Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.
Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.
Jiems tenai esant, prisiartino jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Staiga prie angelo atsirado gausinga dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama:
„Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“
Kiti skaitiniai: Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 96; Tit 2, 11–14
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Arūnas Peškaitis OFM
Šiandien Kalėdos, Jėzaus gimimo laikas. Evangelija pagal Luką mums toliau tęsia pasakojimą. Dabar ji tarsi „užbaigia“ Jono temą ir pristato Jėzų. Pažiūrėkime, koks kontrastiškas šios Kalėdų nakties Evangelijos vaizdas.
Viena vertus, mums tokia sava, šilta ir jauki prakartėlė Evangelijoje vaizduojama nejaukiai ir atgrasiai. Prakartėlė – tai radikalaus ir baisaus atstūmimo ženklas, kurį Jėzus, Marija ir Juozapas, visa Šventoji Šeima, patiria nuo pat pradžių – nuo pirmojo Jėzaus riksmo šioje žemėje. Jie atstumiami, nes jiems niekur nebėra jokios vietos. Prakartėlė, kurią mes kartais taip sentimentaliai priimame, yra ėdžios. Tam kūdikiui tiesiog neatsirado jokios kitos vietos, jei jį guldė į ėdžias. Tie, kurie užaugom kaime, jame gyvename ar tiesiog esam kada apsilankę, suprantame, kas yra ėdžios – tai vieta, iš kur ėda gyvuliai. Pirmoji kylanti asociacija – tai nešvari vieta. Įsivaizduokite tų laikų tvartą. Tai ne šių dienų tvartas, kur fermos „iščiustytos“, viską prižiūri elektronika. Anais laikais higienos normų niekas nepaisė. Taigi, neapšviestame tvarte, kur laikomi gyvuliai, gimsta Jėzus; jis paguldomas į tamsą, visišką nykybę.
Tiesa, kaip šv. Pranciškus pastebėjo, aplink buvo gyvulėliai, bet tai buvo tiesiog gyvulėliai. Nežinau, kaip juos paveikė Viešpaties Kūdikėlio gimimas ir jo buvimas tame tvarte. Tačiau visgi tai buvo tvartas – tamsi, nešvari, triukšminga (taip ir girdžiu gyvulių bliovimą...) vieta, ir tik ji buvo pasiūlyta Dievo Sūnui. Žinoma, šioje atgrasioje, keistoje, bjaurioje vietoje mes matome didį Dievo planą; matome ir pateisinimą visoms prakartėlėms, nes Jis ateina ten, kur tamsiausia, nešvariausia. Čia prasideda atpirkimas – Jo gimimu.
Kitas kontrastiškas vaizdas: didysis regėjimas pasirodo piemenims, vienam iš vargingiausių ir labiausiai atstumiamų tų laikų luomų. Dievo šlovė apsireiškia tamsoje, nežinioje ir visiškame nesupratime. Šis vaizdas skirtas mums sukrėsti, kad suprastume, kas iš tikro atėjo į žemę. Atėjo šviesa, kuri sudrasko skausmą, neapykantą, tamsą, kuri tvartą paverčia šventa, sakralia erdve; ir visas dangus džiaugiasi, visa dangaus kareivija sako: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“, šią šlovę mato apstulbę piemenys. Tai labai simboliška, nes, kaip minėjau, jie yra vienas vargingiausių visuomenės sluoksnių. Evangelijoje vėliau sutiksime piemens, ganytojo įvaizdį; pats Jėzus save vadins „avių vartais“, „geruoju ganytoju“; tad ne veltui jiems – piemenims – pasirodo ši šlovė. Tai ir mums primena, kad anaiptol ne kasdienišką šventę mes čia švenčiame: tai laikas, kai juoda tamsa su visu savo purvinumu, nešvara, triukšmu įveikiama ir nugalima, o naktis nušvinta Viešpaties šlove. Ir pas mažiausius atėjęs Viešpats yra viso pasaulio šviesa.
Šia prasme gražioji mūsų giesmė „Tyli naktis, šventa naktis“ yra geniali ir pranašiška: naktis nušvinta didžia Dievo šlove, giedant dangaus kareivijai, apsupa nenusakoma tyla, kuri stipresnė už bet kokį žmogišką triukšmą ar bildesį. Tyla nutvieskia žemę. Šiandien mes džiaugiamės Kalėdomis, vienas kitu, savo šeimynykščiais, tačiau mums reikia kas kartą sugrįžti prie to džiaugsmo šaltinio, nenusakomos Dievo šlovės, kuri apsireiškia tyloje. Tuo metu tik piemenėliai matė tą regėjimą, tačiau šlovės tyla pripildė visą žemę. Piemenėliai, savo akimis ir širdimis išvydę Viešpaties angelą ir galiausiai visą dangaus kareiviją, mums atskleidė, kas iš tikrųjų slypi ir dabar už tos iškalbingos Dievo tylos, kada sujudinamos žmonių širdys: Jo šlovė. Unisonu labai gražiai susijungia Kūdikėlio riksmas tvarte ir dangaus kareivijų giesmė – Gloria in excelsis Deo. Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
