Nenuostabu, kad kai kam šiek tiek ir įgrįsta prieškalėdinį laikotarpį nuolat lydintis dejavimas apie prarastą šventės prasmę, apie nebemokėjimą laukti ir susitelkimą vien į dovanas bei valgius... Būtų sunku rasti lietuvį, kuris nežinotų, ką švenčiame per Kalėdas, tačiau vargu ar kiekvienas krikščionis sąmoningai išgyvena šią šventę, randa laiko advento susikaupimui, sukuria realią alternatyvą popkultūros siūlomiems modeliams.
Pranciškonas kunigas Andrius Nenėnas ir Vilniaus Bernardinų parapijos atstovas Gianluca De Marco atkreipia dėmesį į tai, kodėl, pavyzdžiui, lietuvių šeimose net per šventes tiek nedaug religinių ženklų? Kodėl drovimės viešai išreikšti savo įsitikinimus? Kviečiame skaityti ir išsakyti savo požiūrį.
Lietuvoje tradiciškai Kalėdų šventės sutelkia visus, kiekviena šeima stengiasi susiburti ir kartu praleisti bent Kūčių vakarą. Nemažai katalikais save laikančių žmonių ta proga apsilanko Mišiose, atlieka išpažintį. Kaip patartumėte katalikams praleisti šventes, kad jos taptų atsinaujinimo laiku?
Galiu pasidalinti mūsų šeimos tradicijomis, kai visa šventinė ruoša prasidėdavo Kūčių dieną – ir namų tvarkymas, ir eglutės puošimas. Išlaukdavom iki tos dienos ir tik tada ištraukdavom įvairius kalėdinius ženklus. Mano atminty stipriai įsirėžė tas keliavimas kartu su Bažnyčios liturgija.
Reikia prisiminti, kad ir adventas yra suskirstytas į dvi dalis. Nuo jo pradžios iki gruodžio 17 dienos pagrindinis akcentas yra laikų pabaiga. Liturginiai skaitiniai kalba apie Kristaus sugrįžimą laikų pabaigoje.
Po šios datos jau kasdien skaitoma apie Jėzaus gimimo aplinkybes. Jei kasdien dalyvautume Mišiose arba skaitytume skaitinius, pamatytume, kad pradedama pasakoti Kristaus gimimo istorija. Tad žmogus tokiu būdu jau ruošiasi tai kulminacinei akimirkai. Šventės juk neapsiriboja viena Kūčių ar Kalėdų diena. Dvasinis pasiruošimas ir kelionė išdėliota per visą advento laikotarpį ir ypač paskutinę savaitę.
Kalbėjimas apie pasaulio pabaigą – tai kalba apie sugrįžimą į pradžią. Pasaulio pabaiga – tai visos kūrinijos, kuri kaip apaštalas rašo, dūsaudama laukia, „kada bus apreikšti Dievo vaikai“, – sugrįžimas į Dievo glėbį. Pirmoji Šventojo Rašto knyga mums kalba apie pasaulio sukūrimą ir vėliau įvykusį atsiskyrimą nuo Dievo, o paskutinioji – turiu omenyje Apreiškimą Jonui – apie visa ko sugrąžinimą į Dievo rankas. Tai pozityvus žvilgsnis: per visus išbandymus, paklusdama Kristui, kūrinija sugrįžta į Dievą.
Kalėdų žinia kaip tik ir skelbia Kristų, skelbia žinią apie mylintį Dievą.
 |
Žmonės yra kviečiami dalyvauti Mišiose. Gal ne visi gali atvykti į išvakarių Bernelių Mišias, kurios vyksta vėlai, tačiau gali jose dalyvauti pirmąją Kalėdų dieną. Juk Mišios yra viena didžiausių mūsų religinio gyvenimo išraiška – jo kulminacija ir centras.
Valgiai taip pat yra labai svarbus ženklas, – mūsų susėdimas aplink stalą primena Paskutinę Kristaus vakarienę su mokiniais. Krikščioniškoje šeimoje svarbu Kūčių vakarienę pradėti ir baigti bendra malda, laužyti kalėdaičius, ant kurių atvaizduotas Kristaus gimimas ir mūsų tikėjimo ženklai, dalintis duona, kuri yra aliuzija į mūsų eucharistinę duoną. Lauždami kalėdaitį artimieji linki vienas kitam kažko gero ateinantiems metams. Tai labai krikščioniška ir gražu, ir turėtų būti neatskiriama katalikiškos šeimos ar bendruomenės šventimo dalis.
Tenka pripažinti faktą, kad Lietuvoje geriau pažįstame savo tautines kaimiškas tradicijas, būrimus, spėjimus, atėjusius iš mistiškos pasaulio sampratos ir ne tiek jau daug krikščionišką tapatybę atskleidžiančių tradicijų. Kokius regimus ženklus, simbolius ar tradicijas, būdingas krikščioniškai Kristaus gimimo šventei mums derėtų prisiminti?
Agrarinėje kultūroje, kurią vis labiau išstumia urbanizacija, atsirado žaidimų, kaip neišvengiamas gyvenimo poreikis. Žmonės neturėjo nei televizijos, nei radijo, nei išmaniųjų telefonų, tad reikėjo sugalvoti, kaip praleisti tamsius ir ilgus žiemos vakarus.
Šiokiadieniais moterys ausdavo, vyrai virves vydavo, o švenčių dienomis būdavo ištraukiamai žaidimai, pokštai, kurie persiduodavo iš kartos į kartą. Tai gražūs dalykai, jie susiję su pasaulėjauta, nematau čia nieko neigiamo. Mes, katalikai, visuomet turime dėti krikščioniškus akcentus ir žaisdami nepamiršti Kristaus. Viena iš tokių gražių tradicijų, atsiradusių viduramžiais ir kurią išplatino pranciškonai, yra prakartėlių įrengimas.
Lietuvoje įprasta prakartėles statyti bažnyčiose, bet labai retai sutiksime katalikų šeimą, kuri prakartėlę įsirengtų savo namuose ar kieme.
 |
Prakartėlė atsirado šv. Pranciškaus iniciatyva Italijoje, kur lig šiol tai yra labai įprasta. Parapijų šventoriuose statomos natūralaus dydžio figūros, ištisi miesteliai papuošia savo gatves, languose išstato figūrėles, žodžiu, visa bendruomenė įsitraukia į Kalėdų šventimą. Taip, kaip liturgijoje pasakojami Kalėdų įvykiai, taip ir statant prakartėlę, mėginama atkurti to meto atmosferą, pasakoti tą istoriją.
Giancluca De Marco: Lietuvoje gyvenu jau ketveri metai, ir man čia labai patinka, tačiau sutikdamas šv. Kalėdas pasijutau kiek nejaukiai. Italijoje kiekviena katalikų šeima savo namuose paskiria mažesnį ar didesnį kampelį, kuriame įrengia prakartėlę. Kartais ji pastatoma virtuvėje, kur renkasi visa šeima, ar didžiajame kambaryje. Paprastai jau gruodžio 8 d., kai švenčiamas Marijos gimtadienis, sumontuojama prakartėlė – tai didžiulė šventė, ypač vaikams, kuriems paaiškinama, kas čia vyksta, kas yra šie personažai.
Lietuvoje man to labai trūksta. Klausiau brolių pranciškonų, kurie juk iš esmės yra pirmieji prakartėlių iniciatoriai pasaulyje: kodėl Lietuvoje jų taip trūksta? Man atrodo, kad būtų labai prasminga pasiūlyti tokią tradiciją, kai tėvai kartu su vaikais sukuria prakartėlę savo namuose.
Lietuvoje matau, kad Bažnyčioje įvyksta didžiulė šventė, tačiau namuose dar koks tėvelis apsirengia Kalėdų Seneliu ir atneša dovanų. Mums Italijoje toks Senelis mažai ką reiškia. Dovanų vaikai gauna atsibudę Kalėdų rytą, o suaugusieji po naktinių Mišių, kai pradedame švęsti. Dovanas atneša užgimęs Kūdikėlis Jėzus, taip vaikams aiškinama.
Kalėdų Senelis kaip personažas atsirado gerokai vėliau, tai daugiau komercinė tradicija. Aišku, vaikai žino, jog tai yra pasaka, tačiau galiausiai jis tampa savotišku šventuoju, įsiliejančiu į bendrą šventimą, ir prarandamas esminis skirtumas.
 |
 |
Kalėdinė tradicija įtraukia visą šeimą: per žaidimą, istoriją vaikai pradeda susipažinti su Jėzumi: tą svarbią žinią išgirsta iš artimų žmonių lūpų. Šis pokalbis tarp tėvų ir vaikų yra labai svarbus. Mūsų namuose naktį iš gruodžio 24-osios į 25-ąją atsikėlę eidavome žiūrėti, ar paruoštoje prakartėlėje atsirado Kūdikis. Mama mus ragindavo: „Eik pažiūrėti, ar Jis tikrai atėjo ir pas mus?“
Kai sutikau Kalėdas Lietuvoje, man to labai trūko. Norėčiau savo vaikams perduoti šį gražų dalyką. Lietuvoje jūs turite labai gražių krikščioniškų tradicijų, pavyzdžiui, duonos laužymas Kūčių vakarą yra fantastiškas ir ypatingas dalykas. Tačiau, manau, svarbu pastebėti, kad mes, katalikai, neturime savo ženklų. Kiekvienai šeimai turėti prakartėlę būtų tikra Dievo dovana. Savo namuose galime įsirengti savotišką tabernakulį – skirti ypatingą vietą Jėzui.
Kun. Andrius Nenėnas: Tikrai džiugu, kad gerų pavyzdžių šia linkme jau turime. Štai Bažnytinio paveldo muziejus šiais metais parengė edukacinę programą, kurios metu vaikai yra supažindinami su prakartėlės atsiradimo istorija, o vėliau gali ir patys ją pasidaryti. Tai vienas iš būdų skatinti šio ženklo plitimą.
Ištisa karta Lietuvoje užaugo beveik nematydama religinių simbolių viešumoje. Nors jau daugiau nei 20 metų gyvename laisvoje visuomenėje, tačiau krikščioniški ženklai tik pamažu grįžta į bendrąją erdvę. Sovietmečiu išmokome apginti savo vertybes, pabrėždami, kad svarbiausias yra vidinis gyvenimas, o išorė – antraeilis dalykas. Tačiau kiek svarbi yra vidinio ir išorinio gyvenimo vienovė, svarbių dalykų paviešinimas?
Paviešindami tai, kas mums svarbu, esame savimi. Tuo skiriamės nuo kitų. Nepažįstami žmonės juk pirmiausia yra pristatomi vienas kitam, pasakomas vardas, pavardė, pareigos – tai natūralus dalykas. Esame kūnas ir išreiškiame tai, ką tikime, regimais ženklais. Nėra taip, kad norime kažką deklaruoti, mes tiesiog esame savimi. Slėpimas būtų tarsi savo tapatybės gėdijimasis.
Sovietmečiu toks draudimas buvo. Kūčios būdavo valgomos slaptai, tik artimiausi žmonės tai žinojo, ir jokie laikraščiai apie tai nekalbėdavo.
Neretai prekyboje susiduriame su itin prasto skonio religiniais simboliais, pavyzdžiui, kiniškos prakartėlės neretai prasilenkiančios su bibliniu siužetu. Kas, jūsų manymu, geriau, prastas ženklas ar geriau jokio?
Skonis ir gebėjimas gražiai pavaizduoti yra svarbūs dalykai, tačiau tai kiekvieno žmogaus reikalas. Negalime tikėtis, kad kiekvienas žmogus turės išlavintą skonį, tačiau vienu ar kitu būdu žmonės per tai išreiškia savo šiltus jausmus, savo ryšį su Kristumi.
Pavyzdžiui, Pietų Italijoje ypač garsi neapoliečių tradicija, kur ištisas miestelis tampa prakartėle. Kuriant prakartėlę, atkartojamas jų miestelis, svarbiausi pastatai. Tai labai gražus simbolis, tarsi norima pasakyti: Kristus yra šioje vietovėje, Jis yra priimamas būtent čia, šioje erdvėje.
Būna ir labai simbolinio vaizdavimo variantų. Pamenu prieš keletą metų lankėme bažnyčias Vroclave, apžiūrėdami prakartėles. Vienoje bažnyčioje buvo taip sumanyta: pastatytas šiukšlių konteineris, aplink jį šiukšlės ir Kristus, Marija ir Juozapas tarp tų šiukšlių. Tai irgi įdomus sprendimas, mėginimas sudabartinti.
Kaip sakė pirmųjų amžių teologas Origenas, „ką reiškia Kristaus gimimas prieš daugybę metų, jei jis negimė šiandien tavo širdyje?“
Taigi Kristaus priėmimas, apsisprendimas jį priimti yra ne tik kiekvienų Kalėdų, bet ir kiekvienos dienos uždavinys.
Bernardinų bažnyčioje taip pat rengiama originali prakartėlė.
Na, mes nesame labai originalūs – tai Pranciškaus idėja. Mes ją tik atkartojame. Šv. Pranciškus Grečio kaimelyje 1223 metais norėjo atšvęsti Kalėdas su vietos gyventojais, rekonstruodamas Jėzaus gimimo įvykių aplinką, tad susivedė gyvulėlius, ir vaikelis ten tikras buvo. Vyko specialios pamaldos, sudabartinant istorinius įvykius ir priimant Kristų šiandien.
|
|
 |
Manau, kad tai labai prasminga. Tai savotiškas žaidimas, išreiškimas regimais ženklais to, ką išgyvename širdyje. Bernardinų bažnyčios prieangyje įrengiama gyva prakartėlė su tikru asiliuku, avelėmis. Greta stovi stilizuotos Juozapo, Marijos ir Kūdikėlio figūros. Na, o pačios šventosios Mišios švenčiamos bažnyčioje, kurioje aplink altorių ir pagrindinėje navoje ant grindų pakreikiami šiaudai. Jų kvapas ir prisilietimas kuria savotišką nuotaiką, lygiai kaip apšvietimas ar smilkalų naudojimas. Šie ženklai leidžia ne tik galvoti apie mūsų tikėjimą ir jo centrą Jėzų, bet ir per pojūčius prie viso to prisiliesti.
Kalbino Saulena Žiugdaitė