 |
| Iš filmo „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ |
Pastarieji tragiški masinių žudynių įvykiai Amerikos pradinėje mokykloje plačiu rezonansu nuaidėjo per visą pasaulį, ne tik sukrėsdami visuomenę, bet ir iškeldami esminį klausimą – kodėl? Aktyvistai iš karto puolė smerkti Amerikos Nacionalinę šaunamųjų ginklų asociaciją (NRA), per mažą psichinių ligonių kontrolę, šeimos problemas, kritikuoti mokyklų sistemos apsaugą, tačiau niekas taip ir neišdrįso pripažinti savojoje sociokultūrinėje terpėje esančių spragų, už kurias vis dėlto nėra atsakingos jokios organizacijos. Jokia vyriausybė, jokia kita valdžios institucija negali uždrausti šiandienos pasaulyje atvirai naudojamų „šaltųjų ginklų“: abejingumo, dirbtinio nuoširdumo, žmogiškosios empatijos stokos.
Netgi nebūtina žiūrėti kažkur toli, užtenka dirstelėti į savo kiemą: žiniasklaida grėsmingai konstatuoja: „tyrimų duomenimis, Lietuvoje vaikai gauna ypač mažai tėvų dėmesio – vidutiniškai 7 minutes per dieną.“ Iš šios liūdnos statistikos galima greitai išrašyti „laimingos visuomenės“ receptą – skirkite daugiau laiko savo vaikams ir viskas susitvarkys. Deja... kai kurios problemos yra daug sudėtingesnės ir opesnės, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kartais net jokie ilgų pokalbių žodžiai nesugriauna tylos sienos tarp žmonių, civilizacijos, kuriai empatija tampa visiškai svetimu jausmu. Meilė, net jeigu jai paskiri visą savo gyvenimą, gali atsimušti kaip žirniai į sieną ir suriedėti į tamsų grindjuosčių plyšį... Rašytojos Lionel Shriver bestselerio ekranizacijoje „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ (rež. Lynne Ramsay, 2011 m.) būtent ir bandoma išdrįsti kalbėti apie visišką motinos bejėgiškumą auklėjant kitokį, problematišką vaiką.
Kaip auklėti vaiką, kad šis reaguotų į tavo pastangas? Ar meilė, motiniškas atsidavimas visada gali nugalėti įgimtą blogį? Ar nuoširdūs motinos siekiai pasikalbėti su sūnumi visada gali pasiekti jo sielos gelmę? Žiūrint filmą, susidaro įspūdis, kad atsidavusi, daug pastangų į bendravimą dedanti motina yra bejėgė išauklėti vaiką, nes jis pats to nenori. Atrodo, kad nuo pačių pirmųjų gyvenimo dienų Kevinas – dar visai nekaltas kūdikis – vaizduojamas kaip fatališkas, šaltas, būsimas antikristas, kurio misija – sugriauti pasaulį sau, savo šeimai ir kitiems, nieko dėtiems žmonėms, kuriuos aplinkybės tiesiog suvedė į kruvinąją akistatą su juo. Filme savaip plėtojama žymaus režisieriaus M. Hanekės prigimtinio blogio idėja (pateikiu trumpą citatą iš Bernardinuose publikuoto interviu su režisieriumi apie naujojo savo filmo „White ribbon“ klausimus ir asmeninę pasaulėžiūrą): „Netikiu, kad vaikai yra nekalti. Iš tiesų tuo netiki niekas. Nueikite į žaidimų aikštelę ir kurį laiką stebėkite vaikus, žaidžiančius smėlio dėžėje! Romantiška nuomonė apie mielus vaikučius – tai tik tėvų norų projekcija.“
 |
| Iš filmo „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ |
Filmas prasideda ekspresyvia, daug simbolių perteikiančia pomidorų festivalio Ispanijoje scena. Ryški, raudona spalva – tarsi būsimojo kraujo praliejimo simbolis, masė žmonių, kurie murkdo vienas kitą pomidorų „kraujyje“, neša ant rankų lengva drobule pridengtą moterį (Kevino mamą)... Visa ši scena kažkuo primena Kristaus kančią ir nukryžiavimą, masinę beprotybę, ritualą, kuris vėliau ir kitais atspalviais atsikartoja filme. Tildos Swinton vaidyba (pelnytai nominuota „Auksiniam gaubliui“ už geriausią pagrindinį aktorės vaidmenį) meistriškai atskleidžia moters, kenčiančios nuo pogimdyvinės depresijos, nuolatinius šaltus vaiko atsakus į kantrią motinišką meilę, figūrą. Šiuose pokalbiuose apie Keviną dominuoja siužeto fragmentiškumas, laiko netolydumas, pats kino naratyvas yra chaotiškas, visa tai – blyksintys, įsižiebiantys ir vėl užgęstantys gedinčios ir kenčiančios motinos prisiminimai. Aplinkos chaotiškumą, psichodeliškumą sustiprina roko grupės „Radiohead“ gitaristo Johnny‘o Greenwoodo muzika, pasirinkta kaip filmo garso takelis.
Šis filmas masinių žudynių mokykloje tema, aktualia mūsų dienų pasauliui, iš esmės skiriasi nuo kitų. 2002-aisiais pasirodęs Guy Ferlando daug atsako sulaukęs filmas „Bang Bang You're Dead“ ir po metų kino ekranus išvydęs Gus Van Sant‘o „Elephant“ iš esmės yra socialines, sociokultūrines struktūras nagrinėjantys filmai. Jų personažų psichologiniai portretai ir kraupi elgsena filmuose „paaiškinama“ motyvuotai: masinės žudynės yra šiuolaikinės brutalios visuomenės, bendruomenės, kalbančios pasityčiojimų ir teroro kalba, problema. Filme vaizduojami „budeliai“ – masinių žudynių iniciatoriai – patys yra visuomenės aukos. Smurtinės atakos mokykloje – kulminacinis proveržis, kurį iššaukia ilgai užgniaužtos emocijos: nuolat patiriamas smurtas, teroras, agresija.
 |
| Iš filmo „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ |
Kūrinyje „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ smurto genezė bandoma paaiškinti nuo daug ankstesnių jos ištakų, nuo pat pirmųjų gimimo dienų, vaikystės. Šio filmo pagrindinė ašis nėra individas, kurį tokį padaro visuomenė, sociumas, šeima. Tai tarsi atskira individo istorija, kurioje subjektas skleidžiasi visomis prasmėmis: nuo blogio pumpurėlio iki pat kraujaspalvės blogio gėlės.
Šiame filme neapleidžia jausmas, kad terpė išaugti šiai „blogio gėlei“ tarsi niekuo dėta – šeima nekuria nei ypatingų šiltnamių sąlygų, nei atšiauraus, prievartos klimato. Sunku racionaliai paaiškinti priežastis: kodėl Kevinas toks negailestingas motinai ir taip veidmainiškai pataikaujantis tėvui? Žiūrint pagal S. Freudo psichoanalizės modelį – Kevino elgesys būtų tarsi atvirkščias Edipo kompleksas, o pats Kevinas (filme turintis nemažai „moteriškumo“ bruožų) tarsi atstovautų Carlo Jungo psichoanalizės požiūriui, kad moterys patiria potraukį tėvams ir agresiją prieš motinas. Tai jis įvardijo kaip Elektros kompleksą (pagal Agamemnono dukters Elektros vardą).
Tačiau netgi toks psichoanalitinis redukavimas nėra tinkamas paaiškinti Kevino sudėtingos ir chaotiškos vidinio pasaulio sąrangos. Jo alogiško elgesio priežastį sunku nustatyti. Atrodo, kad šis jo žiaurumas yra prigimtinis. Kevinas sukaupęs daug pykčio, nepasitenkinimo ir pavydo. Tačiau kur yra šio pykčio šaknys? Režisieriaus M. Hanekės teigimu, visa tai vyksta dėl glaudžios komunikacijos nebuvimo, nesusikalbėjimo ir nesupratimo, didelės skirtingų individų atskirties: „Kol nepradėjote toliau kapstytis mano sieloje: buvau labai laimingas savo trijų moterų šeimoje. Tačiau jau vaikystėje suvokiau bendravimo sudėtingumą. Aš sakau „mėlyna“, Jūs girdite „žalia“. Mūsų visų jutimai yra skirtingi. Nuolat išgyvename šias patirtis, pradedant šeima.(…) Auklėjimas visada buvo skirtas sutramdyti vidinę laisvę ir padėti integruotis į visuomenę.“
 |
| Iš filmo „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ |
Tačiau ar begalinė motinos meilė, visuomenė, leidžianti individui visokeriopai skleistis, yra kalta dėl vidinio Kevino blogio? Šie atsakymai lieka atviri, kaip ir po Kevino tragedijos žiojėjančios žaizdos. Klausimas KODĖL? lieka, jis gilėja ir plečiasi nelyg juodoji skylė, įtraukdama kiekvieną mūsų visuomenės individą. Praėjus dvejiems metams po kraupių įvykių, Kevino motina Eva paklausė sūnaus: KODĖL? Kameroje išvystame padidintą sūnaus veidą – fiziškai sužalotą, kuriame tarsi išsitrynusi prieš tai blizgėdavusi ironiška, sarkastiška paauglio šypsena. Praėjus dvejiems metams, jis nebėra tikras dėl savo poelgių. Kevinas palūžęs ir įskaudintas. Galbūt tik savo kailiu patyrus kalėjimo smurtą ir suvaržymus, Kevino asmenybėje pabunda empatija, užuojauta ir miršta ilgai viduje blaškęsis vidinis žvėris?.. Bet tai tik dar vienas galbūt...