Pradžių pradžia
Dar nė nėįpusėjus rudeniui, dukros jau pradeda klausinėti: „O kada bus sniego?“ (Pirmiausias būna klausimas, o kada vėl bus vasara, bet kadangi arčiausiai bus tik žiema, bandau apginti pastarąją.) Mažiausioji, kuriai dar tik dveji, gana santūriai reaguoja į žodžius bus šalta, važinėsimės rogutėmis, statysime Sniego senį, tik kai pasakau, kad reikės nešioti pirštines ir šalikus, nubėga ir iš spintos tai išsitraukusi užsimaukšlina ir taip kokią savaitę kas vakarą žaidžiam žiemą. Kai pabosta laukti žiemos šitaip, pradedam vartyti knygeles apie žiemą, aiškinamės, kas tas sniegas, prisimenam tokį svajonių išpildytoją Kalėdų Senelį. Vyresniosioms dukroms lapkritį parūpsta, o kokius eilėraščius sakysime Kalėdų Seneliui, nes kol kas visi žinomi ir išmokti eilėraščiai yra tik apie rudenį. Kad tai netaptų didelio masto tragedija, daugiausia klausimų turinčiai viduriniajai bandome aiškinti, kad galvytėje gali tilpti ir eilėraščiai apie žiemą, ir laiko jiems išmokti dar turime.
Gruodžio pirmoji ir adventas
Išaušus pirmam žiemos rytui, neįtikėtinai smagu tampa, kai pripuolus prie langų pamatome pirmąsias snaiges. Tėtis bando aiškinti, kad čia dar tik šlapdriba ir jau pasiruošęs pasakoti, kuo ji skiriasi nuo sniego, bet trims poroms prie lango prilipusių akyčių šie žodžiai praslysta pro ausis ir kokį pusdienį namuose skamba – jau žiema, jau žiema, jau žiema...
Maisto lentynėlėje paklusniai guli trys mažulyčiai saldūs advento kalendoriai. Jų laukta taip ilgai. Mes su vyru, naivuoliai, šįkart nupirkom dukroms visiškai minimalius advento kalendorius, pasakojom apie jų prasmę, tačiau ir vėl viską kaip koks viesulas sujaukia mažiausioji mūsų dukra, gudriai suvalgiusi savo vieną pirmosios dienos saldainį ir pasakiusi, kad kitus nori pasinešioti. Po kokių penkiolikos minučių tylos mes jos pasigendame. O ji, gudruolė, pasislėpusi kambaryje, už lovos, triauškia sau saldainius! O kokia visa laiminga, aplink ją prisnigę spalvotų popierėlių nuotrupų... Taip mūsų valgomas advento kalendorius pavirto į vienos dienos skanėstą. Dabar galvoju, kad gal ir gerai. Pernelyg lengvai ir populiariai paprastai laukimo ir gerųjų darbelių atlikimo laikas nužeminimas iki saldainio suvalgymo kasdien. Kai kas gal net jau nebežino, kad šiuo metu nuo saldumynų apskritai būtų gerai susilaikyti – tai būtų daug šaunesnis advento pažadas. Pažadas, kuris galėtų išsipildyti saldžiu Kalėdų ryto saldumynu.
Mama, tėti, o kada puošime eglutę?
Žinau, kad eglutė turėtų būti puošiama Kūčių vakarą... Bet kai vos ne mėnesį vaikai yra veikiami Kalėdų „įšventinimo“ – šviečia išpuoštos vitrinos, žybsi eglutės, net darželio ir mokyklų klasės papuoštos, vaikai jau netveria, kada puošime namus. Ir štai vieną vakarą, šiek tiek anksčiau negu priklauso, tai įvyksta... Skambutis į duris, eglutė jau namuose. Pasigirsta džiaugsmingų spygavimų lavina ir visu būriu dundama į rūsį ieškoti kalėdinių papuošimų. Kai jie išpakuojami ir sudedami ant sofos, pradedu mąstyti, kad galėčiau šiek tiek apgalvoti elgės puošybą, peržiūrėti žaisliukus, apgalvoti, kas prie ko labiau derėtų.... Užsisvajojusi susigriebiu, kad ant sofos belikę tik keletas blizgučių, o bene visi žaisliukai jau kabo ant eglutės, mat dukros sugalvojo parungtyniauti, kuri greičiau ir daugiau žaisliukų užkabins. Visą vakarą vyksta eglutės lempučių bandymas – kaip šviečia, ar gražiau, kai kambaryje tamsu, ar kai šviesu, ar nekaršta prilietus pirštukais, dar perdėliojami žemiausiai sukabinti papuošimai... Namai pakvimpa egle, kambaryje švysčioja lempelės (panašiai kaip gatvėje už namo, kamščių metu, automobilių lempučių girliandos), išgirstame ir pirmuosius eilėraščius bei daineles apie žiemą (čia įsiskaito ir dainelė „du gaideliai“, nes ji tokia universali, kad gali būti apie bet ką). Ir pradedame dar labiau laukti...
Švenčių vargai ir džiaugsmai
Taip, likus vis mažiau laiko iki švenčių, pasijaučiu esanti pavargusi. Rūpesčių tikrai netrūksta. Žiema kaip tyčia gili, paskutinėmis dienomis paspaudė stipresnis šaltukas, daugiabučių kiemai sunkiai išvažiuojami, rytais sunku išsikabaroti iš lovos (tamsu, šalta, mieguista), kaip tyčia kelias dienas iš eilės namuose zyziama ir pešamasi dėl niekų, o visur aplink tik ir svaigstama – šventės, šventės, šventės. „Kur jos?“ – sakau pavargusi eilinės dienos vakarą? „Kur jos?“ – perklausiu gramdydama užšąlusį automobilio stiklą. „Kada jos?“ – galvoju slidinėdama po šlapias maisto parduotuvės grindis ir besiirdama tarp gausybės pirkėjų... Bet, ačiūdie, ateina rytas. Prašvinta. Pykčiai nurimsta, paskutinė savaitė prieš Kalėdas pažeria gražių koncertų mokykloje, muzikos mokykloje, darželyje... Kokiu nuoširdžiu ir neapsakomai dideliu džiugesiu spindi dukrų veidukai! Kiek juose gražaus tikėjimo ir tikro jausmo! To mums, saugėliams, galvoju, ir trūksta...
Dėl to ir noriu tikėti, kad įsisukę į šventinių rūpesčių verpetą, atrasime laiko šventei apsigyventi savo širdyse. Ir šventė nebus tik lakstymas po išparduotuves, internetinių pasiūlymų paieška, pinigų rinkliava mokykloje-darželyje-darbovietėje. Tame skubėjime būtina pakelti akis. Pamatyti, kad yra yra gražioji – baltoji – žiemos pusė, įbristi į pusnį, nusileisti nuo kalniuko, susitikti su draugais, neskubant išgerti arbatos. Atrasti lėto buvimo šiame laike. Išgirsti iš visos širdies sakomą palinkėjimą. Pabudinti savyje žodžius iš visos širdies.