Šv. Steponas, pirmasis kankinys

Ste­po­nas yra pir­ma­sis krikš­čio­nis kan­ki­nys. Jis pir­ma­sis sa­vo gy­vy­bės au­ka pa­liu­di­jo iš­ti­ki­my­bę Jė­zui iš Na­za­re­to ir Jo Žiniai apie išga­ny­mą.

Ste­po­nas pri­klau­sė pir­ma­jai Je­ru­za­lės ben­druo­me­nei. Kar­tu su ki­tais še­šiais bi­čiu­liais dia­ko­nais jis tu­rė­jo val­dy­ti tur­tus, ku­riuos, pa­klus­da­mi kuo nuo­šir­džiau­siam bro­liš­ko­sios ar­ti­mo mei­lės prie­sa­kui, į ben­drą iž­dą su­neš­da­vo ti­kin­tie­ji. Iš to tur­to vė­liau kiek­vie­nam bū­da­vo pa­da­li­ja­ma tiek, kad už­tek­tų pra­si­vers­ti šei­mai, o li­ku­si da­lis iš­da­li­ja­ma vargšams.

Apie šio jau­no dia­ko­no gy­ve­ni­mą ir kan­ki­nys­tę tu­ri­me ga­nė­ti­nai pa­ti­ki­mų ži­nių, – jas mums pa­tei­kė evan­ge­lis­to Lu­ko – pa­ti­ki­mo liu­dy­to­jo – pa­ra­šy­ti Apaš­ta­lų dar­bai.

Ste­po­nas krikš­čio­nių ben­druo­me­nė­je at­si­ra­do kiek įtemp­tu lai­ko­tar­piu. Grai­kų kil­mės krikš­čio­nys ne­bu­vo la­bai pa­ten­kin­ti tuo, kaip bu­vo el­gia­ma­si su jų naš­lė­mis. Jiems at­ro­dė, kad jos vi­so­je to­je ar­ti­mo mei­lės tar­nys­tė­je yra kiek ap­leis­tos. Tad ir niur­nė­jo ne­pa­ten­kin­ti.

Kaip pa­sa­ko­ja Apaš­ta­lų dar­bai: „Tuo­met Dvy­li­ka su­šau­kė mo­ki­nių su­si­rin­ki­mą ir pa­reiš­kė: ‘Ne­de­ra mums ap­leis­ti Die­vo žo­dį ir tar­nau­ti prie sta­lų. To­dėl, bro­liai, nu­si­žiū­rė­ki­te iš sa­vų­jų sep­ty­nis vy­rus, tu­rin­čius ge­rą var­dą, pil­nus Dva­sios ir iš­min­ties. Mes juos pa­skir­si­me tam dar­bui, o pa­tys to­liau at­si­dė­si­me mal­dai ir žo­džio tar­ny­bai’“ (Apd 6, 2–4).

Šis pa­siū­ly­mas vi­siems pa­ti­ko ir jie iš­rin­ko Ste­po­ną („vy­rą ku­pi­ną ti­kė­ji­mo ir Šven­to­sios Dva­sios“), Pi­ly­pą, Pro­cho­rą, Ni­ka­no­rą, Ti­mo­ną, Par­me­ną ir Mi­ka­lo­jų. Apaš­ta­lai ant jų vi­sų už­dė­jo ran­kas ir pa­šven­ti­no nau­jai tar­nys­tei.

Ste­po­nas sa­vo mi­si­ją vyk­dė pa­vyz­din­gai uo­liai: ar­ti­mo mei­lės tar­nys­tę pa­pil­dė ir Žo­džio tar­nys­te, o Die­vas už tai jam at­ly­gin­da­vo jo ke­lią nu­sė­da­mas at­si­ver­ti­mais. Ta­čiau jo pa­si­se­ki­mas siu­ti­no ju­dė­jus, ku­rie vie­ną die­ną „pri­ty­ko­ję su­čiu­po jį ir nu­si­ve­dė į aukš­čiau­sio­jo teis­mo ta­ry­bą. Ten pa­sta­tė me­la­gin­gus liu­dy­to­jus, ku­rie tvir­ti­no: ‘Ši­tas žmo­gus ne­si­liau­ja kal­bė­jęs prieš šven­tą­ją vie­tą ir Įsta­ty­mą. An­tai mes esa­me gir­dė­ję jį sa­kant, kad Jė­zus Na­za­rė­nas iš­griau­si­ąs šią vie­tą ir pa­kei­si­ąs Mo­zės duo­tus mums nuo­sta­tus’“ (Apd 6, 12b–14).

Ste­po­nas sa­vo kal­tin­to­jus pri­kaus­tė il­ga ir karš­ta kal­ba, siek­da­mas įro­dy­ti, jog „Aukš­čiau­sia­sis ne­gy­ve­na ran­kų dar­bo būs­tuo­se“ (Apd 6, 48). Sa­vo kal­bą jis bai­gė teig­da­mas: „Jūs, kie­ta­sprandžiai, pa­go­nių šir­di­mis ir au­si­mis! Jūs, kaip ir jū­sų pro­tė­viai, vi­suo­met prie­ši­na­tės Šven­ta­jai Dva­siai. Ar­gi bu­vo pra­na­šas, ku­rio ne­bū­tų per­se­kio­ję jū­sų tė­vai? De­ja, jie žu­dy­da­vo pra­na­šau­jan­čius Tei­sio­jo at­ėji­mą. Ir jūs da­bar esa­te jo iš­da­vė­jai ir žu­di­kai!“ (Apd 7, 51–53)

Pas­ku­ti­nius jo žo­džius pa­ly­dė­jo pra­keiks­mų cho­ras. Ta­čiau Ste­po­nas pra­len­kė vi­sus šūks­nius: „Štai re­giu at­si­vė­ru­sį dan­gų ir Žmo­gaus Sū­nų, sto­vin­tį Die­vo de­ši­nė­je“ (Apd 7, 56). Šis nuo­šir­dus ir drą­sus ti­kė­ji­mo ak­tas nu­lė­mė jam mir­ties nuosp­ren­dį. Aukš­čiau­sio­jo teis­mo ta­ry­bos tei­sė­jai pa­skel­bė spren­di­mą: „Te­gu jį už­mė­to ak­me­ni­mis!“, ir jis bu­vo įvyk­dy­tas už mies­to sie­nų.

Klup­da­mas po sun­kių ak­me­nų naš­ta Ste­po­nas gar­siai mel­dė­si: „Vieš­pa­tie, ne­įskai­tyk jiems šios nuo­dė­mės!“ (Apd 7, 60) Kaip pa­sa­ko­ja Lu­kas, liu­dy­to­jų dra­bu­žius sau­go­jo toks jau­nuo­lis var­du Sau­lius – bū­si­ma­sis tau­tų apaš­ta­las. Ste­po­no re­lik­vi­jos, kaip pa­sa­ko­ja tra­di­ci­ja, bu­vo su­ras­tos 415 me­tais. Vie­na jų da­lis per­kel­ta į Is­pa­ni­jos sa­lą Mi­nor­ką. Ta pro­ga krikš­čio­nys, no­rė­da­mi ne­ti­kė­liš­kai at­ker­šy­ti už Ste­po­ną, iš­žu­dė ten at­si­kė­lu­sius žy­dus, ku­rie jų ma­ny­mu pra­si­kal­to dėl to, jog bu­vo šven­tą­jį ak­me­ni­mis už­mė­čiu­sių liu­dy­to­jų pa­li­kuo­nys, – toks kvai­las iš­aiš­ki­ni­mas ne­ga­li bū­ti jo­kiu bū­du pa­tei­sin­tas.

Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga (Katalikų pasaulio leidiniai, 2011 m.)

Katalikų pasaulio leidiniai