo, jog šis laikotarpis stebuklingas, kalbant apie poros santykius. Dabar mažai kas rengia piršlybas, bet apskritai, jei dainuoji šituo metu, galvodama apie bernelį, tai ne be reikalo. Tai meilės metas, o dainos netgi gali būti laikomos burtais. Tie žodeliai kalėda, leliumoj, pagal kuriuos mes atskiriame, kad tai kalėdinio laikotarpio dainos, jie neturi reikšmės. Kaip ir sutartinėse yra tam tikri žodžiai, kaip čiūta rūta, tatato, neturintys reikmės. Bet tai nereiškia, kad jie bereikšmiai. Folkloro tyrinėtojai mano, kad kalėda, leliumoj yra apeiginiai priežodžiai, burtažodžiai, nors jų nesuprantame, jie kažką reiškia. Tie žodžiai rodo dainų apeigiškumą, aš jaučiu, kad tai meilės apeigos, kai supiršdavo. Dzūkijoje būdavo ir yra kai kur, kad žmonės susirenka, ir vyresnieji, turintys patirties, tiesiogiai ar netiesiogiai suporuoja jaunuolius. Šis metas turi tam ypatingą vertę.
Kalbant apie burtus, kaip į juos turėtų žiūrėti katalikai – svarbu saugoti tradicinius dalykus ar tiesiog atmesti visą šventėse atsiskleidžiantį pagoniškumą?
Pastarąsias dvi savaites dalyvauju įvairiose vakaronėse, kurios imituoja Kūčių vakarą: buriamės, žaidžiame. Tai įdomu, smagu, bet neturi didesnio poveikio, tai žaidimas. Tačiau jei tais burtais užsiimtume Kūčių naktį – būtų kas kita, žiūrėčiau į juos atsargiai, nes gali suveikti. Mes visi šeimoje tikime, jog Kūčių naktis – stebuklinga. Ne tik dėl lygiadienio, bet ir dėl to, jog visą dieną tu rūpiniesi, stengiesi kažką padaryti dėl kito, „įkrauni“, ir tai nesusprogsta kaip balionas, o nuveda į ypatingą naktį. Kai šeimoje traukiame šiaudą iš po stalo – tai nėra juokas. Nesakome, kas „čia meluoja šitas šiaudas“, ištrauki ir tikrai žiūri, koks jis. Kaip katalikė suprantu, kad tai reikėtų smerkti, tačiau tos tradicijos atėjusios iš senų laikų ir yra dalykų, kurie nepanaikinami, kuriuos aš jaučiu giliai savy. Pavyzdžiui, pažvelgus į lenkus – nors jie katalikai, turi daug savitų dalykų. Religija negali panaikinti tradicijų savitumo. Nemanau, kad reikia burtus visiškai atmesti ir sakyti, kad tai nesąmonė.
 |
|
Zenekos nuotrauka |
Profesorius Libertas Klimka apie Kūčių šventimo ypatumus skirtinguose etniniuose Lietuvos regionuose
Pagrindinis skirtumas yra tas, kad skiriasi Kūčių valgiai. Aukštaičiai mėgsta valgyti virtus kviečius su saldžiu medaus užpilu, o Vilniaus krašte gaminami virtinukai su aguonomis ir labai įdomi sriuba – ruginių miltų rauge išvirti džiovinti baravykai. Žemaičiai gamina cibulynę su karštomis bulvėmis. Tai pamarinuotų svogūnų rasalas, į kurį įdedamos ant žarijų paspirgintos sutrintos silkių galvos. Dzūkai verda barščiukus su aliejumi, be gyvulinių riebalų, ir nors kartą per metus pavalgo grybų, nes paprastai juos pardavinėja. Dažniausiai kepamos grybų auselės – mielinės tešlos pyragiukai su maltų grybų įdaru. Ir Aukštaitijoje, ir Suvalkijoje žinomas avižinis kisielius.
Kūčiukus valgo visi, tik vadina skirtingais vardais – parpeliai, slyžikai, prieskučiai. Tai lietuviškas patiekalas, sugalvotas mūsų protėvių, nes Kūčių vakarienė pagal seną tikėjimą yra bendros vaišės su vėlėmis. Tai agrarinio kulto reliktas. Kūčiukai yra apeiginė duonelė, kuria mes maitiname savo protėvių vėles. Vėlės neturi kūno, todėl duonelė yra simboliška, mažytė. O mūsų ainių, gyvenusių prie Baltijos jūros, yra kartų kartos, ir todėl turbūt reikia daug tų kūčiukų paruošti.
 |
Taip pat regionuose skiriasi kai kurie veiklos papročiai: dzūkai yra išlaikę paprotį, kad šeimos galva turi įdėjęs į kraitelę apnešti visus valgius aplink trobą, paskui pabelsti į duris ,ir tada šeimininkė klausia: „Kas ten eina?“ Šeimininkas atsako: „Dievulis su kūčele rankoje.“ Suvalkiečiai turi žaismingą paprotį: šeimininkė virdama kisielių sako vaikams – bėkite basi aplink trobą tris kartus ir dainuokite „kius kius kius kisielius, atjoja Motiejus, pro galą stubos ant veršio uodegos“ arba panašiai. Suvalkiečiai labai gražiai ir užbaigia Kūčių vakarienę: šeimininkas su šeimininke perlaužia pusiau obuolį ir jį suvalgo. Tai simbolizuoja biblinės istorijos kartų pažinimo medžio vaisių – senas paprotys, greičiausiai vėliau imtas interpretuoti krikščioniškai.
Aukštaičiuose Kūčių vakarienę su gerais linkėjimais kartais aplankydavo ir Kalėdų Senelis. Sakydamas burtą, jis mesdavo saują grūdų ant kalėdinio stalo. Sėdintieji už stalo suskaičiuodavo, kiek ir kokių grūdų jiems kliuvo. Pirmiausia suskaičiuodavo pora ar ne, nes pora visada geras ženklas, o toliau žiūrėdavo, kokių grūdelių papuolė daugiausia, tokius reikėdavo ir sodinti kitais metais.
Parengė R. G. ir M. M.