 |
| Gøranas Andreasas Ohldieckas. „Sunku rūkyti namuose“ |
G. A. Ohldieckas gimė Bergene, menininkų šeimoje. Tęsdamas šeimos tradiciją baigė Bergeno dailės mokyklą. Vėliau planavo stoti į Hornsėjaus dailės koledžą Londone, bet, gavęs profesoriaus Michaelio Rothensteino pasiūlymą, pasirinko dirbti asistentu jo studijoje. Vėliau menininko kelias pasuko į Varšuvos dailės akademiją. Grįžęs į Bergeną įsitvirtino kaip grafikos menininkas, daugiau nei 10 metų buvo Norvegijos grafikos menininkų sąjungos pirmininkas. Supratęs, kad menas tampa vis labiau tarptautinis, G. A. Ohldieckas tapo vienu iš iniciatorių įkuriant Tarptautinių kultūrinių mainų fondą 3,14( Stiftelsen 3,14 ). Nors fondas specializuojasi dailės srityje, tačiau nuošalyje nelieka ir kitos meno šakos – tai muzika, šokis. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, šis fondas pradėjo bendradarbiauti su Lietuvos kultūros institucijomis. Menininkas Lietuvoje pradėjo lankytis nuo 1979 m., o nuo 2003 m. gyvena Kaune. 2001-aisiais surengė parodą Peržengiant sienas, kurioje savo darbus eksponavo lietuvių ir norvegų menininkai. Nuo 2011 metų yra Lietuvos dailininkų sąjungos garbės narys.
 |
| Dailininkas Gøranas Andreasas Ohldieckas |
2005 m. vyko personalinė G.A. Ohldiecko paroda – Piešiniai: 1974–2004. Menininkas eksponavo 73 kūrinius, kuriuose kelionių įspūdžiai, parsivežti iš aplankytų šalių, miestų. Juose vaizduojami vietiniai gyventojai, menininko draugai. Daugiausia portretų, kurių veikėjai parodomi judantys, kaip teigė pats menininkas: nupiešti iš atminties ir mažų skubotų eskizų. Dailininko piešinių atlikimo technika taip pat ypatinga. Jo pasirinkimas – rastrinė (dar vadinama taškinio piešinio) technika, kuri dažniau sutinkama fotografijoje, skaitmeniniame mene nei piešiniuose. Rastrinius piešinius pradėjo piešti jau 1974-aisiais Paryžiuje. Apie šios technikos pasirinkimą autorius teigė: Mano draugas fotografas ir meno istorikas nuolat viską fotografavo. Jo nuotraukas spausdino laikraščiuose. Aš irgi norėjau kažkaip įamžinti kelionės įspūdžius, bet su technika turiu bėdų… Taigi, nusprendžiau fotografuoti kitaip, o kadangi nuotraukos to meto laikraščiuose buvo su labai dideliu rastru, tai ir mano „fotografijos“ – rastriniai piešiniai. Kūrybos procesas gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Aš ilgai paišau: jei rastro dydis 4 mm, tai piešinį galima pabaigti maždaug per 2 savaites, na, o jei taškai tik 2 mm – reikia padirbėti kokius 4 mėnesius prie vieno piešinio.
Šių metų gruodžio 7 d. M. Žilinsko dailės galerijoje, Kaune, atidaryta Gørano Andreaso Ohldiecko grafikos paroda – Atspaudai ir kitos klaidos (Prints and Other Errors).Parodoje pristatomi spausdinimo technika atlikti darbai. Apie šią parodą autorius sakė: Šią parodą pareigingai spausdinau, nors rezultatas ne visai gryna grafika, tačiau esu laimingas, nes pamačiau, kad tai baigėsi gera humoro doze.
 |
| Gøranas Andreasas Ohldieckas. „Vedybų vienatvė“ |
Grafika kaip atskira dailės šaka susiformavo renesanso epochoje, techninis grafikos atlikimo aspektas buvo itin svarbus iki XX a. 7–8 dešimtmečiais. Vėliau dėmesys technikai sumažėjo, pradėta sintezuoti, jungti vienas dailės šakas su kitomis, siekiant originalaus pateikimo, naujų sprendimo būdų. Rečiau sutinkama tapo grynoji, klasikinė grafika. Ši G. A. Ohldiecko paroda yra būtent tokia, savo atlikimo technika nutolusi nuo tradicinės grafikos. Neįprastas parodos pavadinimas, keliantis klausimą, kokias klaidas autorius turi galvoje, menininkas jį pakomentuoja saviironiškai, juokaudamas: Tiesą sakant, padaryti grynos grafikos iki galo nepavyko, tai ir yra viena iš klaidų. Ši klaida tapo savita, išsiskiriančia kūrinių paroda. Menininkas pateikia abstrakcijas, kūrinius, kuriuose pasitelkiant minimalistinius elementus, detales sukuriamos kompozicijos. Iš pirmo žvilgsnio kompozicijos nefigūratyvios, daugelis jų sukurtos grynomis spalvomis, kai kuriose panaudotas ir koliažo principas (į kūrinius įtrauktos laikraščių iškarpos). Labiau įsižiūrėjus aptinkame atpažįstamų figūrų siluetus, siurrealistinius jų atvaizdus (tai knyga, sparnai, pypkė, debesėlis – automobilis, tam tikri kelio ženklai). Tačiau atpažinti ir suprasti, kiekviename kūrinyje slypinčią mintį padeda paties autoriaus žiūrovui suteiktas raktas – kūrinio pavadinimas. Humoristiniai, šiek tiek ir ironiški, perteikiantys tam tikrą pranešimą, idėją, pavadinimai leidžia pamatyti realius vaizdus, suvokti parodos kūrinių perteikiamą istoriją. Keletas išties originalių pavadinimų: Angelai paliko savo sparnus rūbinėje; Apimta entuziazmo parašė knygą, kurią skyrė sudeginti; Ne kiekvienas debesėlis yra automobilis; Sunku rūkyti namuose (1 nuotr.), Man naudingas testamentas, (2 nuotr.); vedybų vienatvė (3 nuotr.). Parodos atidarymo metu iš lankytojų reakcijų, jų nustebimo, šypsenų skaitant pavadinimus ir analizuojant darbus, galima teigti, kad menininkui tikrai pavyko sukurti pozityvią parodos atmosferą.
Miglė Munderzbakaitė